Lietuvos dailininkų sąjungos jubiliejaus proga surengtoje skulptūros parodoje „80-mečio susitikimai“ kuratoriai Daumantas Kučas ir Aušra Jasiukevičiūtė pasiūlė įdomų sprendimą – pakviesti visus pagal sąrašą skulptorių sekcijos narius į simbolinį susitikimą. Menininkai turėjo galimybę savo nuožiūra išsirinkti po vieną kūrinį, kurį norėtų eksponuoti. Taip Šv. Jono gatvės galerijos sales pripildė kūriniai, leidžiantys susipažinti su Lietuvos skulptūros tradicija, išvysti plačią šios meno srities įvairovę, pasireiškiančią per skirtingas temas, individualų medžiagos, formos ir erdvės traktavimą. Na, o jeigu kai kurie darbai ir „nesutaria“, jeigu „nesikalba“ skirtingose epochose gimę kūriniai – juk taip tik dar įdomiau, kaip tikrame giminių susitikime, kur kiekvienas demonstruoja savą charakterį, kad ir koks jis būtų. Paprastai tariant, paroda skatina toleranciją ir vertina nuomonių įvairovę, skatina gerbti kito deklaruojamas tiesas ir nebijoti patiems pasisakyti. Kol lankytojai džiaugiasi galimybe susipažinti su šiuo laikinu Lietuvos skulptūros muziejumi, kuratoriai nuogąstauja, kad kai kurie LDS nariai tokiame parodos formate bando įžvelgti sąsajų su tarybiniais laikais vykusiomis parodomis. Apžiūrėjęs ekspoziciją, jokių akivaizdžių dviprasmybių nepastebiu ir galvoju, kaip galėjo atsirasti toks keistas nesusipratimas. Daugiau apie šią parodą, skulptūros meno padėtį ir reikšmę Lietuvos kultūriniame gyvenime kalbuosi su skulptore ir viena iš parodos kuratorių Aušra Jasiukevičiūte.
Kaip gimė ši parodos koncepcija?
Mes įžvelgėme tendenciją, kad visas erdvinis menas krypsta į teatrą, performansą, instaliacijas, akcijas – paprastai tariant, į veiksmo meną. Tuo tarpu skulptūra reiškiasi per tvarias medžiagas, reiškiasi kita plastine kalba. Mes su kuratoriumi Daumantu Kuču matome, kad skulptūros kalba yra traktuojama kaip pasenusi, atgyvenusi. Taigi mūsų idėja buvo iškelti į paviršių skulptūros meną, parodyti, kad skulptoriai vis dar dirba šioje srityje, nesivaikydami madų, populiarių tendencijų. Dailininkų sąjungos jubiliejus mums tapo pretekstu iškrapštyti tuos skulptorius, kurie savo darbų viešumoje nerodytų, nes žino, kad greičiausiai bus sukritikuoti, nuvertinti, gal netgi garsiai pakeikti. Išdrįsome parodyti ne tik jaunųjų skulptorių darbus, bet ir senesnės kartos, kuri šiuo metu yra beveik nematoma, o taipogi ir Anapilin jau išėjusių menininkų darbus.
Kodėl skulptūra atgyveno?
Manau, kad dabar yra atėję šou laikai. Visuomenei reikia šou, reikia greitai kintančių vaizdų, greitai perteikiamos ir suvirškinamos informacijos. Dabartinėje epochoje turbūt kinas turi didžiausią įtaką, nes jis greičiausiai perduoda žinutę. Karaliauja medijos. O skulptūra yra statiška ir jos suvokimas yra kur kas sudėtingesnis procesas, reikalaujantis daugiau laiko, kantrybės, visapusiškai išsilavinusio žvilgsnio. Skulptūra reikalauja ištvermės. Susidaro toks požiūris, kad skulptūra tarsi pasidaro nebereikalinga, yra nustumiama į antrą planą. Nepaisant to, skulptūra visuomet lavins žmogaus asmenybę, mokys kantrybės, giluminio kūrinio suvokimo.
Kokie pačių dailininkų, dalyvaujančių šioje parodoje atsiliepimai? Ir kokie lankytojų pastebėjimai?
Labai įdomu tai, kad turbūt visi parodos lankytojai ja džiaugėsi. Skulptorių atsiliepimai buvo įvairūs. Pavyzdžiui, Leonas Pivoriūnas nustebęs sakė, kad itin geras sprendimas buvo rodyti muziejinius senųjų dailininkų darbus, nes tai yra užmiršta, tačiau pasiilgta sritis. Audrius Liaudanskas džiaugėsi, kad atvežėme Mikėno portretą, būtent tokį, kurį galėtų parinkti tik skulptorius, o ne menotyrininkas. Tie, kuriems kažkas, tikriausiai, nepatiko, tylėjo. Visgi pasigirsta neigiamų atsiliepimų, tam tikrų gandų iš pačios Dailininkų sąjungos pusės, ir man tai yra didžiausias šios parodos netikėtumas. Kadangi mes parodėme ir tarybinės epochos skulptorius, tokius kaip Jonas Vasilevičius, Bronius Pundzius, Vytautas Mačiuika, LDS kyla klausimų dėl tokio formato, kyla klausimų, kaip vertinti šią parodą. O lankytojams tokių dviprasmiškų minčių nekyla. Nereikėtų Ezopo kalbos ieškoti ten, kur jos nėra. Tiems, kas neskaitė parodos anotacijos, darosi neaišku, kaip ją vertinti, tačiau mūsų idėja yra tikrai paprasta – susitikimas. Tiesiog norėjome prisiminti Lietuvos skulptūros nueitą kelią ir parodyti jį vienoje erdvėje. Tik tiek. Nuoširdžiai nesuprantu, kodėl kai kuriems menininkams, kultūros atstovams, ypač vyresnės kartos, vaidenasi praeities šmėklos.
Ar buvo menininkų, kurie nustebino savo darbų pasirinkimu?
Mane asmeniškai nustebino Antanas Šnaras. Jis buvo vienas iš tų, kurie abejojo šios parodos verte. Mes pakalbėjome su Antanu ir siūlėme savo nuožiūra paimti kurį nors vieną jo darbą iš Dailės fondo, bet galiausiai jis pats sutiko atnešti kūrinį savo nuožiūra. Tai yra medžio skulptūra „Nuotaka“, kuri man dabar atrodo kaip šios parodos favoritas, itin subtilus kūrinys, talpinantis gilius prasmės klodus.
Kokį skulptorių, kuris nėra Dailininkų sąjungos narys arba gyvena užsienyje, norėtumėte išvysti šioje parodoje?
Puikiai matau šiame kontekste Mindaugą Navaką. Ilgai galvojome, ar pakviesti ir jį, kaip išstojusį iš LDS. Visgi likome prie pirminio savo sumanymo, kad kviesime tik LDS skulptorių sekcijos narius. Iš jaunųjų menininkų norėčiau pamatyti Donatą Mockų, kuris dabar gyvena Rygoje, taip pat Rūtą Jusionytę, gyvenančią Prancūzijoje. Puikiai tiktų ir Antano Kmieliausko, Petro Repšio darbai, kitaip tariant, galėtų šioje parodo būti gerokai daugiau eksponatų.
Ką laikytumėte vienu įdomiausių šio meto Lietuvos skulptorių?
Ko gero šiuo metu labiausiai imponuoja Žilvino Landzbergo darbai. Taip pat Vladas Urbanavičius, Mindaugas Navakas. Visų pirma todėl, kad jie, neišeidami iš skulptūros ribų, nesinaudodami šiuolaikinėmis medijomis, kalba apie tikrai šiuolaikiškus ir aktualius dalykus.
Kaip vertinate VDA skulptūros katedrą?
Jie gerokai išėję iš skulptūros ribų. Ir aš jau to nepavadinčiau Skulptūros katedra, mes ją vadiname „Space katedra“. Space – tai ir virtuali, ir internetinė kategorija, ir konceptualizacijos, ir t.t. Kartais juokaudami sakome, kad jie bėga prieš traukinį – tai yra, bando būti tokie modernūs, kad daugelio studentų darbų aš asmeniškai jau nebegaliu suprasti. Kas slypi už jų modernumo, pažangumo ir progreso? Nežinau, nelaikyčiau to teisingu keliu. Man kyla daugybė klausimų, ką jie nori pasakyti savo darbais, kokią žinutę pasiųsti.
Ar dabartinė Skulptūros katedros padėtis yra dėstytojų ar studentų nuopelnas?
Dėstytojų. Manau, kad mūsų profesūra tiesiog griauna, o gal net ir sugriovė skulptūros mokyklą ir ateityje išvysime to sugriovimo pasekmes. Katedra nuėjo į tokius eksperimentus, į kuriuos aš negaliu žiūrėti pozityviai, nes tai yra tarsi bandymas paneigti mūsų skulptūros tradiciją. Sakyčiau, įvyko toks keistas paradoksas – akademikai, užaugę ir mokęsi totalitarinėje valstybėje, radikaliai pasuko Vakarų kultūros link norėdami išsivaduoti iš sovietinių suvaržymų. Visgi bandydami atitikti Vakarų meno kategorijas jie patys labai totalitariškai pasielgė su tradiciniais menais, juos nuneigdami. Tie, kas vis dar lieja bronzą, kala akmenį laikomi autsaideriais, senamadiškais. Stebiuosi tokia padėtimi, nes keliaudama po Europą matau, kad kitose šalyse puikiai gali sugyventi tradicinė ir moderni raiška. Lietuvoje aklai nusisukama nuo praeities ir stengiamasi sukurti ką nors radikaliai naujo, bet, mano manymu, tai nėra įmanoma, nes visa, kas atrodo nauja, yra tik pamiršta sena.
Kaip vertinate dabartinę skulptūros padėtį Lietuvoje? Ko jai dar trūkta, kokia ji atrodo lyginant su Europos valstybėmis?
Manau, kad Lietuvos skulptūroje viskas gerai. Ji savo individualią meninę kalbą išvystė ir susiformavo kaip ir kitose šalyse ir galbūt netgi išgyvena savo atgimimo laikotarpį. Manau, kad ateityje matysime kur kas platesnę skulptūros įvairovę, darniai koegzistuoti galės tiek klasikinė tiek modernioji, konceptuali skulptūra. Nepaisant viso priešinimosi klasikinei raiškai, figūratyvas tikrai nemirė ir niekad nemirs. Gerai atsimenu Petro Mazūro žodžius, kad žmogui visuomet įdomiausia yra žmogus. Į skulptūros ateitį žiūriu pozityviai.
Minėjote, kad šiuo metu esate menininkė, gyvenanti iš savo kūrybos? Ar Lietuvoje įmanoma išgyventi iš skulptūros?
Išgyventi tikrai įmanoma. Sunkiai dirbant ir labai stipriai mylint savo sritį, išgyventi tikrai įmanoma. Jeigu turi idėją, visada atsiranda kas nors, kam tos idėjos reikia.