7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Wilna-Dessau-Paris-Cfat

Paroda „Moišė Ravivas-Vorobeičikas. Modernybės montažai“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Agnė Narušytė
Nr. 3 (1324), 2020-01-24
Fotografija Dailė
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.

Tai buvo ryškiausias prisiminimas iš kadaise mano aplankyto festivalio Arlyje „Fotografijos susitikimai“. Buvo karšta, nors pūtė mistralis. Po penkių dienų vaikščiojimo po visą miestą, ieškant galerijų, garažų, muziejų, kiemų su parodomis, niekur nebesinorėjo eiti. Vis dėlto su drauge užsukome į Arlio ligoninę ieškoti van Gogho pėdsakų. Vidiniame kiemelyje, kuris atrodė tarsi perkeltas iš jo paveikslo ir taip užkonservuotas, buvo per karšta gėrėtis sodu, tad palindome po arkomis. Ten prekiavo keletas bukinistų. Tingiai per viršelius slenkančias akis sustabdė pavadinimas: „Ein Ghetto im Osten – Wilna“. Autorius – Moišė Vorobeičikas, kurio iki tol nebuvau girdėjusi. Knyga kainavo gal 800 eurų – man neįmanoma suma net dabar. Paprašiusi išimti knygą iš plastikinio aplanko, ją galėjau tik pavartyti. Tai, ką pamačiau, neatitiko susikurto Vilniaus fotografijos įvaizdžio. Ne tik dėl to, kad tai buvo sugriauto žydų kvartalo gatvių, pastatų, jų buvusių gyventojų – beveik visiškai sunaikintos miesto tautinės bendruomenės – nuotraukos. Labiausiai nustebino padūmavusiems Jano Bułhako romantizuoto miesto vaizdams svetimas modernizmas – drąsus, net įžūlus.

 

Spausdindamas vieną ant kito uždėtus negatyvus, iškarpydamas fotografijas, jas padaugindamas ir suklijuodamas į naujas kompozicijas Vorobeičikas kūrė kur kas dinamiškesnio miesto, nei man pažįstamas Vilnius, įspūdį. O juk tada, kai jis fotografavo –1928 m., – gyventojų buvo perpus mažiau nei dabar. Vorobeičikas dekonstravo miestą dar gerokai iki dekonstrukcijos sąvokos atsiradimo. Vengdamas nusibodusios miestovaizdžio tvarkos jis kartais pakreipdavo horizontą. Šalia sinagogos atvaizdo įklijavo stambų besišypsančio žydo veidą, o jo palto apykaklės atlapą užbaigė mažyte voliuta, tarsi čia būtų ne drabužis, o architektūrinė detalė – žmogus, įkūnijantis miestą. Varganai apsirengusią, tarpduryje susigūžusią pardavėją Vorobeičikas užvertė batais, rėčkomis, virvėmis ir kitais rakandais taip, kad tam daiktų chaosui tiktų ironiškas pavadinimas: „Tavo tauta, Izraeli, turtinga!“ O iš tiesų turtinga buvo po Europą jau pasitrankiusio, Bauhauze studijavusio ir ten fotomontažu apsikrėtusio menininko vaizduotė. Miestas, kuriame užaugo, jam buvo itin paranki medžiaga kūrybai – Europos kultūros elitui nematytas ir vaizdingas.

 

Tuos pageltusius puslapius, tada paliktus ant prekystalio, tikėjausi pamatyti dr. Nissano Niso Perezo kuruotoje parodoje Nacionalinėje dailės galerijoje. Tikėjausi pamatyti ir kitą, fotografą labiausiai išgarsinusią knygą apie Paryžių su garsiojo dailininko Ferdinando Léger tekstu. Jos autorius, patartas rašytojo André Malraux, jau pasivadinęs prancūzams lengviau suvokiamu ir ištariamu pseudonimu: Moï Ver. Abi knygas pamačiau, bet tik viršelius – jos užverstos guli stenduose ir, deja, nesudaryta galimybė jas pavartyti bent ekrane. Na, tiek to – ant sienų kabo fotografijos, iš kurių sukurtos tos knygos. Nors ir ne originalai, bet skaitmeniniai atspaudai iš negatyvų. Tiesa, ne visos – tik pavyzdžiai, kūrybos etapų fragmentai.

 

Pirmiausia – iš knygos atpažįstami Vilniaus kadrai: siauros gatvelės, jomis gurgantis grindinys, Didžioji sinagoga, medinės langinės, aptrupėjęs sienų tinkas, hebrajų raštų perrašinėtojo dirbtuvės langas, tarpduriai, kiemai, mediniai sandėliukai. Šioje scenografijoje šmėkščioja žmonės: į savo apdriskusias skrandas įsisupę kepurėti vyrai, skarotos moterys, skarmaluoti vaikai. Du vyrai, regis, miega sukniubę tiesiai ant grindinio, kažkas už lango meldžiasi. Visa tai matydama suprantu, kad karpymais, fotomontažais, dvigubomis ekspozicijomis Vorobeičikas sumodernino miestą – jei ne tikrovėje, tai bent fotografijoje Vilnius gali tapti panašesnis į jo jau matytus Desau, Kelną, Paryžių. Iškirpti stačiakampiai, apskritimai, kvadratai yra tarsi ląstelės su Vilniaus DNR, persodinamos į to laiko mąstymą ir skonį. Galbūt kaip tik šis medžiagos ir formos prieštaravimas pasirodė įdomus to meto intelektualams, konkrečiai – kritikui dr. Emiliui Schaefferiui, kuris įtikino šveicarų leidyklą „Orell Füssli“ išleisti knygą apie Vilnių 1931 metais, tais pačiais, kai pasirodė ir knyga „Paris“ (leidykla „Jeanne Walter“).

 

Žiūrint „plikas“ fotografijas, užfiksuotas to paties laikotarpio Europoje, Rytų ir Vakarų skirtumas akivaizdus. Nereikėjo nei geležinės uždangos, nei Berlyno sienos – tų dabar jau simbolinių linijų, tebežyminčių dviejų kultūrinių ir ekonominių zonų ribas. Jei tikėsime Vorobeičiko fotografiniais liudijimais, ta riba egzistavo seniau. Žiūrinėdama parodą nė nepajuntu, kaip Vilniaus gatvelių vaizdus ir žmones pakeičia Lenkijos miestų vaizdai ir žmonės. Ir ten, ir ten gatvės smuikininkai, vežikai, prekijai, vaikai panašūs, nors įsižiūrėjus Vilniuje gal skurdesni. Kad suprasčiau, kur yra kas, tenka skaityti etiketes. Bet kai Moišė ima fiksuoti Paryžių, etikečių nebereikia. Ne tik todėl, kad niekur kitur nėra Eifelio bokšto, į kurį pasilypėjęs jis stebi Marso laukais vaikštinėjančius žmogelius (šis vaizdas, regis, pažįstamas iš Andre Kertészo fotografijų). Daugiaaukščiai pastatai čia savaime įstrižainėmis šauna į dangų, nieko nereikia pakreipti, karpyti ar montuoti. Bet dviguba ekspozicija išlieka, nes į vieną kadrą reikia sutalpinti kelis žiūros taškus – kad elegantiškai apsirengusios moterys, kostiumuoti vyrai su katiliukais ir lazdelėmis vaikščiotų tarp ištaigingų parduotuvių, kad persiklotų paties fotografo, lakstančio per miestą kaip Sergejus Eizenšteinas su kamera, žvilgsniai (juodu susipažino 1927 m.).

 

Galiausiai lieka tik metalo linijos, geležinkelio abstrakcijos. Jas Moišė fotografuoja ir Palestinoje, kur persikėlė 1932 metais. Tačiau ilgainiui modernizmo trauką nugali noras dokumentuoti naujakurių statomą Cfatą – aukščiausiai iškilusį Galilėjos miestą (jį, pasak legendos, po Didžiojo Tvano įkūręs Nojaus sūnus).

 

Paroda tokia nedidelė, kad visa fotografavimo būdų epocha prasisuka labai greitai, kaip ir Moišės Vorobeičiko gyvenimas, nors ir netrumpas – jis mirė 1995 metais. Stabteliu pasiklausyti jo interviu Izraelio televizijai kažkurios retrospektyvos proga, kai jį vėl „atrado“ Europa. Tuomet jis jau buvo dar kartą persivadinęs – tapo Moshe Ravivu. Inteligentiškas pagyvenęs menininkas, klausinėjamas žurnalisto, noriai pasakoja apie savo gyvenimą. Jis gimė Zaskonių kaime (dabartinė Baltarusija, pasienio zona) 1904 m., bet po dešimties metų šeima persikėlė į Vilnių ir būtent čia Moišė lankė ne tik dr. Josifo Epšteino gimnaziją, bet ir Vilniaus dailininkų draugijos piešimo mokyklą, paskui studijavo Stepono Batoro universiteto Dailės fakultete, klausėsi ir Jano Bułhako paskaitų. Tačiau iš šios piktorializmo oazės jį išviliojo žinia, kad Vokietijoje, Veimare, veikia unikali mokykla – Bauhauzas. Tiesa, kol jis ten išsiruošė 1927 m., Bauhauzas dėl politinių aplinkybių buvo perkeltas į Desau. Moshe lygina dvi meno mokyklas – Vilniuje profesorius studentui buvo nepasiekiamas autoritetas, o Desau tokios asmenybės kaip Vasilijus Kandinskis, Paulis Klee ir László Moholy-Nagy bendraudavę su studentais kaip su kolegomis, pasikviesdavę į studiją, leisdavę stebėti, kaip jie dirba. Su Kandinskiu Moišė netgi dainuodavę rusiškas dainas.

 

Vilniuje reikėjo mokytis akademinio piešimo pagrindų, o Desau dėstytojas galėjo paskleisti ant stalo visokių iškarpų ir tiesiog pasiūlyti mokiniams ką nors iš to padaryti. Galbūt koliažai išeidavo panašūs, bet laisvė daugelį išmokė surasti meno bet kokiame kasdienybės skutelyje. Taip pat – ir fotografijoje. Būtent Bauhauze Moišę pagavo visuotinio susidomėjimo fotografija banga. Ne tik dėl Moholy-Nagy’o eksperimentų bei teorinių paskaitų – tuo metu atsiradusi „Leica“ išlaisvino fotografus nuo įrangos svorio. Jie staiga galėjo lipti į bokštus ir fotografuoti miestą iš viršaus, iš kur tik nori – keisti žiūros taškus vos ne taip pat lengvai kaip vaizduotėje. Grįžęs į Vilnių atostogų Moišė tiesiog privalėjo tą naująjį matymą pritaikyti taip dar niekada nefotografuotam miestui. Knygos idėją padiktavo „atsitikimas“, sako jis interviu. Man smalsu – koks gi tas atsitikimas? Ogi visai paprastas – tiesiog pasitaikė „saulėta diena“. Tai išgirdusi šyptelėjau: saulėtas Vilnius – tikrai nuostabus atsitikimas.

 

Matau žmogų, kuriam viskas nuostabu. Tai patvirtina ir fotografijos, supančios interviu skambantį balsą. Moshe kalba tik gerai – apie mokytojus, apie leidėjus, apie vaikystės patirtis. Ir Vilniaus nemini bloguoju, nors galėtų – ten (ar, mūsų atžvilgiu, – čia) Holokauste pražuvo jo tėvai, brolis, dvi seserys ir vienos jų dvynukės dukros (apie tai Moshe nekalba, perskaitau Sigutės Chlebinskaitės sudarytoje biografijoje). Tad nors jo vienas svarbiausių kūrinių – knyga apie „getą Rytuose“ – lyg ir yra mūsų fotografinio palikimo dalis, jį savintis sudėtinga. Tai – miestas, kuris galėjo būti, bet nebuvo. Ir negali to nurašyti vien istorinėms aplinkybėms. O pats Moišė Vorobeičikas – Moï Ver, Moshe Ravivas – buvo per laisvas ir per didelis, kad čia sutilptų, todėl išgyveno. Jis laiku paliko Europą, bet spėjo paliudyti XX a. pradžioje ją sudraskiusias įtampas: ji progresyvi ir atsilikusi, apsėsta ir nacionalizmo, ir modernizmo, plakatais raginanti iššluoti lauk svetimšalius ir geidžianti jų žvilgsnių įvairovės. Išėjusi iš parodos negaliu atsikratyti minties, kad ir dabar tai kaip niekad aktualu.

 

Paroda veikia iki vasario 23 d.

Nacionalinė dailės galerija (Konstitucijos pr. 22, Vilnius)

Dirba antradieniais, trečiadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais 11–19 val., ketvirtadieniais 12–20 val., sekmadieniais 11–17 val.

Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.