7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Šokio dienoraščiai

Lapkritis ir gruodis

Helmutas Šabasevičius
Nr. 1 (1322), 2020-01-10
Šokis
Scena iš koncerto „Vive le ballet“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš koncerto „Vive le ballet“. M. Aleksos nuotr.

Lapkričio 16 d.

„Black and White“

 

Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre viešėjusi Brno nacionalinio teatro (Čekija) baleto trupė parodė šiuolaikinę Piotro Čaikovskio „Gulbių ežero“ interpretaciją. Afišose didelėmis raidėmis išrašytus angliškus žodžius (šokio pasaulyje vis dažnesnis, tačiau papildomų prasmių spektakliui retai kada suteikiantis sprendimas) papildė teatro apatinėje fojė eksponuojami juodas ir baltas automobiliai, tačiau scenoje plasnojo gulbės. Choreografo Mário Radačovskio spektaklis, sukurtas 2012 m., kaip jau ne kartą yra buvę, siekia sudėlioti kitus žinomo siužeto akcentus, perkelti veiksmą į erdvę, kurioje nėra jokių iliustratyvių pasakiškų vaizdinių. Spektaklio aprašyme minima princo liga, jį apnikusios pasirinkimo dvejonės scenoje perteikiamos gana apibendrintai, neiliustratyviai, naudojama emocionali, klasikinio baleto judesius transformuojanti plastika, leidžianti šokiui būti individualesniam ir organiškesniam. Minimalistinė scenografija išryškina grupinių kompozicijų piešinius, ežero paveiksluose – ir plaukiančios gulbės motyvą, suformuotą šokėjoms gulint ant nugaros surietus kojas ir ištiesus aukštyn vieną ranką. Šių metų birželio mėnesį Radačovskio spektaklį, pavadintą „Juoda gulbė, balta gulbė“ pastatė Karališkasis Naujosios Zelandijos baletas; šioje trupėje šoka ir lietuviško kraujo turintis artistas Laurynas Vėjalis.

 

Lapkričio 23 d.

„Tūkstančio veidų vyriškis“

 

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Mažojoje salėje pristatyta baleto kritikės ir istorikės Livijos Gulbinaitės knyga „Tūkstančio veidų vyriškis“, skirta baleto artisto Voldemaro Chlebinsko kūrybai. Šiauliuose gimusio šokėjo menas padarė didžiulį poveikį XX a. paskutinių dešimtmečių Lietuvos baletui, formavo aukštus baleto šokėjo artistiškumo standartus, sutelkė didžiulį būrį gerbėjų, kuriuos žavėjo jo temperamentas, šokio aistra, judesio turinys. Knygoje – ne tik tekstai apie artisto vaikystę, kūrybos apžvalga, gerbėjų laiškų fragmentai, bet ir daugybė Chlebinsko vaidmenis užfiksavusių nuotraukų bei nemažas pluoštas artisto kolegų minčių, leidžiančių pažinti ne tik kūrėją, bet ir žmogų. Knygos dailininkas – Ovidijus Talijūnas; knygą išleido „Krantų redakcija“, rėmė Lietuvos kultūros taryba, UAB ECOIL, UAB „Puantas“, Kęstutis Kantaravičius, Janas ir Veronika Nevoinai. Knygos pristatyme dalyvavo ir baleto solistai: Greta Gylytė ir Aistis Kavaliauskas atliko juslingą Arabų šokį iš „Spragtuko“, Olga Konošenko ir Stanislavas Semianiura – aistringąjį Bolero iš „Don Kichoto“.

 

Lapkričio 30 d.

„Eglė žalčių karalienė“ Nacionalinėje dailės galerijoje

 

Galų gale pavyko rasti laiko ir pasivaikščioti po kompozitoriaus Eduardo Balsio 100-osioms gimimo metinėms skirtą parodą Nacionalinėje galerijoje, kurios viena iš salių skirta žinomiausiam ir dažniausiai statytam lietuviškam baletui – „Eglei žalčių karalienei“. Parodos kuratorės Eglė Juocevičiūtė, Ieva Buinevičiūtė, architektai Ieva Cicėnaitė, Matas Šiupšinskas, dizainerė Laura Grigaliūnaitė atkūrė istoriją, kurioje sukasi daug reikšmingų Lietuvos baleto menui asmenybių. Pirmojo choreografo Vytauto Grivicko „Eglės“ pastatymo nuotraukos, dailininko Juozo Jankaus kostiumų ir scenovaizdžių eskizai, Dalios Mataitienės sukurti kostiumai pirmajam ir vieninteliam Lietuvoje sukurtam filmui-baletui, Elegijaus Bukaičio spektaklio nuotraukos ir įspūdingi Rimtauto Gibavičiaus scenovaizdžių maketai, Mataitienės eskizų Egidijaus Domeikos „Eglei“ kolekcija, Grivicko spektaklio gastroles Maskvoje ir Bukaičio – Veimare menančios afišos. Grivicko filmo-baleto ir Lietuvos televizijos nufilmuoto Domeikos spektaklio fragmentai, rodomi dideliame ekrane, priminė garsiąsias Lietuvos balerinas Leokadiją Aškelovičiūtę ir Loretą Bartusevičiūtę, kurių artistinei biografijai Eglės vaidmuo buvo itin reikšmingas.

 

Gruodžio 19 d.

„Vive le ballet“

 

Jau tradiciniame prieškalėdiniame baleto koncerte, kurį Šokio teatre rengia Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrius, parodytas atnaujintas Ludwigo Minkaus baleto „Pachita“ divertismentas. Prieš keletą metų jį pagal Mariaus Petipa choreografiją pastatė Petras Skirmantas, kostiumus sukūrė Vida Leonavičiūtė-Insodienė. Šis veikalas reikalauja šokėjų disciplinos ir susiklausymo, geros klasikinio šokio technikos, o serija variacijų leidžia savo sugebėjimus pademonstruoti daugeliui šokėjų. Tikra „Pachitos“ puošmena tapo pagrindinę heroję įkūnijusi Milda Luckutė (mokytoja Deimantė Karpušenkovienė), žavėjusi tiksliu šokiu, išraiškingomis pozomis, įsijautimu į šokį, mokėjimu pasitelkti jį kuriant įtikinamą savo herojės charakterį; jos sukurto paveikslo kulminacija – įspūdinga tikslių ir tvirtų fouetté pynė. Elegantiškomis linijomis, šokio lengvumu džiugino Pas de trois solistas Jonas Bernardas Kertenis, iš variacijų atlikėjų šokio sklandumu ir nuotaika išsiskyrė Rūta Karvelytė ir Vakarė Radvilaitė.

 

Gruodžio 22 d.

„Spragtukas“ Vilniuje

 

Šventinių Piotro Čaikovskio „Spragtukų“ serija – galimybė rastis naujiems vaidmenims ir partijoms, tik visų jų žaibiškai skubančiame gruodyje dėl įvairiausių darbų niekaip nepavyktų sužiūrėti. Tarp šių debiutų reikšmingiausi – pagrindiniai Mari ir Spragtuko-Princo vaidmenys, kuriuos parengė jauni baleto solistai Julija Stankevičiūtė ir Jeronimas Krivickas. Maloniai nuteikė ir jų šokio techninės charakteristikos, ir jausminiai vaidmenų akcentai. Daugiau progų vaidybiniams niuansams atskleisti turi Marija, tad Stankevičiūtė pirmame veiksme sukūrė nuoseklų, skaidrų švente besidžiaugiančios mergaitės paveikslą, kuris veiksmui įsisukant įgavo vis daugiau spalvų, bet neprarado nuoširdžios nuostabos ir džiaugsmo susidūrus su mergaitiško sapno herojais, ryžtingai suspindo techninės meistrystės reikalaujančiose paskutinėse Pas de deux scenose. Krivicko Spragtukas nuo pat pradžių Mariją apgaubė jaudinančiu dėmesiu, įdomu buvo stebėti šiltą abiejų veikėjų partnerystės ryšį, kurio artistinė įtaiga užgožė daugiau techninio susiklausymo reikalaujančių duetinių epizodų šiurkštesnes vietas. Spektaklio finale Krivicko herojus – jau Droselmajerio sūnėnas – stabteli kur kas ilgiau žvelgdamas į Mariją ir leidžia patikėti, kad kalėdiniai sapnai gali išsipildyti. Frico vaidmenį pirmą kartą atliko Lorenzo Epifani. Jis sukūrė išlepusio, tačiau gyvo ir savo seserį mylinčio berniuko paveikslą, mūšio su pelėmis scenas pagražindamas lakiais šuoliais. Ryškiai Rusų šokio solistės scenas atliko Jade Longley, tiksliai ir muzikaliai Snaigių valso solo šoko Marija Kastorina. Sudomino Ernesto Barčaičio Droselmajerio vaidmens traktuotė – pirmosiose scenose paslaptingas ir kiek grėsmingas, jis žaismingai improvizavo su vaikais kalėdinės puotos scenoje.

 

Gruodžio 27 d.

„Spragtukas“ Klaipėdoje

 

Žinomas Lietuvos teatro režisierius neseniai priekaištavo kritikams, spektaklius vertinantiems pagal formules „per tyliai–per garsiai“, „mačiau–nemačiau“. Tačiau kartais kitaip ir neįmanoma, ypač kai spektakliai rodomi jiems menkai pritaikytose erdvėse, kuriose visavertis žiūrovo ir menininko kontaktas beveik neįmanomas. Dėkui Scenos meno kritikų asociacijai, kad pavyko pamatyti naujausią Klaipėdos muzikinio teatro premjerą – Piotro Čaikovskio „Spragtuką“, kuris, atrodo, ir sukurtas nehumaniškoms erdvėms: premjera įvyko Vilniaus „Siemens“, o antrasis parodymas – Klaipėdos „Švyturio“ arenoje. Rusų choreografas Kirillas Simonovas neblogai pažįstamas Lietuvos žiūrovams, jo pastatyti spektakliai – Anatolijaus Šenderovo „Dezdemona“ (2005) ir Léo Delibes’o „Kopelija“ (2010) – jau įėjo į Lietuvos baleto istoriją kaip įdomūs, konceptualaus turinio ir įtaigios choreografinės formos kūriniai, suteikę progų atsiskleisti daugelio baleto artistų talentui. Ir naujojo „Spragtuko“ plastinė kalba įdomi, sukurta remiantis neoklasikinio baleto principais, muzikali, patraukli išradingomis judesių kombinacijomis. Tik per menkai matoma, nes didžiulė erdvė neleidžia suvokti meninio sumanymo visumos, žvilgsnis, klaidžiojantis tarp scenos, kurios apatinę dalį užstoja orkestras (net ir tai, kad pelės važinėja su ratukais, teko perskaityti teatro informaciniame pranešime), ir ekrano, kuriame artimu planu transliuojamas veiksmas, sutrupina įspūdžius, paverčia juos kaleidoskopine mozaika, kurioje neįmanoma įžvelgti spektaklio visumą turinčio kurti originalaus sumanymo.

 

2007 m. Marijos teatre Sankt Peterburge Simonovo pastatytas „Spragtukas“ ypatingo vizualumo įgavo dailininko Michailo Šemiakino dėka (jis buvo ir vilniškės „Kopelijos“ bendraautoris). Klaipėdoje choreografo sąjungininkais tapo dailininkai Jekaterina Zlaja ir Aleksandras Barmenkovas, sukūrę baltos, juodos, raudonos ir mėlynos spalvų kontrastais paremtą reginį pirmame veiksme, o antrąjį nukėlę į diskoteką su viršuje kabančiu veidrodiniu rutuliu, sidabrišku blizgančiu fonu ir užrašu „Dance“. Spektaklio vaizdinių modernizacija nepadėjo sukurti naujos Hoffmanno ir Čaikovskio istorijos, kuria būtų galima patikėti, kuri atvertų nelauktas šios pasakos, skirtos suaugusiems, potekstes. Liko blizgus komercinis šurmulys, kuriame, nepaisant viso balerinos Olgos Konošenko žavesio ir talento, pasiklydo sumanymas pasitelkti ponios Droselmajer personažą, o pabaigoje skambantis Gėlių valsas atrodė lyg triukšmingo televizinio šou finalas su iš viršaus krintančiais blizgučiais.

 

Kitus pagrindinius vaidmenis atliko naujieji baleto trupės nariai, su kuriais žiūrovai jau susipažino vasarą, Eduardo Balsio „Eglės žalčių karalienės“ premjeroje. Įsiminė Kiros Tykhonovos Klara – įvertinti jos įsijautimą į muziką ir vaidmenį padėjo tiesioginė spektaklio transliacija scenos šonuose pakabintuose ekranuose. Sklandžiai, plastiškai skambėjo Vytauto Lukočiaus diriguojamas orkestras, stengęsis suklijuoti blizgančias šukeles į kiek įmanoma vientisesnį pavidalą.

 

Gruodžio 31 d.

„Užburianti klasika“

 

Paskutinę metų dieną jau ne pirmą kartą tenka rinktis – iškilmingas koncertas su savomis ir kviestinėmis žvaigždėmis Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre ar Baleto skyriaus parengta šventinė programa Šokio teatre. „Užburianti klasika“ – toks šių metų baleto meną studijuojančių moksleivių ir jų pedagogų vakaro pavadinimas. Tai dviejų Mariaus Petipa šedevrų derinys: Minkaus „Pachitos“ ir Čaikovskio „Miegančiosios gražuolės“ divertismentai. „Pachitos“ sudėtis su keliais pakeitimais buvo tokia pati kaip „Vive le ballet“, o „Gražuolės“ pastatymas – premjerinis, jį parengė režisierė ir choreografė Rūta Kudžmaitė-Daraškevičienė. Koncerto partneris Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras paskolino ne tik Viačeslavo Okunevo kostiumus, bet ir dekoracijas iš jau neberodomo LNOBT spektaklio, tad pastatymas atrodė labai solidus. Kartu su Edvinu Jakoniu, kuris studijuoja ne tik Vilniuje, bet ir Miuncheno baleto akademijoje, pagrindines partijas grakščiai atliko LNOBT solistė Marija Kastorina; dėmesį vėl atkreipė Jonas Bernardas Kertenis, kuriam skirtas Katalabiuto vaidmuo buvo papildytas ir stilingais choreografiniais epizodais. Iš gausybės veikėjų (spektaklio režisierė naudojo prologo fėjų variacijas, pirmo veiksmo pažų ir freilinų šokius, trečio veiksmo pasakų herojų pasirodymus) išsiskyrė muzikaliai, pasitikint savimi, mėgaujantis muzika bei šokiu Vakarės Radvilaitės sukurtas princesės Florinos paveikslas; jai neblogai asistavo Deividas Dulka – Mėlynasis Paukštis.

Scena iš koncerto „Vive le ballet“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš koncerto „Vive le ballet“. M. Aleksos nuotr.
Milda Luckutė ir Svajūnas Valiūnas koncerte „Vive le ballet“. M. Aleksos nuotr.
Milda Luckutė ir Svajūnas Valiūnas koncerte „Vive le ballet“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Black and White“. C. Bachraty nuotr.
Scena iš spektaklio „Black and White“. C. Bachraty nuotr.
Knyga „Tūkstančio veidų vyriškis“. M. Aleksos nuotr.
Knyga „Tūkstančio veidų vyriškis“. M. Aleksos nuotr.
Jonas Bernardas Kertenis koncerte „Vive le ballet“. M. Aleksos nuotr.
Jonas Bernardas Kertenis koncerte „Vive le ballet“. M. Aleksos nuotr.
Vakarė Radvilaitė koncerte „Vive le ballet“. M. Aleksos nuotr.
Vakarė Radvilaitė koncerte „Vive le ballet“. M. Aleksos nuotr.
Rūta Karvelytė koncerte „Vive le ballet“. M. Aleksos nuotr.
Rūta Karvelytė koncerte „Vive le ballet“. M. Aleksos nuotr.
Julija Stankevičiūtė balete „Spragtukas“. M. Aleksos nuotr.
Julija Stankevičiūtė balete „Spragtukas“. M. Aleksos nuotr.
Jeronimas Krivickas balete „Spragtukas“. M. Aleksos nuotr.
Jeronimas Krivickas balete „Spragtukas“. M. Aleksos nuotr.
Julija Stankevičiūtė, Ernestas Barčaitis ir Jeronimas Krivickas balete „Spragtukas“. M. Aleksos nuotr.
Julija Stankevičiūtė, Ernestas Barčaitis ir Jeronimas Krivickas balete „Spragtukas“. M. Aleksos nuotr.
Jeronimas Krivickas ir Julija Stankevičiūtė balete „Spragtukas“. M. Aleksos nuotr.
Jeronimas Krivickas ir Julija Stankevičiūtė balete „Spragtukas“. M. Aleksos nuotr.
Kira Tykhonova balete  „Spragtukas“.  E. Sabaliauskaitės nuotr.
Kira Tykhonova balete „Spragtukas“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Olga Konošenko balete  „Spragtukas“.  E. Sabaliauskaitės nuotr.
Olga Konošenko balete „Spragtukas“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš baleto „Spragtukas“.  E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš baleto „Spragtukas“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Marija Kastorina ir Edvinas Jakonis koncerte „Užburianti klasika“. M. Aleksos nuotr.
Marija Kastorina ir Edvinas Jakonis koncerte „Užburianti klasika“. M. Aleksos nuotr.