Turbūt šį klausimą vertėtų užduoti kiekvienam, kuris šiemet perka bilietus į tarptautinį aktualiosios muzikos festivalį „Gaida“. 29-aisiais gyvavimo metais šis, kaip žinome, didžiausias Baltijos kraštuose šiuolaikinės muzikos forumas tiek pakeitė savo pavidalą, lyginant su ankstesnių metų ir ypač pirmaisiais festivaliais, kad tarp publikos jau retai besutiksi „bendruomenės“ – kadaise festivalį pagimdžiusios Lietuvos kompozitorių sąjungos ir jai prijaučiančios aplinkos narių.

Andrejaus Polukordo instaliacija Nacionalinėje dailės galerijoje, pavadinta „Galeristo įrankiai“, – viskas, ko reikia respektabiliam verslininkui, kuris panoro išbandyti savo jėgas meno rinkoje. Galerijos direktoriumi prisistatantis menininkas savo darbą eksponavo grupinėje parodoje, kurios tema – menininko kolaboracijos su verslininku problema, tokio bendradarbiavimo plėtros galimybės. Tačiau būtent Polukordas išsiskyrė ištisa ikonografine sistema ir keistumu, nusviedžiančiu į tuos laikus, kai net ir aukščiausi pareigūnai gyveno pavojuje.

Jaunosios kritikos forumo „M-puslapiai“ autoriai pasidalino 2018-ųjų metų įspūdžiais: labiausiai įsiminusiais jaunaisiais menininkais, projektais ir pastebėjimais, ko šiemet stigo teatro, muzikos, dailės ir kino srityse.

Šiek tiek keista, kad praėjo jau dešimt metų nuo „The Rooster Gallery“ pradžios, nes vis dar yra jausmas, kad tai nauja ir labai reikalinga iniciatyva. O gal naujumo įspūdis susijęs su tuo, kad galerija ištikimai orientuojasi į jaunus kūrėjus? Apie pagrindinius pokyčius, pasiekimus ir artimiausius planus kalbamės su dailės kritike, galerijos įkūrėja ir vadove Jurgita Juospaityte-Bitiniene.

Kad Antanas Sutkus jau tapo gyvuoju klasiku ir užsitikrino sau vietą tarp geriausiųjų, galima spręsti ir iš to, jog Nacionalinės dailės galerijos knygyne prie albumų ir atvirukų pardavinėjami ir marškinėliai su jo darytų fotografijų atspaudais. Viena vertus, ši produkcija skirta masėms, kita vertus, yra daug būdų mėgautis menu.

Kai kam gal jau atrodė, kad #MeToo ir kova už lyčių lygybę išseko, buvo tik proginis renginys, bet iš tiesų aną savaitę į pirmą planą iškilo Vilniaus knygų mugė. Kodėl – tegu paaiškina Kurtas Vonnegutas, pavadinęs knygos skaitymą „vakarietiško stiliaus meditacija“: „Taip jau nutiko, nors tai – visiškai nenumatytas atsitiktinumas, – kad knygos lytėjimo bei išvaizdos derinys su išsilavinusiu žmogumi ant kėdės tiesia atkalte gali sukurti neįkainojamos gelmės ir prasmės dvasinę būseną.“ (Fates Worse than Death, Vintage, 1992, p. 188)

Visuomenei pristatyta basanavičių galerija tarsi rodo, kad paminklo galimybės išsisėmė, užstrigo blogiausiose praėjusio šimtmečio pradžios tradicijose. Bet taip nebūtinai turi likti. Konkurse dalyvaujantiems menininkams ir komisijai siūlau aplankyti parodą „Juzeliūno kabinetas: modernėjantis lietuviškumas“. Ten pilna idėjų šiuolaikiniam paminklui. Jas siūlo kompozitorius Šarūnas Nakas, todėl iškilią praeities asmenybę galima sugroti, suvaidinti, ragauti ar timptelėti už kaklaraiščio. Naftalino – nė kvapo.

Iki šios parodos Julius Juzeliūnas man buvo beveik vien pavardė. Jis nebuvo mano kompozitorius. Mano kompozitoriai yra Bronius Kutavičius, Osvaldas Balakauskas, Vidmantas Bartulis, Onutė Narbutaitė, pats Šarūnas Nakas. Kai kuriuos radau humoro ir informacijos lydinyje – Juzeliūno „periodinėje elementų lentelėje“. Muziejinius pasakojimus apie mokinius ir mokytojus paprastai praleidžiu. Čia jie tiesiog įteka į smegenis. Juzeliūno mokykla išskleidžiama dviem „moksliškais“ brėžiniais, turinčiais potekstę: kultūra yra ne kas kita kaip žinomų cheminių elementų junginiai. Vienas junginys, vėliau parodoje įvardijamas kaip „Juzeliūno akordas“, susidaro per daugybę mutacijų iš tokių tolimų elementų kaip Ferencas Lisztas ir Piotras Čaikovskis. Bet Juzeliūno knygoje „Akordo sandaros klausimu“ kalbama ir apie tokias pirminės materijos formas, kurioms neužklijuosi pavardės etiketės. Tai – liaudies dainose išsaugotos senosios indoeuropiečių ir baltų muzikinės struktūros.

Kuomet architektūros vertės ir vertinimo klausimai okupuoja dienraščių antraštes, kuomet architektūrą imame nagrinėti kaip kultūros reiškinį ir ieškome jos analizės įrankių, į Vilnių skaityti paskaitos Architektūros (aktualijų) fonde apie architektūros kuravimą kaip kritikos įrankį atyksta garsus Italijos architektūros kritikas Giuseppe (Pippo) Ciorra. Pokalbio su Pippo Ciorra metu bus galima išgirsti jo įžvalgas apie svarbiausias pasaulinės architektūros aktualijas bei atsakymus į klausimus – kaip ir kodėl kinta architektūros kuravimo forma bei turinys, su kokiais iššūkiais susiduria šiuolaikinis kuratorius, transformaciją išgyvenančios ”ekonominės architektūros“ rinkos, akivaizdoje?

Pokalbis anglų kalba vyks 2017 m. sausio 11 dieną, trečiadienį, Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG), Konstitucijos pr. 22, Vilniuje. Pokalbio pradžia 20.00 val. Renginys nemokamas.

Tradiciškai kvietėme dailės kritikus, filosofus, kuratorius, menininkus pasidalinti įspūdžiais apie besibaigiančius metus. Klausėme, kas labiausiai įsiminė: 1) įvykiai; 2) asmenybės; 3) tekstai.

Retrospektyvinė Algio Skačkausko tapybos paroda Nacionalinėje dailės galerijoje (kuratorė Milda Žvirblytė) suskirstyta į ketvertą paralelinių pasakojimų. Kiekvienas jų turi pavadinimą, paremtą būdingais tapytojo paveikslų ir piešinių vaizdiniais („Sutemos“, „Nuotaka“, „Orfėjas“, „Prie stalo“). Čia slypi tam tikri spąstai – jei į Skačkausko tapybą žvelgtume vien kaip į ikonografinę medžiagą – tai gausi, įnoringa, persiliejanti vaizdinija be aiškių ribų ir atitvarų. Biblijos citatos jo kūryboje nuolat persipina su gatvės gyvenimu, sakralus avinėlis čia pat virsta kone „Avinėlių tylėjimo“ metafora, sielos šauksmai sklinda podraug su kone pornografiniais piešinukais, makabriškomis scenomis. Todėl jos skaidymas į „narvelius“ gali pasirodyti dirbtinis, sąlygiškas. Kita vertus, visas keturias parodos dalis jungia poezijos „suoleliai“ – aktoriaus Alekso Kazanavičiaus skaitomi Skačkausko eilėraščiai, kurie tarsi ištrina ribas, naikina vaizdų teritorijas ir jų sienas. Garsas parodoje tampa netgi kiek šamanišku ritualu, nes žiūrėdamas į paveikslus girdi ne paskirus žodžius, o tik monotonišką skaitovo balsą, kuris suburia vaizdus, sušaukia šventuosius, pajacus, demonus, deives ir paleistuves į krūvą... Taigi išeitų, kad garsas galbūt net „legitimuoja“ pačią parodos struktūrą – sistema čia ir yra, ir ne. Kaip ir visoje Skačkausko tapyboje, kurioje ryškus ir modernistinis uždarumas, atsiribojimas, nes nuolat klaidžiojama po antlaikiškas mito erdves, ir postmodernistinis vaizdų, temų koliažas, pulsuojantis egzistencine, socialine satyra.