Trimakas ir Navakas

Truputį ilgiau pagyvenus, kai kas ima kartotis (o kartojimasis sukuria kažką unikalaus, tai įvyksta kaip pasipriešinimo dėsniui stebuklas, mus moko Gilles’is Deleuze’as ir Félixas Guattari). Kai saulėgrįžos virsmo laike sutapo Gintauto Trimako ir Mindaugo Navako parodos, supratau, kad tai jau kartą buvo, nors ir kitaip. Tarsi patvirtinimą radau štai tokį Alfonso Andriuškevičiaus teiginį 1987 m. Alumnato kieme vykusios parodos (joje dalyvavo ir Alvydas Lukys) kataloge: „Gintauto Trimako fotografijos kai kuo panašios į M. Navako skulptūras. Autorius, daugeliu atveju apsieidamas be žmogaus figūros, „kalbindamas“ itin neįmantrios struktūros daiktus, taip operuoja plokštumų ritmu, šviesos slinktim, stambios ir smulkios formos kontrastu, kad iš paprastumo gimsta paslaptis, elementarumas padvelkia neišsemiamumu.“

Matyt, tas tarpmedijinis panašumas lėmė, kad paskui kurį laiką Trimakas ir Navakas dalyvavo keliose parodose kartu, ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Vėliau Navakas vadovavo Trimako diplominiam darbui. Ir štai dabar tarp jųdviejų ir vėl nusitęsia jungtis, tiesa, tik mano galvoje: antradienį nuėjau į „Akademijos“ galeriją pažiūrėti Navako parodos, o šeštadienį – į Aistės Kisarauskaitės namų galeriją „Trivium“ – Trimako. Navakas eksponuoja metalines kopėčias, pailgus granito luitus ir sodrių spalvų gėlėmis išsiuvinėtą juodą liemenę – taigi ne skulptūras. Trimakas pakabino 7 popieriaus lakštus, kiekviename – du kruopščiai pieštukais nuspalvintų stačiakampių blokai, sudaryti iš 60 stačiakampių, lakšte jų – 120, parodoje – 840. Taigi Trimako parodoje – ne fotografijos. Paralelės? Abi parodos susideda iš pačių elementariausių dalykų: kopėčių ir pieštukų, granito ir popieriaus, siuvinėjimo ir spalvojimo. Abiejose vėl veikia plokštumos, šviesa, dydžiai ir skaičiai. Abiejų autoriai elgiasi mįslingai, o tai yra neišsemiamumo pažadas. Belieka parašyti tekstą, kad patikrinčiau, ar jis ištesėtas.

Navakas

Vos užmetus akį į „Akademijos“ erdves, tampa aišku: vėl „nesavarankiškos“. Nes tik atremtos į galerijos sienas Navako kopėčios gali išlaikyti granitą, kurio pailgi luitai čia pakeitė jų metalines pakopas. Granitas Navakui nuo seno patinka tuo, kad kietas ir „jam suvaldyti reikia daug pastangų“. Taigi matome kylančias galynėjimosi su medžiaga pastangas, nuo kurių svorio jau turėtų drebėti ir linkti plonokos kopėčių kojos, bet suremia savąsias tempimo jėgas galerijos grindys ir sienos – atlaiko, jungtinės struktūros vien savo pastangomis neįveiksi. Taip iš buities daiktų, akmens horizontalių ir įstrižainių sukonstruota erdvė tampa politiška. Jau iš lauko pro langą mačiau, kad nesavarankiškumo mentalitetas užvaldė galeriją, nes kaip mulai granitu apkrautos kopėčios ir kabantys luitai ją subrauko ir perveria kartodami išskirtinį elementą – granitinius laiptus su metaliniais turėklais, kuriais visada tenka užlipti į viršutinę salę. Iš architektūros struktūrinių gelmių į paviršių iškelta funkcija tarsi masinė demonstracija ima skanduoti: „Aukščiau! Aukščiau! Aukščiau!“

„Aukščiau“ ir yra parodos pavadinimas. Kur aukščiau? Į šlovę (jei prisiminsime jau užpernykštę parodą „Šlovė buvo ranka pasiekiama“ Nacionalinėje dailės galerijoje)? Taip. Į meno aukštumas? Irgi taip. Bet šiuo atveju ne tik į savąsias, ne tik į „drąsios Lietuvos“, ne tik per dvidešimt penkerius nepriklausomybės metus praeityje, bet ir ateityje – į būsimąsias dabartinių studentų aukštumas, nes čia juk – „Akademija“. Bet plakate sutrumpintas žodis „galerija“ ją paverčia „Gal. Akademija“. Ši žodžiais apsimestinai netyčia įvesta abejonė ironizuoja visą Vilniaus dailės akademijos lipimą aukštyn studijų pakopomis į jau minėtas ir neminėtas aukštumas, siekiant svajonių išsipildymo rodiklių: tarptautiškumo, absolventų pritaikomumo kapitalistinei darbo rinkai, kūrybiškumo visur, kur reikia ir nereikia, savarankiškumo priimant lemtingus ir beprasmius sprendimus – na, viso to, ką mes kasmet rašome biurokratinėse ataskaitose, misijose ir savianalizėse.

Šias kolektyvines pastangas pradangina galerijos tūris, likęs tarp visų kopėčių viršaus ir lubų – Navako objektais išryškinta tuštuma. Bet ką toje sidabriškai pilkų kopėčių ir įvairiaspalvio granito atliekų struktūroje veikia ryškiomis, reljefiškai išsiuvinėtomis rožinėmis, baltomis, geltonomis, raudonomis, žaliomis ir mėlynomis gėlėmis apklijuota juoda darbo liemenė, pakabinta ant oranžinės pakabos? Kol kas ji man lieka didžiausia mįslė.

Trimakas

Nuo 2010 m., kai Trimakas VDA Gotikinėje salėje pristatė Hermano Pleijo knygos apie viduramžius „Karminas, purpuras ir mėlis“ vertimą, visi žinojome, kad jis „ieško spalvos“. Žinojome ir tai, kad jis renka pieštukus ir juos „išbando“. Kitaip tariant, nebeburia iš sidabro ir cheminių medžiagų (liūdi fotografijos gerbėjai), bet mokosi kažko naujo, įžengia į dailininkų teritoriją, tačiau, užuot tapęs tauriaisiais aliejumi ar akrilu arba liejęs akvareles, piešia spalvotais pieštukais – kaip vaikas. Štai ir aptikau dvi sąvokas, siejančias Trimaką su Navaku: pamokos ir spalvos. Tik ar pavyks Trimakui šitomis primityviomis pieštukų kopėčiomis užlipti į naujas aukštumas? Truputį neramu.

Su Trimaku susitinkame šeštadienį 9.42 Vilkpėdės žiede. Tolumoje Televizijos bokštą pradangino (!) sunkokas pilkas debesis, lengvai sninga. Einame takeliu palei ligoninės tvorą pas Aistę Kisarauskaitę. Žmonių daugiau nėra – tik mes. Uždarame naujų daugiabučių kieme irgi tuščia, net baisu garsiai kalbėtis. Trimakas ieško, kur galėsime visi nusifotografuoti, bet diena per tamsi – nepavyks. Užvažiuojame liftu į trečią aukštą. Pas Aistę – sujudimas: dukrelė ruošiasi su močiute eiti į muzikos pamoką. Jos gėlėtas sijonėlis primena Navako liemenę ir kalbina spalvotus stačiakampius ant sienų iškabintuose lakštuose. Jai lakstant sukelto vėjo pagauti lakštai irgi plasteli pamodami daugiabučio išblėsusiems langų stačiakampiams. Priėjus arčiau, galima įžiūrėti tvarkingus horizontalius štrichus. „Labai gerai nuspalvinta – be plyšių“, – pagiria mergaitė Trimaką, ir ji teisi.

Paskui, Aistei verdant kavą, dedant ant elektrinės kaitlentės vieną kavinuką po kito (nes eina ir eina nauji žiūrovai), kalbamės su Trimaku apie parodą. Ji dvilypė – sudaryta iš dviejų dalių. Pirmoji buvo Šv. Stepono gatvėje, architektūros galerijoje „Nulinis laipsnis“, kur jis eksponavo 1986 m. nufotografuotą Valdo Ozarinsko diplominį darbą. Tai buvo Valdo mirties metinių paminėjimas. Kaip ir fotografijos, diplominis buvo nespalvotas, t.y. apsiribojantis juoda, balta ir pilka – Ozarinskas vis neįsileisdavo spalvos, sako Trimakas. O paroda pas Aistę – antroji dalis, kuriai pradėta ruoštis dar tada, kai Ozarinskas pasiūlė Trimakui sudalyvauti jo projekte „Vidurio Europos vyrų mados“ Palangoje, A. Mončio namuose-muziejuje (kaip žinome, Valdas tespėjo atidaryti tik savo paties parodą „Filtrai“). Trimakas jau buvo dailės reikmenų parduotuvėse prisipirkęs pieštukų. 2014 m. gruodžio 16 d. jis vieną po kito ištraukė 12 ir kiekvienu spalvojo po stačiakampį knygutėje juodu viršeliu – susidarė blokelis 2 x 6. Kitą dieną sužinojo, kad mirė Valdas. Tada jis kasdien ėmė kartoti procedūrą: traukė pieštukus (jų rinkinį papildydamas iki 88) ir spalvino. Spalvos gulė greta viena kitos atsitiktine tvarka. Tai – nuoroda į dailės ir fotografijos skirtį, nes atsitiktinumas – fotografijos principas, ji tik automatiškai įrašo tikrovėje savaime susiderinusias spalvas, o štai tapytojai – sako Trimakas – taip „nesumestų spalvų be tikslo“. Paskui jis kiekviename dienoraščio lape susidariusį stačiakampių blokelį „išpakavo“ į vieną liniją ir padidino spalvindamas stačiakampius ant makulatūrinio nestandartinio formato popieriaus, kurį pavertė šonu ir ekspoziciją sudarė išlaikydamas savo pamėgtą Fibonacci skaičių seriją: 5, 8, 13 – vienas langelis 5 x 8 cm, horizontaliai kiekviename bloke yra 5 spalvų stačiakampiai, vertikaliai – 12, bet tryliktąjį sudaro baltas rėmas. Taigi tikrovės atsitiktinumą suvaldo griežtas skaičiavimas ir mechaninis kartojimas. Formaliai žiūrint, čia atpažįstame fotografijos inžinierių Trimaką: po tris kartus fiksuojantį 13 išėjimų į jūrą, erdvėje orkestruojantį sidabrą, tašką ir skaičių, palubėje kabinantį „Pervertą“.

Trimakas išsitraukia du gelsvus stačiakampius popierėlius, išeina į balkoną ir padeda juos ant turėklo. Grįžta. Toliau kalbamės jau apie pieštukus. Čia įsipina ir Aistės knyga „39 salto mortale“, kur ji rašo apie minkštašerdžius ir kietašerdžius pieštukus. Jų ieškojimas, rinkimasis, spalvojimas Trimakui yra būdas „įsileisti spalvą“. Tą spalvą, kuri patinka. Ir tą, kuri nepatinka, pavyzdžiui, citrininę geltoną. Atsisuku – ji prietemoje mirkčioja iš visų lakštų. Kai atsitiktinai ištrauktais pieštukais vieną po kito užštrichuoji du stačiakampius, atrandi, kad dvi juodai atrodančios spalvos iš tiesų yra tamsi sepija ir deginta umbra. O kiek pilkų! Jos būna ir šiltos, ir šaltos, ir sidabrinės. Yra ir stačiakampių, uždažytų blusturgiuose pirktais sovietiniais cheminiais pieštukais, kuriuos reikia paseilinti. Tiesa, lygiagrečiai Trimakas ieško spalvos ir cheminėje fotografijoje – senuosiuose procesuose, kurie vadinami, pavyzdžiui, van Dyke’o ruda, mėlynoji cianotipija – tai jos pavyzdžiai guli ant turėklo. Šių procesų ingredientus Trimakas išvardija vos paklaustas (vis tiek neprisimenu), o pieštukų spalvas jam reikia stengtis įsiminti. Jų pavadinimus jis užsirašo į tą pačią knygutę: „Ar žinai, kad yra Berlyno mėlyna, prūsų mėlyna, Delfto mėlyna?“ – klausia. Yra ir „tikroji mėlyna“ – kam ji priklauso? Nežinojau, juo labiau – kuo jos skiriasi. Nežinojau ir to, kad mėlyna – daugumos europiečių mėgstamiausia spalva, nes mažiausiai žemiška – visi turi savą „dangaus mėlyną“. Užsikrečiame spalvų pavadinimų poezija – traukiame iš pieštukinės po vieną: „juniper green“ – tai kadagio žalia, „pink madder lake“ – rožinis raudės kraplakas (arba ežeras), „light phthalo blue“ – šviesiai ptalocianininė mėlyna, „hooker’s green“ – šitą išversti sunkiau, nes gali būti ir kekšės žalia, ir žvejų laivo, „Sienos geltona“... Aistė atsineša įrėmintą drobę su vaikišku piešiniu ir aliejinių dažų tūbelę: „Čia Sienos geltona“. Išspaudžia iš jos dažo ant drobės ir šalia padeda pieštuką: jie skiriasi! „Štai ką mes žinome apie spalvą – nieko.“

Trimakas nueina į balkoną ir iš ten atsineša du pamėlynavusius popierėlius su geltonais snaigių taškučiais. Padeda juos ant stalo. Mes kalbamės, o popierėlių mėlyna tamsėja, snaigių geltona mėlsta. Apie spalvas žinome, kad tai – šviesos reiškinys, galima tiksliai išmatuoti tos spektro dalies, kurią daiktas atspindi, bangų ilgį. Viskas atrodo paprasta, kai kalbame apie baltą ir juodą – fotografijos ir Ozarinsko kūrinių spalvas. Neatsitiktinai tai yra brėžinių, schemų, techninio ir mokslinio rašymo spalvos, kuriomis galima perteikti žinias, kad būtų kuo mažiau variacijų. Bet tai – tik žinojimas, kuris susvyruoja keičiantis apšvietimui. Kai įsižiūri, paaiškėja, kad spalva visada – atsitiktinis asmeninis įspūdis, daugiau jausmas nei žinojimas. Be to, Sienos geltona ir Neapolio geltona ne tiktai skiriasi – jos skleidžia tų vietų atmosferą, nešasi per amžius kitusias kultūrines reikšmes: tai jos buvo Šėtono gundymai, tai Dievo ženklai, viduramžiais reiškė „prabangą“, nes iš retų gyvių gaminamų spalvų galėjo įsigyti nedaugelis – anot Pleijo, bespalviais drabužiais vilkintys prasčiokai buvo „regimai žeminami“. Dabar mes jau įpratę spalvas suvokti funkcionaliai, tiesiog kaip daiktų paviršinį sluoksnį. Tačiau besikalbant Aistės virtuvėje kiekviena spalva pradėjo vertis aplink mus kaip neapčiuopiama daiktų esmė. Buitinis žvilgsnis išsiblaivo ir Trimako pastatytuose spalvų daugiabučiuose apsigyvena Europos kultūros istorija – štai kur užlipome spalvotų pieštukų kopėčiomis.

Kopėčios

Trimakas paėmė tuos du tamsiai pamėlynavusius lapelius su blyškesniais snaigių taškeliais ir įsidėjo į portfelį – nešis ryškinti. O aš prisiminiau Navako parodoje kabančią liemenę. Kokių spalvų jos gėlės iš tikrųjų? Tamsiai skaisti raudona ar blyškus pelargonijų kraplakas? Balta ar dramblio kaulas? Helio mėlynai rausva ar kobalto mėlynai žalia? Rožinis raudės kraplakas ar šviesus fuksinas? Tamsi sepija ar šaltai pilka? O juk lyginu su pieštukais ne pačią liemenę, bet jos fotografiją ekrane... Tiesa, dabar ir apie granito, ir apie kopėčių spalvas galėčiau kai ką pasakyti – ką nors nujaučiamo ir netikro. Įsižiūrėjus į spalvas, kietos struktūros ima jaudinti(s), sunkiasvores žinias pradeda tirpdyti neaiškūs pojūčiai, viršuje plytinti tuštuma tampa šiltai pilka. O gal „fell mist“ – kalnų, gaurų, nukirstų medžių, kankinimų migla? Taigi liemenė į Navako perkonstruotą „Gal. Akademiją“ prileidžia spalvotų Šėtono-gundymų-Dievo-žaidimų.

Apie visa tai mąstydama grįžau namo, iš lentynos išsitraukiau pirmą pasitaikiusią knygą (Roberto J. J. Wargo parašytą Nishidos Kitarō filosofijos studiją „Niekio logika“) ir joje atsitiktinai atsiverčiau 76 puslapį. Jame radau štai šią Ludwigo Wittgensteino citatą: „Mano teiginiai tarnauja kaip išaiškinimai tokiu būdu: tas, kuris mane supras, galiausiai atpažins juos kaip nesąmones, kai jais jau – kaip laiptais – užlips anapus jų. (Kitaip tariant, užlipęs kopėčiomis, turi jas išmesti.)“ Štai ir atsakymas, kas dar sieja Trimaką su Navaku: jie abu kaskart išmeta savąsias išmoktų dalykų kopėčias – kaip nesąmones. Tą patį siūlo daryti ir mums: ir su jų pačių pamokymais, ir su kruopščiai šiame straipsnyje konstruotais teiginių laiptais. Su ta sąlyga, kad pavyko užlipti anapus.

Paroda „Aukščiau“ veikia iki sausio 16 d.

Galerija „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius)

Dirba pirmadieniais–šeštadieniais 12–18 val.

Paroda „Ir gėlių parduotuvė Varsa“ veikia iki sausio 31 d.

Aistės Kisarauskaitės namų galerija „Trivium“ (Vilkpėdės g. 7–105, Vilnius)

Aplankyti galima iš anksto susitarus tel. +370 693 58318