Truputį ilgiau pagyvenus, kai kas ima kartotis (o kartojimasis sukuria kažką unikalaus, tai įvyksta kaip pasipriešinimo dėsniui stebuklas, mus moko Gilles’is Deleuze’as ir Félixas Guattari). Kai saulėgrįžos virsmo laike sutapo Gintauto Trimako ir Mindaugo Navako parodos, supratau, kad tai jau kartą buvo, nors ir kitaip. Tarsi patvirtinimą radau štai tokį Alfonso Andriuškevičiaus teiginį 1987 m. Alumnato kieme vykusios parodos (joje dalyvavo ir Alvydas Lukys) kataloge: „Gintauto Trimako fotografijos kai kuo panašios į M. Navako skulptūras. Autorius, daugeliu atveju apsieidamas be žmogaus figūros, „kalbindamas“ itin neįmantrios struktūros daiktus, taip operuoja plokštumų ritmu, šviesos slinktim, stambios ir smulkios formos kontrastu, kad iš paprastumo gimsta paslaptis, elementarumas padvelkia neišsemiamumu.“

Matyt, tas tarpmedijinis panašumas lėmė, kad paskui kurį laiką Trimakas ir Navakas dalyvavo keliose parodose kartu, ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Vėliau Navakas vadovavo Trimako diplominiam darbui. Ir štai dabar tarp jųdviejų ir vėl nusitęsia jungtis, tiesa, tik mano galvoje: antradienį nuėjau į „Akademijos“ galeriją pažiūrėti Navako parodos, o šeštadienį – į Aistės Kisarauskaitės namų galeriją „Trivium“ – Trimako. Navakas eksponuoja metalines kopėčias, pailgus granito luitus ir sodrių spalvų gėlėmis išsiuvinėtą juodą liemenę – taigi ne skulptūras. Trimakas pakabino 7 popieriaus lakštus, kiekviename – du kruopščiai pieštukais nuspalvintų stačiakampių blokai, sudaryti iš 60 stačiakampių, lakšte jų – 120, parodoje – 840. Taigi Trimako parodoje – ne fotografijos. Paralelės? Abi parodos susideda iš pačių elementariausių dalykų: kopėčių ir pieštukų, granito ir popieriaus, siuvinėjimo ir spalvojimo. Abiejose vėl veikia plokštumos, šviesa, dydžiai ir skaičiai. Abiejų autoriai elgiasi mįslingai, o tai yra neišsemiamumo pažadas. Belieka parašyti tekstą, kad patikrinčiau, ar jis ištesėtas.

Lietuvos dailininkų sąjungos jubiliejaus proga surengtoje skulptūros parodoje „80-mečio susitikimai“ kuratoriai Daumantas Kučas ir Aušra Jasiukevičiūtė pasiūlė įdomų sprendimą – pakviesti visus pagal sąrašą skulptorių sekcijos narius į simbolinį susitikimą. Menininkai turėjo galimybę savo nuožiūra išsirinkti po vieną kūrinį, kurį norėtų eksponuoti. Taip Šv. Jono gatvės galerijos sales pripildė kūriniai, leidžiantys susipažinti su Lietuvos skulptūros tradicija, išvysti plačią šios meno srities įvairovę, pasireiškiančią per skirtingas temas, individualų medžiagos, formos ir erdvės traktavimą.

Būtent tokį kelią – nuo pirmųjų dirbtuvių ir improvizuotų ekspozicijų iki šiuolaikiško meno centro su visomis jam derančiomis funkcijomis, nuo pusiau privačios erdvės, žinomos tik nedideliam meno gerbėjų ratui, iki edukacijai ir pažintiniam turizmui pritaikytos ekspozicijų bei rekreacinės aplinkos – bus per kelis dešimtmečius nuėjęs Vilniaus Jeruzalės skulptūrų sodas, kai pagaliau pakvies lankytojus po keletą metų trukusios rekonstrukcijos.  

Rugpjūčio 20 d. „Kablyje“ buvo sunku kvėpuoti – tiek susirinko žmonių padiskutuoti apie gatvės meną ir grafičius. Gal reikėjo atidaryti langus, bet taip dingtų subkultūrai privaloma prietema, nors už pseudokorintinių kolonų nukarusio kablio vaizdas būtų kaip tik. Tai – iš dalies realizuota Mindaugo Navako 9-ojo dešimtmečio pabaigos vizija iš antrojo „Vilniaus sąsiuvinio“. Fotomontaže kablys buvo pritvirtintas prie geležinkelio stoties pastato, pavertęs jį tarsi vagonu, o visą miestą – galingų industrinių jėgų vežamu kroviniu. 1994 m. jis ironiškai neutralizavo Geležinkeliečių rūmų pompastiką ir šie tapo alternatyvios kultūros vieta. Už tai, o kartu ir už atvirą panieką grožiui, daugelis stoties rajono gyventojų jo nekenčia ne mažiau nei kiti – „Vamzdžio“. Bet po šiuo impotentiško „pjautuvo“ ženklu vis randa prieglaudą „aukštosios kultūros“ standartų neatitinkantis menas. Šįkart – Gatvės meno festivalis, kuris vyksta jau trečius metus.

Nuo Andriuškevičiaus veikalų ar kolektyvinio leidinio „Šiuolaikinio meno istorijos“(2011) Monikos rinkinys skiriasi tuo, kad autorė nesiekia suformuoti ir įtvirtinti jokio vietos ir laiko kategorijomis apibrėžto menininkų kanono (atlankos anotacijoje ne veltui rašoma, kad institucijoms ir kanonams ji – tikra rakštis). Ji veikiau pristato objektyvių aplinkybių nulemtą įvykių (ar fragmentų) pluoštą, į kurį patenka ne tik Lietuvos, bet ir užsienio menininkai, dalyvavę šalyje rengiamose parodose ar čia kūrę įvietintą meną, taip pat ne vien šiuolaikinio meno, bet ir tekstilės ar grafikos parodos (estampų gėlės jai visai gerai kvepia), retrospektyvinės sovietmečio dailės ekspozicijos ar demokratiški „Kultūros sostinės“ projektai. Rinkinys neatsitiktinai pradedamas tarptautinės parodos recenzija – globalizacijos laikais nacionaliniai kanonai netenka prasmės, o tos tarptautinės parodos kadaise buvo gera priemonė įvaryti nevisavertiškumo kompleksą nepatyrusiems „vietinio“ meno lauko veikėjams. Bet tik ne Monikai.

Jau vien tai, kad Jonas Jurašas antrą kartą Kaune ėmėsi savo, kaip lietuvių teatro režisieriaus, biografijai lemtingos Juozo Grušo dramos „Barbora Radvilaitė“, atrodo, yra savaime svarbu ir itin iškalbinga. 1972 m. Kauno valstybiniame dramos teatre pastatyta „Barbora Radvilaitė“ daugybę metų buvo paskutinis režisieriaus darbas šiame teatre. Dažniausiai tokie kūrėjų sugrįžimai prie jų pačių seniai įgyvendintos medžiagos būna gana palankūs įvairioms su ankstesne jų kūrybos refleksija, o gal ir biografiniais faktais susijusioms interpretacijoms bei menininko, meno prigimties plačiąja prasme analizėms. Jurašas nėra išimtis. Planas ne dar kartą pastatyti Grušo dramą, o kalbėti apie sergančią aktorę, svajojančią dar kartą suvaidinti Barborą, bylote bylojo apie režisieriaus pasiryžimą nerti į metateatro gelmes. Tačiau iš karto derėtų pasakyti, kad tai neįvyko. Teatras neprabilo apie teatrą. Veikiausiai todėl, kad neprabilo jis ir apie legendinę Rūtos Staliliūnaitės Barborą ar pačią aktorę.

Deimanto Narkevičiaus paroda veikia nuo rugsėjo pradžios, netrukus užsidarys, o man vis nepavyksta aptikti nė vieno profesionalaus meno kritiko ar kultūrologo, net žurnalisto straipsnio apie ją... Keista, nes autorius – žmogus, kuris pristatomas „vienu žinomiausių ir tarptautinėje meno scenoje labiausiai vertinamų Lietuvos kūrėjų“ (iš galerijos „Vartai“ spaudos pranešimo); tas, kurio aprašymuose puikuojasi Nacionalinė ir Vincento premijos; tas, kuris siūlomas pirmu sėkmės sulaukusio menininko pavyzdžiu pagrindinėse institucijose. Juk turėtų būti bent kokia nors reakcija, kai tokio rango kūrėjas, po kurio pavarde jau inertiškai pakišamas trimitų fonas, prabėgus dešimčiai metų (!) pagaliau surengia personalinę parodą. Būtų dėsninga tikėtis ažiotažo, na, bent diskusijų tais svarbiais klausimais, kuriuos iškelia jo kūryba, tačiau didžioji dalis kolegų, su kuriais tikėjausi apsikeisti nuomonėmis, parodoje dar nebuvo apsilankę. Iš kur tas abejingumas? Ar jau reikia prisiminti posakį apie pranašą savoje žemėje?