Nors dauguma Lietuvos muziejų ir kuratorių vis dažniau pagalvoja apie mažuosius parodų lankytojus, aktualių, įdomių, informatyvių, kokybiškų į vaikus orientuotų parodų vis dar labai trūksta. O parodų, skirtų išimtinai vaikams, Lietuvoje nėra daug, todėl kiekviena jų – ypatingas įvykis, keliantis susidomėjimą.

Iš beveik prieš tris dešimtmečius nuosekliai peržiūrėtos Jono Meko retrospektyvos ryškiausiai (ir nuolat) prisimenu vieną epizodą. Jis prasideda automobilyje važiuojančios merginos plaukais. Jie spurda vėjyje. Niujorko avangardininkai atvyksta į kino festivalį, bet jų nepriima. Jie nakvoja savo furgone žvilgčiodami į viešbučio langus, už kurių parpia priimtieji. Nepatogumai ir šaltis trukdo miegoti, tad jie dalyvauja aušros misterijoje. Apsisiautę apklotais lyg šventųjų mantijomis atlieka apeigas. Centre – Mekas su kamera. Jis iš arti filmuoja gėles, lyg smilkalais mosuoja virš pievos, sukasi, vėl braukia per rasą. Ekrane blykčioja ir jo nufilmuota pieva.

„Iš pradžių, kai tik pradėjau dirbti Slovakijoje ir aplinkinėse šalyse, mane nustebino išskirtinis to regiono nuobodumas. Baltijos jūra graži, paplūdimiai malonūs, bet vanduo toks šaltas, kad joje neįmanoma maudytis. Slovakijoje turime Aukštuosius Tatrus, kurie yra gražūs kalnai, bet palyginus su Alpėmis jie atrodo daugiau kaip kalvos. Kai svečiai iš užsienio paprašo jiems parodyti įdomiausias vietas, tu visiškai suglumsti ir pradedi gėdytis, nes nėra nieko išskirtinio. Viskas tam tikra prasme vidutiniška.“ Taip rašo slovakų fotografas Martinas Kolláras, komentuodamas savo knygą „Nieko ypatingo“, išleistą 2007 metais

Gerai, pradėkime nuo to, kad šis menas man svetimas. Ne todėl, kad būčiau priešiškai nusiteikusi. Tiesiog „susimokė“ mano nepolinkis į technologijas ir likimas. Technologijos – šaunus dalykas. Jos jau taip seniai gyvenimą žmonėms padarė patogesnį, kad tie nė neįsivaizduoja, ką reikėtų veikti vakarais, jei nebūtų televizijos ar interneto.

Neribotam laikui užsidarę namie, mąstytojai kuria ateities scenarijus. Tai neišvengiama, nes dabar viskas pakibę, visas mūsų susikurtas gyvenimas virto klausimu. Nežinome, kiek laiko truks pandemija. Nežinome, kas liks iš ekonomikos jai pasibaigus. Nežinome, ar „laikinos“ karantino priemonės nevirs nuolatiniais autoritariniais režimais. Nežinome, koks bus geopolitinis pasaulio žemėlapis. Nieko nežinome, todėl belieka spėlioti remiantis dabarties patirtimi. O būtent dabartyje, kaip rašo „The Guardian“ komentatorė Suzanne Moore, „mes kaip tik esame, ir ji nesaugi“. Ne tik „proto miegas“ (kaip garsiojoje Francisco Goyos akvatintoje), bet ir nesaugumo jausmas „gimdo pabaisas“. Mintimis bėgant iš nesaugios dabarties, rašosi niūrios prognozės. Bent jau dauguma iki šiol mano skaitytų – tokios. Todėl kilo pagunda parašyti vieną šiek tiek optimistinę. Juo labiau kad balandžio 1-oji ir už lango taip gražiai sninga.

Vasario 17-ąją Nacionalinėje dailės galerijoje vėl buvo minima Nacionalinė emancipacijos diena. Ar dar reikia aiškinti, kas tai yra? 2018 m. nepriklausomybės šimtmečio proga iš gretimo Signatarų namams balkono skelbtas manifestas, ten iškelta žalioji Vytės vėliava (sukurta Shaltmiros) jau šiek tiek išpopuliarino šią dieną, vis daugiau žmonių apie ją žino. Tačiau ar jie žino tiksliai? Ir vėl išgirstu klausimą: tai jūs siūlote alternatyvą Vasario 16-ajai? Ne alternatyvą, tenka aiškinti. Priešingai, mes visi turėtume švęsti istorinį faktą, kad mūsų valstybė taip anksti pripažino moterims balsavimo teisę. Ir greičiausiai tai nebūtų įvykę, jei į Lietuvos Tarybą nepakviestos moterys nebūtų išėjusios į gatves protestuoti. Moterys dalyvavo atgimimo judėjime, kartu su vyrais kūrė demokratinės valstybės viziją ir staiga – sprendžiant svarbiausią klausimą – jos nereikalingos. Jei būtų nutylėjusios „vardan tos“, būtų buvę nesunku jas ir toliau ignoruoti. Taigi vasario 17-ąją moterys ne tik pareiškė turinčios lygias teises su vyrais, bet ir politinio protesto veiksmu simboliškai pasirašė Nepriklausomybės aktą.

Tai buvo ryškiausias prisiminimas iš kadaise mano aplankyto festivalio Arlyje „Fotografijos susitikimai“. Buvo karšta, nors pūtė mistralis. Po penkių dienų vaikščiojimo po visą miestą, ieškant galerijų, garažų, muziejų, kiemų su parodomis, niekur nebesinorėjo eiti. Vis dėlto su drauge užsukome į Arlio ligoninę ieškoti van Gogho pėdsakų. Vidiniame kiemelyje, kuris atrodė tarsi perkeltas iš jo paveikslo ir taip užkonservuotas, buvo per karšta gėrėtis sodu, tad palindome po arkomis. Ten prekiavo keletas bukinistų. Tingiai per viršelius slenkančias akis sustabdė pavadinimas: „Ein Ghetto im Osten – Wilna“. Autorius – Moišė Vorobeičikas, kurio iki tol nebuvau girdėjusi. Knyga kainavo gal 800 eurų – man neįmanoma suma net dabar.

Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre viešėjusi Brno nacionalinio teatro (Čekija) baleto trupė parodė šiuolaikinę Piotro Čaikovskio „Gulbių ežero“ interpretaciją. Afišose didelėmis raidėmis išrašytus angliškus žodžius (šokio pasaulyje vis dažnesnis, tačiau papildomų prasmių spektakliui retai kada suteikiantis sprendimas) papildė teatro apatinėje fojė eksponuojami juodas ir baltas automobiliai, tačiau scenoje plasnojo gulbės.

„Svarbiausia – nepraeiti pro žmogų kaip pro stulpą ar pastatą“, – yra pasakęs menininkas Denisas Kolomyckis. Abejingumas skaudina, ypač kai tylomis, tarsi būtų svetimi, prasilenkia pažįstami žmonės. Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Sulėtintai“ (premjera gruodžio 5 d.) galerijos direktorius ir menininkė keliasdešimt kartų kartoja prasilenkimą koridoriumi. Kadaise vienas pro kitą praėję nedrįsdami ištarti žodžio, dabar atkurdami praeities akimirką jie suvaidina įvairius jos variantus.

Spalio 4–19 d. Vilniuje it viesulas praūžė 29-asis aktualiosios muzikos festivalis „Gaida“. Šiais metais tarptautinį „Europe for festivals, festivals for Europe“ pripažinimą pelniusi „Gaida“ pristatė net 12 koncertinių programų, keletą susitikimų su kviestiniais autoriais, Žilvino Kempino ir Justės Janulytės bei Vaclovo Nevčesausko ir Vytauto V. Jurgučio audiovizualines instaliacijas. Jos, kaip ir beveik visi koncertai, vyko Nacionalinėje dailės galerijoje.