7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Garso ir emocijos režisierius

Pokalbis su dirigentu, Šv. Kristoforo kamerinio orkestro meno vadovu Modestu Barkausku

Rasa Murauskaitė
Nr. 6 (1243), 2018-02-09
Muzika
Modestas Barkauskas. D. Matvejevo nuotr.
Modestas Barkauskas. D. Matvejevo nuotr.

2017-ųjų pabaiga vienam ryškiausių jaunosios kartos dirigentų Modestui Barkauskui buvo turtinga sėkmių ir pokyčių. Prestižiniame dirigentų konkurse Lenkijoje laimėjęs bronzinę batutą, neilgai trukus iš maestro Donato Katkaus jis perėmė ir Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinio orkestro meno vadovo ir dirigento pareigas. Emocijoms kiek atslūgus, su dirigentu kalbamės į visus poslinkius jau žvelgdami iš nedidelės perspektyvos.

 

Kiek nurimo šurmulys po to, kai iš X tarptautinio Grzegorzo Fitelbergo dirigentų konkurso parsivežėte bronzinę batutą. Pasiekimas išties ryškus. Pasidalinkite įspūdžiais.

Tai turbūt vienas didžiausių dirigentų konkursų Europoje. Norinčių jame dalyvauti būrys buvo išties įspūdingas. Įvyko didžiulė atranka – iš 300 dalyvių į tolesnį etapą pateko 50, o paskui jau visi „kabarojomės“, konkuravome ir galiausiai pasiekiau rezultatą, kuriuo labai džiaugiuosi. Dirigentų konkursui organizuoti reikia turėti aukštos klasės orkestrą, kuris būtų pajėgus groti muziką nuo klasikos iki XXI a. kompozitorių. Katovicų filharmonijos orkestras, kuriam dirigavau, tikrai buvo grojęs tą programą anksčiau, gerai žinojo medžiagą, matėsi, kad visi kūriniai – iš jų repertuaro. Puikų įspūdį paliko pati organizacija – ji buvo neįtikėtina! Tiek daug dalyvių, tačiau viskas vyko minučių tikslumu. Man labai malonu, kad nebuvo jokių nesusipratimų.  

 

Prieš konkursą kilo minčių ir nedalyvauti – intensyvus darbas, mažas vaikas šeimoje, bijojau, kad nebus laiko pasiruošti. Tačiau labai džiaugiuosi savo šeima, kuri mane smarkiai palaikė: nors dažnai manęs nematė, iš jų jaučiau didžiulę paramą. Šeima man suteikė laiką, kurį galėjau skirti konkursui.

 

O kaip dirigentas rengiasi konkursui?

Studijuoja naujausias partitūras, privalomus kūrinius. Šio konkurso kontekste būta daug Karolio Szymanowskio kompozicijų – ieškojau įrašų, dirbau su partitūromis, analizavau jas, grojau atskiras partijas. Reikalingas nusiteikimas, kuris leidžia surasti laiko ir jį maksimaliai išnaudoti.

 

Papasakokite plačiau apie repertuarą, kurį teko diriguoti.

Praktiškai viską nuo Mozarto, Beethoveno simfonijų, uvertiūrų, žengiant į romantizmą per Brahmso simfonijas, Čaikovskio kūrybą. Iš XX a. kūrinių – Bartóko koncertą, Szymanowskio kūrinius. Visiškai suprantama, kad skatinama lenkų kompozitorių kūryba – man tai patiko. Kai kurių kompozicijų prieš tai net nežinojau ir jos pasirodė tiesiog nuostabios! Juo labiau kad vienas konkurso rėmėjų – lenkų kompozitorių muziką leidžiantis centras, kuris dovanojo kai kurias partitūras ar galimybę jas atsisiųsti.

 

Turbūt dalyvaujant konkurse sunku atsipalaiduoti ir nukreipti mintis nuo saviruošos, jaudulio. Ar teko išgirsti ir kitų dirigentų pasirodymų?

Iškart matėsi, ką dirigentas sugeba tuo momentu parodyti. Tai ir tam tikri techniniai uždaviniai, branda, gebėjimas perteikti formą. Vieni dirbo prioritetą teikdami muzikalumui, kiti daugiau stengėsi parodyti visumą. Kadangi burtai lėmė, jog iš penkiasdešimtuko dirigavau vienas paskutiniųjų, turėjau net tris laisvas dienas. Iš pradžių galvojau, ką reikės daryti, nes pats esu „sprinteris“ – labai mėgstu viską padaryti greitai, iškart, todėl tos trys dienos buvo it šaltas dušas. Tačiau per jas puikiai adaptavausi, kas, manau, ir buvo vienas sėkmės veiksnių. Per tą laiką turėjau progos išgirsti, kaip orkestras groja, kaip reaguoja į dirigentą. Mačiau, kaip dirba dirigavusieji prieš mane. Pastebėjau, kas veikia, o ko orkestrui sakyti neverta – tai irgi labai padėjo.   

 

Neilgai trukus Jūsų karjeroje įvyko dar vienas svarbus poslinkis – Naujųjų metų išvakarėse iš ilgamečio Vilniaus savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinio orkestro meno vadovo, maestro Donato Katkaus perėmėte šio kolektyvo vairą. Kokie planai? Tęsite tradicijas ar imsitės naujų strategijų?

Būtina išlaikyti tam tikras orkestro tradicijas, stilistiką, kuri buvo puoselėjama kelis dešimtmečius. Tai ir baroko, ir klasicizmo pradžios muzika, kurią orkestras gerai išmano. Be abejo, vienas prioritetų – šiuolaikinių autorių kūriniai. Šis orkestras turbūt jau yra atlikęs viską, ką lietuvių autoriai parašė kameriniam orkestrui. Būtina ir toliau leisti kompozitoriams būti išgirstiems.

 

Kuo, Jūsų nuomone, labiausiai išsiskiria Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, kur jo stiprybė?

Jo interpretacijos ypač gaivios, subtilios. Grojimas nestandartizuotas, vengiama įprastų klišių. Stebina orkestro lankstumas ir galimybės. Tai virtuoziškas kolektyvas, kuris gali pagroti bet kokio sudėtingumo medžiagą, ir pagroti gerai. Juk jis gyvuoja jau 24 metus. Tai solidus laiko tarpsnis, kuris ir lėmė, kad orkestras turi savo spalvą, koloritą, charakterį. Iš „jaunuolio“ jis jau tapo brandžiu kolektyvu.

 

Minėjote vieną pagrindinių orkestro krypčių – šiuolaikinę muziką. Ar dirigentas, interpretuodamas šiuolaikinę muziką, turi parodyti kiek kitokius gebėjimus negu diriguodamas klasikinius repertuarinius kūrinius?

Šiuolaikinėje muzikoje egzistuoja tam tikros nerašytos taisyklės. Tai kitokia raiška, artikuliacija, orkestro kalba. Būna, šiandienos autoriai savo partitūrose parašo simbolius ir jiems priskiria tam tikras reikšmes, reiškiančias tai, ką jie patys įsivaizduoja. Bendravimas, repeticijos su autoriumi ir yra tas „identitetas“, kuriuo kiekvienas kūrinys išsiskiria. Nepakanka tik pagroti natas. Juo toliau, juo labiau mėgstu diriguoti šiuolaikinius kūrinius, nes tai yra laisvė. Nesi įpareigotas tradicijų, turi daugiau erdvės kvėpuoti. Kartu toje laisvėje reikia siekti rezultato, muzikinio efekto – formos, struktūros, skambėjimo, balanso.

 

Ar būna, jog rengdamas naujo kūrinio premjerą jaučiate, kad po jos kūrinys daugiau nebeskambės? Tokių vienkartinių atlikimų apstu. Ką Jūs, kaip dirigentas – atlikėjas – laikote svarbiausiais veiksniais, kurie lemia kūrinio repertuarinę sėkmę?

Tikrai būna. Dirigentas yra tas žmogus, kuris atsako už rezultatą. Kartais tenka sukti galvą, kaip padaryti, kad kūrinys nuskambėtų. Kompozitoriai pirmiausia turėtų gilintis į orkestro, atskirų instrumentų technines galimybes, suvokti jų niuansus. Kartais partitūros mirga marga, o klausantis efekto nėra. Kyla klausimas, kokia viso to prasmė, jeigu partitūra vizualiai įspūdinga, o neskamba. Labai linkiu visiems jauniems kompozitoriams kitaip pažvelgti į orkestrą. Reikalingas amatas, įdirbis, kuris padeda pateisinti tai, kas užrašyta natose. Pats kūriniuose visada ieškau tam tikros logikos.

 

Aptarėme aktualijas, o dabar sugrįžkime prie ištakų. Jūsų biografijoje minima, kad pats muzikuoti pradėjote vėlai – būdamas 14 metų. Kokią tokio vėlyvo muzikos atradimo įtaką įžvelgiate savo karjerai?

Tai turi ir pliusų, ir minusų. Manau, kad mano noras pažinti ir įsigilinti į muziką tarsi pasistūmėjo dešimtmečiu į priekį, lyginant su atlikėjais, kurie lankė muzikos mokyklas. Pats jos niekada nelankiau. Įtariu, kad jeigu būčiau pradėjęs muzikos mokytis kur kas anksčiau, būčiau nuo jos pavargęs. Esu laimingas, kad niekada nebuvau spaudžiamas į rėmus ir galiu muzikuoti labai natūraliai.

 

Pradėjęs kaip ir visi dirigentai – nuo choro – vis dėlto pasukote į simfoninį dirigavimą. Choras neįtraukė, nesudomino?

Choras sužavėjo, nors pradėdamas mokytis konservatorijoje choro dirigavimo net nežinojau, kas tai yra. Tačiau man labai patiko pats procesas, bandymas suprasti, ką dirigentas „mojuodamas“ daro, ką tuo nori pasakyti. Įstojęs į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją turėjau puikius profesorius, kurie mane nukreipė ten, kur esu dabar – į simfoninį dirigavimą. Labai ilgai mokiausi pas maestro Juozą Domarką. Esu įgijęs puikius pagrindus, klasėje „praėjęs“ visą pagrindinę dirigavimo literatūrą. Tai didžiulis bagažas, įgytas dar studijų metais.   

 

Natūralu, kad maestro J. Domarkas tapo bene pagrindiniu Jūsų mokytoju. O ar buvo ir yra kitų, kuriuos vadinate didžiausiais profesiniais autoritetais?

Mokytis pradėjau pas maestro Joną Aleksą – būtent jo įskelta kibirkštis ir yra pati stipriausia. Be abejo, stebėdavau ir maestro Modesto Pitrėno darbą, repeticijas. Žavi jo bendravimas su orkestru, muzikalumas. Išties yra iš ko pasimokyti.

 

Tad galbūt galima kalbėti apie lietuvišką simfoninio dirigavimo mokyklą?

Tikrai galima. Maestro J. Domarko mokyklos principus galime atsekti. Yra ir ankstesnių dirigentų, ne visus žinau, tačiau įdirbis yra. Ne veltui pas J. Domarką studijuoti atvyksta žmonės iš viso pasaulio.

 

Muzikantams aišku, tačiau su muzika nesusijusiems žmonėms sudėtinga įsivaizduoti, kokia gi iš tikrųjų yra dirigento funkcija. Taigi, orkestro dirigento noriu paklausti, kas gi yra tas dirigentas?

Visų pirma, dirigentas, padedamas muzikantų, orkestro ar kitokio kolektyvo, atlieka muziką. Jis stengiasi kuo tiksliau perteikti tai, kas užrašyta partitūroje, atkartoti kompozitoriaus sumanymą. Dirigentas gali išryškinti tam tikrus kūrinio niuansus. Jis yra tarsi garso ir emocijos režisierius.

 

Dėkoju už pokalbį.

 

Kalbino ir parengė Rasa Murauskaitė

Modestas Barkauskas. D. Matvejevo nuotr.
Modestas Barkauskas. D. Matvejevo nuotr.
Modestas Barkauskas, Donatas Katkus ir Šv. Kristoforo orkestras. R. Šeskaičio nuotr.
Modestas Barkauskas, Donatas Katkus ir Šv. Kristoforo orkestras. R. Šeskaičio nuotr.
Modestas Barkauskas.  D. Matvejevo nuotr.
Modestas Barkauskas. D. Matvejevo nuotr.
Modestas Barkauskas.  D. Matvejevo nuotr.
Modestas Barkauskas. D. Matvejevo nuotr.
Modestas Barkauskas. R. Šeskaičio nuotr.
Modestas Barkauskas. R. Šeskaičio nuotr.