7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Minti medijas

Jurijaus Dobriakovo kuruota paroda „Laikmenos“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Agnė Narušytė
Nr. 17 (1382), 2021-04-30
Tarp disciplinų
Parodos „Laikmenos. Lietuvos medijų meno retrospektyva“ NDG vaizdas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Laikmenos. Lietuvos medijų meno retrospektyva“ NDG vaizdas. G. Grigėnaitės nuotr.

Gerai, pradėkime nuo to, kad šis menas man svetimas. Ne todėl, kad būčiau priešiškai nusiteikusi. Tiesiog „susimokė“ mano nepolinkis į technologijas ir likimas. Technologijos – šaunus dalykas. Jos jau taip seniai gyvenimą žmonėms padarė patogesnį, kad tie nė neįsivaizduoja, ką reikėtų veikti vakarais, jei nebūtų televizijos ar interneto. Man technologijos ir yra būtent tai – kokį nors veikimą palengvinanti priemonė. Pavyzdžiui, internetas nuostabiai palengvina informacijos paieškas ir susižinojimą, tad prašom man įvesti patį greičiausią. Tačiau gilintis į tai, kaip ten viskas padaryta-suraizgyta – ne man. Ir „būti ten“ daugiau negu reikia nesinori. Ypač – ieškoti ten meno. Meno ir taip pilna mieste, kur su juo susitikti gerokai smagiau. Na o likimas susimokė prieš mano panirimą į medijų meną perkeldamas mane į Didžiąją Britaniją kaip tik tuo metu, kai, anot „Laikmenų“ kuratoriaus Jurijaus Dobriakovo, Lietuvoje vyko technologijomis besisvaiginančio meno paūmėjimai, t.y. maždaug 1995 ir 2006 metais.

 

Ironiška, kad būtent į tą šalį buvo nukreiptos kai kurių parodoje eksponuojamų kūrinių autorių antenos. Tačiau būnant ten nieko nesijuto. Štai Artūras Raila ir Darius Čiuta dalyvavo tarpdisciplininio meno programos „Jutempus“ ir Londono galerijos „Beaconsfield“ inicijuotame projekte „Valdymas iš žemės“ („Ground Control“, 1995–1997). Jie įgarsino į ateities meno centrą perdaromo apleisto „Baltic Flour Mills“ fabriko rekonstrukciją. „Pametę“ kelias raides fabriko pavadinime jie išryškino prašymą: „Alt Our Ills“ – „Pakeisk mūsų negeroves“. Parodoje keliolika sekundžių žiūrėjau į monumentalų pastatą ir klausiausi, o grįžusi namo suvedžiau parodos lankstinuke nurodytą adresą ir atradau veikiantį archyvą. Pasižiūrėjau, kaip supdamasis žvanga metalinis Railos lopšys į kraštus daužantis čiulptuko švytuoklei, kaip metalu dūsauja nebeveikiantis Baltijos miltų malūnas. Labiausiai sudomino nuotraukos: nebereikalingi vamzdžiai atrodo kaip žlugusios civilizacijos paliktos skulptūros, atrastos kažkur ne Žemėje. Tarp jų vaikštinėja baltais kombinezonais vilkintys ufonautai, atrodantys kone taip pat kaip su šiandienos maru kovojantys medikai. Ši kirmgrauža sujungė ir dvi praeitis – juk tuo metu, kai Raila su Čiuta dokumentavo Geitshedą, aš buvau netoliese, Niukaslo universitete. Paskaitų buvo nedaug, britai nesileido į bendravimą, todėl kiauras dienas vaikštinėdavau po miestą mėgindama fotoaparatu užfiksuoti jo sustingusią pramoninę praeitį, patį miesto nebenaudingumą auštant naujų technologijų epochai. Nė neįtariau, kad miestas jau ieško naujos tapatybės – net pasitelkdamas lietuvius. Ir man tai nerūpėjo, nes gretimo Nortumbrijos universiteto bibliotekoje atradau turtingą fotografijos knygų kolekciją. Knygos man visada nustelbdavo technologijas.

 

O štai tuomet, kai Vytautas Michelkevičius 2006 m. Prospekto galerijoje suorganizavo garsiąją postfotografijos parodą, net ne parodą, o įvykį „3xpozicija.lt“, aš vėl buvau Britanijoje – jau su savo pusiau angliška šeima – ir užsiėmiau ikipostfotografinės fotografijos tyrimais Edinburgo Napier  universitete. Be to, aiškinausi, kaip toje šalyje veikia mokyklos, mėginau būti viską suspėjančia mama, o su savo mama bendravau man dar nauju „Skype՚u“. Nuotoliniu būdu stebėjau, kas vyksta Lietuvoje, netgi rašiau straipsnį tuomet Michelkevičiaus sudarytam žurnalui, bet tikrai negalėjau patirti to, ką patyrė į galeriją susirinkę žiūrovai. Iš tos parodos „Laikmenose“ eksponuojamas Linos Albrikienės tuomet iš lauko į galeriją transliuoto garso perdirbinys – važiuojant liftu girdimas tuometinio garso įrašas, kuris dabar transliuojamas į parodos erdvę kartu su lifto žvangesiais. Nepasakysiu gražiau nei Dobriakovas, kad tai – „praeities dokumentas, tarsi atminties liftu iškeliamas į dabarties paviršių, tačiau ir ta dabartis tuoj pat tampa tik dar vienu dokumentu – įrašymo laikmenų turiniu ir keliasluoksnės praeities garsine panorama“. Nepasakysiu, nes nebuvau tos prisimenamos praeities dalyvė, galiu tik pajusti pačios idėjos didingumą, jau praeityje užprogramuotą nostalgiją ateičiai, kuri bus tuos kūrybinius veiksmus jau ištrynusi.

 

Ištrynimas – stipriausia patirtis parodoje „Laikmenos“. Pats Dobriakovas tai įvardija sakydamas, kad medijų laikmenos yra „ne tiek fizinės medijų laikmenos, kiek „laiką menantys“ efemeriški potyriai“. Mažoji Nacionalinės dailės galerijos laikinų parodų salė Nr. 5 šįkart užpildyta tamsa ir tai primena pirmąją didelę laikmenoms skirtą parodą Šiuolaikinio meno centre „Sutemos“ (1998). Po aną prieblandos zoną vaikštinėjau ir aš, daugybę laiko praleidau žiūrėdama visus videofilmus iki galo ir netgi kartu su Skaidra Trilupaityte surašėme savo įspūdžius „7 meno dienose“. Bet dabar pagaunu save tik tai iš „Sutemų“ ir prisimenančią – šviesos blyksnių gaudymą tamsoje prasilenkiant su minia kitų ir įžūlų dialogą su Skaidra. Įspūdis stiprus, bet sunku įvardyti kūrinius. Tai man įrodė „Sutemose“ eksponuotas Vytauto Žaltausko „Sukimasis“, kurį „Laikmenose“ pamačiau „pirmą kartą“. Tiesiog sukasi trikampis, kurio galuose – jau senoviniai kompiuterių monitoriai „skenuoja“ menamą dangų, ekranuose – žvaigždynai, kuriuos kartais dengia mėnulis. Technologijų burtai prabėgus porai dešimtmečių jau truputį juokingi, kaip ir praeities futuristiniams filmams kurtas ateities technologijų dizainas. Dabar jis tik liudija, kaip sunku nuspėti per greitai bėgančios technologinės vaizduotės kryptį.

 

Galbūt šioje parodoje labiausiai ir intrigavo akivaizdus laikmenų išsitrynimas, vos ne desperatiškos pastangos parodyti jų turinį ir negalėjimas jo pasiekti, nes viskas užprogramuota jau per senais kodais. Pikseliai, pasirodo, irgi sensta, ir dar greičiau nei dažai. Puikiausias įrodymas – „Institutio Media“ archyvas, kurį prižiūri vienas jo įkūrėjų Mindaugas Gapševičius (kiti – Kęstutis Andrašiūnas ir Darius Mikšys). Archyvas tikrai yra internete, bet „šiuolaikinės naršyklės nebepalaiko XX–XXI amžių sandūroje naudoto videoįrašų suspaudimo formato“, tad jo nebegalima pažiūrėti. Alio – XX–XXI amžių sandūra! Negi tu buvai taip seniai? Gapševičius įrašus konvertavo, jie rodomi išmaniuosiuose telefonuose, kuriuose matomas vaizdas atitinka tuometinį vaizdo įrašo dydį (kad ir ką tai galėtų reikšti). Bet visa, ką matai tame blyškiame dėmių mirgėjime, – tai „technolito“ archeologinės iškasenos. Iškasenos, žinia, labai įdomios specialistams, bet eilinis mėgėjas jose nedaug ką įžiūrės. Neįžiūrėjau ir aš, išskyrus tai, kad laikmenos yra trapios ir mažai ką mena, ir dar tai, kad technologijų laikas bėga pagreitintai.

 

O iš „neotechnolito“ eros labai norėjau pasiklausyti 2004 m. garso menininko Dariaus Čiutos ir gitaristo, eksperimentinės improvizacinės muzikos kūrėjo Juozo Milašiaus anuomet į ŠMC transliuotų garsų iš Nemenčinės miško (nes tokią muziką mėgstu). Bet būdama salėje sulaukiau tik įkvepiančių nuotrupų, kurios vis užstringa ar tiesiog baigiasi įrašas – nežinau. Turbūt tai ir reiškia, pasak Dobriakovo, „tam laikotarpiui būdingą produktyvią įtampą tarp miško, kaip romantinio, simboliškai įkrauto gamtos archetipo, ir naujojo technologijų miško, kuriame dar reikia rasti kelią“. Mat naujausi duomenys rodo, kad technologijų miške žmonija jau pametė kelią – galbūt negrįžtamai, o jame beklaidžiojant romantinius miškus kažkas iškirto.

 

Panašiai į vientisą iš praeities kažką mirksinčių, bet supergalaktinių dabarties tolių nebepasiekiančių vaizdinių traškesį susiliejo Giedriaus Kuprevičiaus ir Pauliaus Sluškonio videofilmas „Kai Marsas pabučiavo Žemę“ (2004), kur muzika jungiasi su NASA fotografijomis, kartais iš Marso, kartais iš Žemės. Tomo Andrijausko „Langai ledeburitams“, 1994–1996 m. filmuoti buvusio Palangos restorano „Vasara“ griuvėsiuose ir viloje „Anapilis“, rodė tik pilkų debesų perpildytą ekraną (nežinau, ar tik tuo metu, ar tik man, ar visada) ir leido netrukdomai prisiminti kadaise aplankytus Šiaulių festivalius „Žuwys“, „Virus“ ir „Enter“. Belaukiant vaizdo ir prasmės, dėmesio reikalavo Arturo Bumšteino „mixthemixthemix“ iš 2005 metų, kai garso menininkai kažką miksavo „iš Antano Kučinsko albumo „Kilpų katalogas“, kuriame savo ruožtu buvo panaudoti kitų kompozitorių kūrinių fragmentai“. Tai, žinoma, perskaičiau lankstinuke, o parodoje akis užbūrė kompiuterių ekranuose besisukančios garsų vizualizacijos, nė nenumanant, kas iš ko paimta ar ne, su kuo permaišyta ir patiekta. Kartais akys nukrypdavo į lėtai varvantį, sklindantį ultramarininį mėlį Sauliaus Paliuko 2006 m. sukonstruotame kube „Skysta erdvė“, sąlygiškai užpildantį tamsų parodos kubą technodvasia.

 

Ji išaiškino, kad tie vos iš tamsos išnyrantys vaizdai ir bendrame erdvės gaudesyje vos besikristalizuojantys garsai yra tik „paprasčiausio buvimo ir veikimo kartu“ liudijimai. Ne pats buvimas, kurio nebeįmanoma patirti. Nebeįmanoma padūkti „Flash baruose“ apleistame taksi parke, automobilių aikštelėje arba neužrakintoje senoje laiptinėje, Mirjam Wirz suorganizuotuose 2006–2008 metais. Nebeįmanoma ir pasivažinėti PB8 sukurtu 0 troleibuso maršrutu klausantis su Vilniaus erdvėmis suderintos daugybės kompozitorių muzikos (2006). „Flash barus“ tikriausiai būčiau praleidusi, net jei tuomet būčiau buvusi Vilniuje, dėl jau minėtų priežasčių (knygos visada laimi), bet pati idėja šitaip įsibrauti į viešųjų miesto erdvių maitojimo laiką įkvepia. Videodokumentacijoje užfiksuota bendruomenė akivaizdžiai jaučiasi taip pat, kaip maždaug penkiolika metų anksčiau jautėmės mes, taip pat energingai atėję perkurti pasaulio. Mūsų priemonės buvo Sąjūdžio mitingai, objektai, instaliacijos ir performansai, jų – medijos. Pastarųjų atžvilgiu jaučiuosi taip, kaip nuteikia jau prie įėjimo eksponuojamas Vaclovo Nevčesausko ir Mindaugo Tendziagolskio „Audiovaizdinių keturratis“ (2008): jį mindamas gali klausytis „kiek trikdančių“, „keistai malonių“, „nuolat kintančių“ garsinių peizažų. Bet jei atėjai vienas, matai tik kitus važinėjančius ir besiklausančius. Jų patirtį gali tik įsivaizduoti. Ir tai visai didinga.

 

Paroda veikia iki gegužės 30 d.

Nacionalinė dailės galerija (Konstitucijos pr. 22, Vilnius)

Parodos „Laikmenos. Lietuvos medijų meno retrospektyva“ NDG vaizdas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Laikmenos. Lietuvos medijų meno retrospektyva“ NDG vaizdas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Laikmenos. Lietuvos medijų meno retrospektyva“ NDG vaizdas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Laikmenos. Lietuvos medijų meno retrospektyva“ NDG vaizdas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Laikmenos. Lietuvos medijų meno retrospektyva“ NDG vaizdas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Laikmenos. Lietuvos medijų meno retrospektyva“ NDG vaizdas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Laikmenos. Lietuvos medijų meno retrospektyva“ NDG vaizdas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Laikmenos. Lietuvos medijų meno retrospektyva“ NDG vaizdas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Laikmenos. Lietuvos medijų meno retrospektyva“ NDG vaizdas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Laikmenos. Lietuvos medijų meno retrospektyva“ NDG vaizdas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Laikmenos. Lietuvos medijų meno retrospektyva“ NDG vaizdas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Laikmenos. Lietuvos medijų meno retrospektyva“ NDG vaizdas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Laikmenos. Lietuvos medijų meno retrospektyva“ NDG vaizdas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Laikmenos. Lietuvos medijų meno retrospektyva“ NDG vaizdas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Laikmenos. Lietuvos medijų meno retrospektyva“ NDG vaizdas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Laikmenos. Lietuvos medijų meno retrospektyva“ NDG vaizdas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Laikmenos. Lietuvos medijų meno retrospektyva“ NDG vaizdas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Laikmenos. Lietuvos medijų meno retrospektyva“ NDG vaizdas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Laikmenos. Lietuvos medijų meno retrospektyva“ NDG vaizdas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Laikmenos. Lietuvos medijų meno retrospektyva“ NDG vaizdas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Laikmenos. Lietuvos medijų meno retrospektyva“ NDG vaizdas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Laikmenos. Lietuvos medijų meno retrospektyva“ NDG vaizdas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Laikmenos. Lietuvos medijų meno retrospektyva“ NDG vaizdas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Laikmenos. Lietuvos medijų meno retrospektyva“ NDG vaizdas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Laikmenos. Lietuvos medijų meno retrospektyva“ NDG vaizdas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Laikmenos. Lietuvos medijų meno retrospektyva“ NDG vaizdas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Laikmenos. Lietuvos medijų meno retrospektyva“ NDG vaizdas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Laikmenos. Lietuvos medijų meno retrospektyva“ NDG vaizdas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Laikmenos. Lietuvos medijų meno retrospektyva“ NDG vaizdas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Laikmenos. Lietuvos medijų meno retrospektyva“ NDG vaizdas. G. Grigėnaitės nuotr.