Įsibėgėjęs ir galingai finišavęs

Spalio 4–19 d. Vilniuje it viesulas praūžė 29-asis aktualiosios muzikos festivalis „Gaida“. Šiais metais tarptautinį „Europe for festivals, festivals for Europe“ pripažinimą pelniusi „Gaida“ pristatė net 12 koncertinių programų, keletą susitikimų su kviestiniais autoriais, Žilvino Kempino ir Justės Janulytės bei Vaclovo Nevčesausko ir Vytauto V. Jurgučio audiovizualines instaliacijas. Jos, kaip ir beveik visi koncertai, vyko Nacionalinėje dailės galerijoje. Kiekvienas koncertas pasižymėjo kruopščiai apgalvota programa: nuo gyvosios elektronikos, sintezatorių ir imersinio garso kuriamų horizontų iki muzikos įvairių sudėčių ansambliams bei orkestrams. Festivalyje pristatytos šešios pasaulinės premjeros (tarp jų ir lietuvių autorių Dominyko Digimo, Algirdo Martinaičio, Žibuoklės Martinaitytės kūriniai) bei pagerbtas šiemet Amžinybėn iškeliavęs avangardinio meno krikštatėviu vadinamas Jonas Mekas. Tarp festivalio atlikėjų – pasaulinį pripažinimą pelnę vardai bei jaunieji talentai: fortepijono virtuozas, elektroninės muzikos guru Francesco Tristano, inuitų gerklinio dainavimo sensacija Tanya Tagaq, „Grammy“ apdovanojimą pelnęs mušamųjų kvartetas „Third Coast Percussion“, elektroninės muzikos sceną drebinę Andy Stottas ir Maxas Cooperis, Vilniaus miesto šiuolaikinės muzikos ansamblis „Synaesthesis“ ir kiti. Prie orkestrų dirigento pulto stojo net penki dirigentai, tarp kurių ne tik plačiai žinomi vardai – Thomas Adèsas, Modestas Pitrėnas, bet ir jaunosios kartos atstovai Karolis Variakojis bei Antverpeno karališkojoje konservatorijoje studijuojantis Martynas Stakionis. Pastarajam buvo patikėta diriguoti festivalio atidarymo koncertą, o K. Variakojui – naujausiais Ž. Martinaitytės ir Steve’o Reicho kūriniais užbaigti solidžią šiuolaikinės muzikos kelionę.

Visų koncertų, vykusių vos ne kiekvieną dieną, aplankyti, matyt, fiziškai neįmanoma, tad šį kartą apžvelgsiu labiausiai įsiminusius paskutinės festivalio savaitės renginius. Tarp jų – Brigittos Muntendorf ir jos suburto ansamblio „Ensemble Garage“ (Vokietija) koncertas, puikią atmosferą scenoje sukūrę „Third Coast Percussion“ (JAV), 30-metį skaičiuojančios legendinės britų grupės „Icebreaker“ pasirodymas bei, žinoma, baigiamasis festivalio koncertas. Sunku pasakyti, kurio vakaro programa publikai patiko labiausiai, mat netylančios ovacijos lydėjo visus šiuos koncertus.

B. Muntendorf buvo pristatoma kaip viena pagrindinių festivalio kviestinių kompozitorių. Keletas jos kūrinių skambėjo ir kituose koncertuose, o spalio 15 d. buvo atlikti pačios kūrėjos bei meninių iššūkių nebijančių „Ensemble Garage“ narių. Kompozitorės muzika pasižymi tarpdiscipliniškumu, joje susipina šiuolaikinės muzikos ir vizualiųjų menų, teatro elementai. Savitai ji interpretuoja ir dainos žanrą, kuriuo grindžia naujausius savo opusus. Kūriniai „Cover covered by Trombone Two“ arba naujausias jos opusas – daina „Blurred Five“ – atrodė gana intymūs, tarsi pasakojantys pačios autorės gyvenimo istoriją, tačiau kartu ir itin kruopščiai bei išmoningai sukomponuoti, preciziškai tiksliai atlikti. Ne mažesnį įspūdį paliko ir Michaelo Beilo „Caravan“. Kūrinys parašytas elektronikai ir atlikėjams. Būdami scenoje jie vienas po kito sėdasi priešais pastatytą kamerą ir įvairiais judesiais imituoja skambančią muziką. Čia pat nufilmuotas atlikėjas akimirksniu atsiduria ekrane ir tampa muziką iliustruojančio gyvai kuriamo videofilmo dalimi. Dėmesį kaustė netikėti choreografiniai sprendimai, kurie puikiai perteikė elektroninės muzikos garsus. Kūrinio idėja patraukli, o „Ensemble Garage“ atlikimas buvo labiau nei įtikinantis. Tiesa, galima pagalvoti, kad videofilmas atitraukia klausytojų dėmesį nuo garsinio aspekto, tačiau pasiklausius įdėmiau buvo galima justi muzikos plėtojimo logiką bei kruopščiai apgalvotus tembrus, kurie, pasitelkiant populiariosios elektroninės muzikos kalbą, puikiai derėjo su veiksmu scenoje ir kūrė darnią visumą.

Nuotaikingas „Third Coast Percussion“ ansamblis taip pat padarė įspūdį. Spalio 17-ąją vykusiame koncerte jaunieji „Grammy“ laureatai iš JAV atliko 8 skirtingus kūrinius, kuriuos lydėjo ir publikos ovacijų išprašytas bisas. Visiems gerai žinoma Philipo Glasso pjesė „Madeira river“ iš ciklo „Áquas sa Amazônia“ nuskambėjo itin švelniai, kiekvieną natą užgaunant su derama pagarba ir įsiklausymu. Susikaupimas jautėsi ir perteikiant iš Naujosios Zelandijos kilusios Gemmos Peacockes opusą „Death Wish“. Atliekant Augustos Read Thomas kūrinį „Prayer“, kuriame dominuoja varpo skambesį imituojantys instrumentai, ansamblis buvo filmuojamas maža kamera iš viršaus, tad klausytojai galėjo ne tik klausytis, bet ir stebėti visą atlikimo eigą. Itin garsiais ir aštriais mušamųjų instrumentų (medinių lentelių, metalinių lėkščių ir kt.) garsais pasižymėjo Roberto Dillono ir Davido Skidmore’o kūriniai. Abu kompozitoriai yra šio ansamblio nariai, tad jautėsi tikras mušamųjų instrumentų ir jų garso išgavimo būdų išmanymas. Sudėtingi ritminiai kūriniai tapo kontrastu melodinių linijų ir harmoninių spalvų nestokojantiems Devonté Hyneso „Perfectly Voiceless“ bei Philipo Glasso „Perpetulum“, pastarasis šiais metais sukurtas būtent „Third Coast Percussion“ ansambliui. 

Prestižinėse JAV ir Europos salėse jau 30 metų koncertuojanti britų grupė „Icebreaker“ spalio 18-ąją pasirodė ir Vilniuje. Tai kolektyvas, grojantis nuo klasikinės iki roko, alternatyviosios ar eksperimentinės muzikos platumų. „Gaidoje“ jie pristatė dviejų britų kompozitorių kūrinius – Anos Meredith „Nautilus“, „The Vapours“ bei Scotto Walkerio „Epizootics!“. Nors kolektyvas atviras įvairioms muzikos kryptims, pasirinkti kūriniai pasirodė gana panašūs: vyravo garsi dinamika, ritmo ir harmonijos sudėtingumas. Galbūt tik paskutinis, olandų ir austrų kompozitorės Kates Morre opusas „Magenta Magnetic“ (premjera) išsiskyrė lėtesne harmonijų kaita ir parengė publiką po pertraukos skambėsiančiam legendinio ambientinės muzikos pionieriaus ir muzikos prodiuserio Briano Eno albumui „Apollo“. Pasak kūrėjo, valandos trukmės kūrinį įkvėpė istorinis faktas – 1969 m. JAV astronautas Neilas Armstrongas tapo pirmuoju žmogumi, išsilaipinusiu Mėnulyje. Pažymėdama šio įvykio penkiasdešimtmetį, grupė „Icebreakers“ šiais metais keliauja aplink pasaulį ir atlieka programą kartu su rodomu dokumentiniu filmu „For All Mankind“ (1989, rež. Alas Reinertas). Verta paminėti, kad, nepaisant kiek nuspėjamai kosminei erdvei kurti naudojamų melodinių linijų bei harmoninių junginių, muzika iš tiesų padėjo įsijausti į šios didingos kosminės kelionės įspūdį. Žemi, gaudžiantys garsai puikiai iliustravo ekrane matomo erdvėlaivio „Apollo 11“ didingumą, o lėta harmonijų kaita nukėlė į kosmoso platybes. Skambant šiai muzikai, ne vieną publikoje prajuokino ekrane matomi kosminės gravitacijos jėga besimėgaujantys, šokinėjantys ir Žemei mojuojantys kosmonautai. Elektrinės gitaros efektų sraute retkarčiais pasigirsdavo tarsi kantri muzikos atgarsiai, kurie ne tik sustiprino amerikietiškos muzikos koloritą, bet ir suteikė kūriniui gyvybingumo. Juostinės kameros kadrai ir plačiai besidriekianti muzikos tėkmė įtaigiai atskleidė istorinio įvykio reikšmę, o profesionaliai kūrinį įgyvendinę „Icebreaker“ muzikantai buvo palydėti gausiomis publikos ovacijomis.

Festivalio programą užbaigė spalio 19-ąją Kongresų rūmuose įvykęs Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro bei garsaus JAV pianisto Kirillo Gersteino koncertas. Pirmuosius kūrinius dirigavo vienas pagrindinių šių metų festivalio kviestinių kompozitorių Thomas Adèsas, visame pasaulyje garsėjantis ne tik kaip kūrėjas, bet ir kaip dirigentas, dirbantis su tokiais kolektyvais kaip Londono, BBC, Birmingamo, Paryžiaus, Amsterdamo „Concertgebouw“ simfoniniai ar Ciuricho operos orkestrai. Koncerte nuskambėjo du jo opusai – „Polaris: Voyage for Orchestra“ bei koncertas fortepijonui ir orkestrui „In Seven Days“, pasakojantis biblinę pasaulio sukūrimo istoriją. Abu kūriniai intrigavo ryškia tembrinių sluoksnių poliritmija, kurią puikiai įgyvendino autoriaus diriguojamas orkestras, ypač mušamųjų grupė. Moderni muzikos kalba, netikėti tembriniai deriniai ir kontrastai, puikus autoriaus orkestrinės faktūros išmanymas ir pianisto profesionalumas lėmė kūrinių efektingumą.

Antroje vakaro dalyje nuskambėjo JAV gyvenančios kompozitorės Žibuoklės Martinaitytės šių metų „Gaidos“ užsakymu parašytas opusas „Saudade“ simfoniniam orkestrui. Pasak autorės, kūrinio pavadinimas portugalų kalba reiškia ilgėjimąsi to, ko net nėra, – tai gili „emocinės nostalgijos arba melancholiško ilgesio nesančiam kažkam būsena“. Iš tiesų, muzika nusidažė tarsi melsva ilgesio spalva, tolygiai peraugdama į nerimastingus, kartkartėmis rėžiančius iki skausmo, jausminius proveržius. Kūrinys - gana aiškios struktūros, o naudojamos nuosaikios harmonijos kalbos ir garso išgavimo būdų visiškai pakako muzikinei idėjai atskleisti. Džiugu, kad šiandien yra kompozitorių, galinčių atsiriboti nuo „modernumo“ klišių ir prabilti savita muzikos kalba.

Vakaro programą užbaigė naujausias, tebetęsiantis autoriaus stilistiką Steve’o Reicho kūrinys „Music for Ensemble and Orchestra“, kurį, kaip ir lietuviškąjį, dirigavo Karolis Variakojis. Išskirtines partijas profesionaliai išpildė fortepijonai (Marija Grikevičiūtė, Jonė Punytė-Sviragienė) ir mušamieji (Sigitas Gailius, Džiugas Daugirda).

29-asis festivalis „Gaida“ šiais metais patvirtino įžengęs į plačiajai visuomenei aktualios muzikos renginių gretas. Tai liudijo beveik perpildytos salės, bene po kiekvieno koncerto stovinčios publikos ovacijos. Galbūt itin dažnas publikos atsistojimas koncertuose atrodo nebūtinas, o išgirsti gerą, profesionalų muzikos atlikimą, juolab šiame festivalyje, tarsi savaime suprantamas dalykas. Tačiau tai renginiams suteikė gyvybingumo, o atlikėjams sukūrė atgalinio ryšio su publika nuotaiką, malonumą pagroti bisą. Festivalyje matėsi, jog didžioji publikos dalis – ne iš muzikų rato, tiesiog įvairaus amžiaus žmonės, norintys prasmingai praleisti vakarą su nauja, juos dominančia ir patrauklia dabarties muzika. Taigi – festivalis „Gaida“ tapo aktualus ne tik muzikos profesionalams, bet ir visiems Lietuvos bei užsienio klausytojams. Organizatoriams norėtųsi palinkėti ir toliau sėkmingai dėlioti aktualiosios muzikos prioritetus, kad kitų metų jubiliejinė, 30-oji, „Gaida“ pranoktų užsitarnautus klausytojų lūkesčius.