Parodą „Polimerija. Miestui ir pasauliui“ sudaro atnaujintas videoperformansas „Be kaltės kaltiems. Pinklės. Išvarymas iš rojaus“ (1997 m.) ir Eglės Rakauskaitės sukurta trylikos tautinių drabužių kolekcija – savotiška tekstilės paveldo mumifikacja.

Vienoje savo akademinių esė Bronas Tayloras* staiga peržengia žanro ribas ir ima pasakoti asmeninę istoriją apie tai, kaip jis pasijuto užmezgęs ryšį su jūros vėžliu. Juodu kartu plaukiojo, nardė, vėžlys iškildavo į paviršių įkvėpti oro tuo pat metu, kai jo prireikdavo žmogui, tarsi suprasdamas ir priimdamas jo autentiškumą. Tayloras, apmąstydamas šį nutikimą, pagavo save kvestionuojant užsimezgančios draugystės išgyvenimą, kurį įvertino kaip savyje tebeegzistuojantį epistemologinį nuolankumą antropocentristinės Vakarų kultūros suformuotam žinojimui, kad mąstymas, jausmai ir bendravimas priklauso tik žmogiškajai sferai.

Pasibaigus vasaros kalendoriui (bet ne orui), viena dar birželį atidaryta paroda tebelaukia recenzijos. Paroda gana toli – Krokuvoje, kadaise buvusioje ir mūsų šalies sostine. Ten ir dabar gali „kolekcionuoti“ mieste pastebėtus Vyčius – spalvotus reljefus ant sienų, išaustus ar išsiuvinėtus vėliavose. Bet ne istorijos ieškoti dardėjome lėčiausiu pasaulyje traukiniu į Krokuvą, o į parodos „Lietuva. Du šimtmečiai fotografijos“ atidarymą. Tiesa, iki dviejų šimtmečių dar liko 16 metų, bet jubiliejinis skaičius atitinka kuratorių Adamo Mazuro, Vilmos Samulionytės ir Natalios Żak užmojį, o ir fotografija neatsirado staiga.

Ar mūsų miestas mums priklauso? Ar mes jį tikrai matome? Ką tik MO muziejuje atidaryta paroda „Vilniaus pokeris“ siūlo vietinių žvilgsnį, prasiskverbiantį į miesto vidurius, tarsi nematantį jo architektūros, aplinkos. Net upė ten yra atminties ratą sukantis užkeiktas vanduo, o ne kraštovaizdis. Nacionalinės dailės galerijos paroda „Svetimšalio žvilgsnis į Vilnių“ rodo, kaip jį matė kiti. Kas tie kiti, jei tiek daug skirtingų čia gyvenusių (ir tebegyvenančių) etninių grupių šį miestą vadina Vilna, Vilne, Wilna ar Wilno ir tik mums tai yra Vilnius? Ar dabartiniai miesto gyventojai kartais nesijaučia lyg svetimšaliai, atvykę iš „kitos Lietuvos“ ir nelabai žinantys, ką reiškia kreivų gatvelių labirintas?

Kažin kaip žiūrėčiau šią parodą apie infrastruktūrą, jei Rusija jos nebūtų visą žiemą griovusi Ukrainoje? Tikriausiai būčiau abejingesnė. Tema tolima mano kasdienybei, nesusijusi su mano rūpesčiais ir moksliniais interesais. Bet ar tikrai tolima? Štai šįryt atsikėliau kuo anksčiau, kad spėčiau baigti straipsnį, ir dingo elektra. Negaliu rašyti! Imu telefoną, o ten – žinutė nuo ESO: „Pranešame, kad elektros tiekimo sutrikimas užfiksuotas ir priežastis nustatinėjama.“ Palengvėja. Gyvenam ne karo zonoje, ne energetinės blokados sąlygomis ir net ne sovietmečiu, kai tarnybų dėmesio būdavo sunku prisišaukti. Po pusvalandžio gaunu kitą žinutę: „Gedimas pašalintas, jau galite naudotis elektra.“

„Žiūrėdavom kaip į žvaigždes, tik be džiaugsmo – ar į mus neatskrenda. O kai į juos pataiko, sutraška, sušnypščia kaip sugedęs radijas“, – pasakoja Polina Borovyk apie Žytomyro bombardavimą dronais ir raketomis. Jai septyneri metai. Naktimis Polina nemiegodavo, nes žemė po namu drebėdavo nuo smūgių. Ji su mama išvažiavo, kai raketa pataikė į jų daržą. Dabar gyvena Lietuvoje ir yra viena iš tų ukrainiečių, kuriuos Nacionalinėje dailės galerijoje fotografavo Antanas Sutkus, Artūras Morozovas ir Tadas Kazakevičius.

Rokas Dovydėnas

Besibaigiantys 2022 metai man buvo įdomūs, padovanoję įvairių asmeninių savanorystės patirčių ir netikėtų meno kūrinių. Šiemet parodų lankymo kelias driekėsi tarp Vilniaus ir Kauno, gerų parodų Kaune vyko daug, išties manau, kad apie daugumą jų rašyta gana plačiai. Lankytas parodas vardinu aplankymo tvarka, išskirdamas jas ar meno kūrinius, padariusius didžiausią įspūdį.

Tiek Nacionalinėje dailės galerijoje, tiek Vilniaus fotografijos galerijoje atsidariusios parodos kviečia patyrinėti gal ne visiems pažįstamus užkampius ir apžiūrėti mažai vartytus albumus. O albumai dviejų fotografių, kūrusių kiek skirtingais laikotarpiais – daugiausia tarpukariu fotografavusi Šleivytė ir jos žvilgsnis randamas Agnės Narušytės ir Mildos Dainovskytės kuruojamoje parodoje „Kartais Vėra taip atrodo. Veronikos Šleivytės (1906-1998) fotografijos“ Nacionalinėje dailės galerijoje, o Mildos Drazdauskaitės vaizdiniai iš sovietmečio atsiduria Vilniaus fotografijos galerijoje, prisidengę damų ir bobulių vardu. Taigi, maršrutas: NDG ir Vilniaus fotografijos galerija.

Paroda „Sudėtingos praeitys. Susiję pasauliai“ pirmiausia buvo atidaryta Latvijos nacionaliniame dailės muziejuje 2020 m. lapkritį. Tada pasaulis ruošėsi nykiai karantininei žiemai. Menininkų buvo mažiau – 9, o kuratorės tik dvi – Ieva Astahovska ir Margaret Tali. Dabar Nacionalinėje dailės galerijoje veikiančioje parodoje menininkų daugiau – 14, ir prisidėjo kuratorė Eglė Mikalajūnė. Kodėl pasakoju mažai kam įdomią priešistorę? Nes ji – į temą. Ne tik dėl parodos pavadinime įrašytų praeičių. Bet ir dėl to, kad dabar, 2022-aisiais, ji atrodo ir kaip atsakas į Rusijos karą Ukrainoje, ir kaip pernykštės Baltijos trienalės „Nesibaigiančios kovos“ Šiuolaikinio meno centre (kuratoriai Valentinas Klimašauskas ir João Laia) tęsinys. Parodos priešistorė paneigia abu įspūdžius. Ir kartu užaštrina jos aktualumą: apie praeities peršamas kovas buvo galvojama dar prieš prasidedant dabartiniam karui, ir galvojama keliose vietose vienu metu.

Sako: atskirkime kultūrą nuo politikos. Politikai naudą gaudo, kariai ginklus galanda, o menininkai guodžia mūsų sielas. Kultūra – tokia oazė, kur visi gali prisiglausti. Nuo visų negandų. Anksčiau šia mintimi tarsi nebuvo priežasčių abejoti. Tautos išrinktieji rūpinosi savo gerove, o skurdžiame kultūros rezervate bent jau buvo saugu. Tačiau šalia prasidėjus karui, saugumo jausmas dingo. Paaiškėjo, kad kultūros atsiribojimas nuo politikos Rusijoje pagimdė pabaisas.