Kaip pamatuoti šlovės kokybę?

Deimanto Narkevičiaus paroda veikia nuo rugsėjo pradžios, netrukus užsidarys, o man vis nepavyksta aptikti nė vieno profesionalaus meno kritiko ar kultūrologo, net žurnalisto straipsnio apie ją... Keista, nes autorius – žmogus, kuris pristatomas „vienu žinomiausių ir tarptautinėje meno scenoje labiausiai vertinamų Lietuvos kūrėjų“ (iš galerijos „Vartai“ spaudos pranešimo); tas, kurio aprašymuose puikuojasi Nacionalinė ir Vincento premijos; tas, kuris siūlomas pirmu sėkmės sulaukusio menininko pavyzdžiu pagrindinėse institucijose. Juk turėtų būti bent kokia nors reakcija, kai tokio rango kūrėjas, po kurio pavarde jau inertiškai pakišamas trimitų fonas, prabėgus dešimčiai metų (!) pagaliau surengia personalinę parodą. Būtų dėsninga tikėtis ažiotažo, na, bent diskusijų tais svarbiais klausimais, kuriuos iškelia jo kūryba, tačiau didžioji dalis kolegų, su kuriais tikėjausi apsikeisti nuomonėmis, parodoje dar nebuvo apsilankę. Iš kur tas abejingumas? Ar jau reikia prisiminti posakį apie pranašą savoje žemėje?

Sakysite, kad kritika paprasčiausiai neatlieka savo funkcijos? Kažkodėl Mindaugo Navako kūryba jokių panašių bėdų neturėjo, nors jo bendravimo stilius su kolegomis ir žiniasklaida niekada nebuvo aplipęs cukrumi, o kūriniai visom prasmėm ne iš lengvųjų. Galbūt Narkevičiaus kūryba labiausiai orientuota į tarptautinę rinką ir mūsų aplinkoje negali būti iki galo ar teisingai suvokta? (Jei ir toliau projektai bus pristatomi anglų kalba, kaip vienas jų dabartinėje parodoje, šie šansai dar labiau sumažės, žiūrovas elementariai nesijaus gerbiamas). Galbūt. Todėl ir norėčiau, atlikdama vietinės kritikos funkciją, pasakyti, kodėl šio autoriaus kūryba man atrodo tokia atstumianti.

Pirma, nors visai ne svarbiausia, – labai erzina šio menininko vietinio pripažinimo dirbtinumas. Bent penkerius metus atlieku mažą asmeninį tyrimą: išgirdusi ką nors sakant, kad Deimantas Narkevičius yra labai svarbus Lietuvos menininkas, smalsiai pasiteirauju: „kokius jo kūrinius žinote ir gal galėtumėte pasakyti, kas konkrečiai juose Jums patinka labiausiai; kokį vaizdą matote prieš save, kai kalbama apie šį autorių?“ Labai keista, bet dažniausiai konkrečių atsakymų negaunu, net ir iš specialistų. Imami vardinti apdovanojimai. Tai labai primena apverstą „Krantinės arkos“, kurios daug kas nekenčia, bet tiksliai nežino kodėl, istoriją. Todėl imi netyčia galvoti, kad šį autorių galbūt reikėtų nagrinėti labiau ne kaip meno, o kaip įtaigos mechanizmų, įsitvirtinimo sekų ir užsienio rinkos tyrimų objektą. O gal net kaip psichologinį posovietinio lūžio kartos efektą, kur kyla klausimai: kas naujoje situacijoje yra pasiekimas ir kurioje vertybių skalėje, koks yra naujas žiūrovas, kaip reaguoti į naują paklausą, kuri neretai romantizuoja mitais apipintą sovietmetį ir Šaltojo karo patosą, o mus nori matyti kaip didžiojo eksperimento egzotines liekanas, ir kokios tokių lūkesčių tenkinimo pasekmės.

Sovietmečio iškreiptumo neišgyvenęs užsienis, ko gero, kaip tik to ir nejaučia, kas labiausiai sukelia atstūmimą Deimanto Narkevičiaus kūryboje tokiems vietiniams kritikams kaip aš – tai sovietinis cinizmas. Ir čia aš kalbu ne apie kūrybos ar kritikos objektą, o apie darbo metodus (tai antra). Kaip sovietinė lektūra negalėjo egzistuoti be Marxo ir Engelso, Lenino ir Stalino, taip ir Narkevičiaus kūryba būtinai turi kabintis rankute į Čiurlionį, Banionį, Tarkovskį, Lemą, Watkinsą, Lukošaitį ir t.t. Nors panaudojami ir tie patys Leninas, Marxas, kaip vaizdiniai raktažodžiai, tokie aiškūs Vakarams. Puikiai tinka ir efektingas Šaltojo karo laikų anturažas bei rekvizitas. Citata kaip saugumo garantas – šiaip jau labai studentiškas bruožas, retas jaunuolis drįsta ką nors pasakyti be Deleuze’o, o jauni meno kritikai kaip kiaulytę su vėjaraupiais turi persirgti Andriuškevičių, Kreivytę ar Narušytę. Garsių vardų simbolinio krūvio išnaudojimas turi daug žodinių apipavidalinimų šiuolaikiniame mene. Pavyzdžiui – apropriacija. Tačiau veiksmo legitimumas dar nereiškia, kad viskas, kas yra aproprijuota, ir dar nesaikingai, jau yra šiuolaikinis menas, tuo labiau geras. Iš santykio su perimtu lyg ir tikėtumeisi, kad atsiras kas nors nauja, o šiuo atveju man nepavyksta įžvelgti daugiau nei nusavinimo dėl garsumo, savotiškos priedangos nekritikuotinų dėmenų skydu. O dar blogiau – kalbinių manipuliacijų kūrimo, kuo taip džiaugiasi filosofai, nes gali išradinėti idėjų kentaurus, nudžiuginsiančius bei nustebinsiančius ir patį garsųjį menininką.

Kaip sovietinis menas negalėjo veikti be primestų temų, pavyzdžiui, aukštinančių darbo liaudį: kolūkietį, žveją, kareivį, taip ir Narkevičiaus darbuose vis išlenda kokie nors tarsi iš viršaus (paklausos?) nukelti herojai: buvęs sovietinis karininkas, prostitutės, gėjai. Tik kaip ir anuomet, nors žiūrovui duotos visos priežastys matyti tai, ką turi matyti, neapleidžia jausmas, kad kūrėjui tai absoliučiai nerūpi, jis tik daro tai, ką turi daryti. Aplinkybių verčiamas? Ne. Lydinti lektūra sako, kad menininkas tiria dokumentalumą ir jo veikimą. Tokiu atveju norisi paklausti: ir ką ištiria? Mat tyrimas turi ką nors atskleisti, kitaip tai ne tyrimas, o tik apsimetimas. O kad dokumentika yra manipuliatyvi, atsiprašau, jau labai labai seniai nustatyta.

Trečias Narkevičiaus kūrybos bruožas, kuris nemaloniai primena sovietmetį, – didingo ilgesys, kurį matau jau ankstyvame filme „Lietuvos energija“ (2000), „Nesprogusios bombos poveikis“ (2008), garso instaliacijoje „Matching the TU-144“ (2012) ir daug kur kitur. Gerai įsigilinus, sovietiniam kūrėjui (iliustratyviausia galvoti apie architektus) staiga tapusiam mažos šalies su mažu biudžetu ir mažom kūrėjo privilegijom gyventoju, nebelikus naujojo didžio žmogaus projekto, teko išgyventi dideles savivokos permainas. Nuo didelio prie menko. Ir dėl to Šaltojo karo estetika savo vizionieriškumu vis dar jaudina daugybę protų. Infantilus pasidavimas to laikotarpio formai, estetikai, užmerkiant akis į kontekstą, yra labiausiai būdingas jaunuomenei, kuri, anot šią madą mene tiriančios Claire Bishop, jau sudaro didžiulį pilką telkinį vienas į kitą panašių vaizdų ir kelia nuobodulį. Bishop miniu tikrai ne tam, kad be jos neišsiversčiau, ar kad ji, atrodytų, imponuoja kitokią nuomonę nei aš šiuo klausimu turintiesiems. Ji, nors Narkevičiaus ginkdie tiesiogiai nekritikavo, įvardino ketvirtą bruožą, kuris, mano akimis, čia dominuoja, – nuobodulį.

Nuobodulį filmuose pirmiausia sukelia ypač švarių vaizdų padrika seka – klasikinė visos Lietuvos judančių vaizdų industrijos problema. Nei ypač aukštos technologijos, nei vaizdo švara neatstoja turinio ir struktūros stokos, kurią paprastai bandoma įvilkti į dekonstrukcijos ar neapibrėžtumo rūbą. Patylėjimai ir padūsavimai, iki skausmo ilgi kadrai netampa Šarūnui Bartui prilygstančia kino kalba. Jie tik išduoda susireikšminimą. Sunkiausia ištverti, kai vaidina pats autorius ir jo šeimos nariai. O užsieniečiui galbūt tai gali pasirodyti kaip skausmo transliacija, gal nuo tokios „dvasingumo“ formos jam dar netapo koktu... Labiausiai stingdo tai, kad niekur neaptinku nė krislo humoro jausmo. Gal todėl ir kritikai labiau linkę apie šio autoriaus kūrybą reikšmingai patylėti? Nes viskas čia taip neaišku, lyg būtų užminuota. O baisiausia vis dėlto yra tai, kad Narkevičiaus kūryba net grįžus sovietmečiui galėtų lygiai taip pat sėkmingai funkcionuoti.

Primygtinai siūlau nepasiduoti provokacijai, būtinai nueiti pažiūrėti dar veikiančios parodos ir susidaryti savo, autentišką asmeninę nuomonę. Nors nežinau, kiek Jūsų jausmus ar intelektą gali sujaudinti menininko tėvų nuotraukų seka televizoriuje (aprašymuose dar minimas garsas iš nuotraukų vietų, bet neteko išgirst, gal Jums pavyks). Abejoju ir dėl to, kad bronzinis futbolo kamuolys (kurio plokštumos yra menininko kūno atliejos) pasirodys kas nors daugiau nei literatūriška modernistinė pirmo laipsnio asociacija (spirsi – skaudės). Galbūt Jus papirks pirmo viršgarsinio lėktuvo garsas iš juostinio magnetofono. Nors vargu ar perkėlimas į kitą mediją „perkelia įtampą“, kurią jautė dėl technologinio pranašumo besivaržančios šalys. Atskira salė skirta menininko sūnaus muzikinės grupės klipo rodymui, beje, jau antram... net nežinau kaip pakomentuoti. Ką tikrai verta padaryti, tai pasiklausyti, kaip kalba britų režisierius Peteris Watkinsas (filme „Gyvenimo vaidmuo“, 2003), tačiau gali būti, kad jo balsą lydinti įvairių vaizdų košytė neatsakys į klausimą – tai kaipgi čia vis dėlto viskas susisieja? Watkinsas kalba apie atsakomybės klausimus dokumentikoje, apie tai, ar susimąstom, kaip filmas paveikia vaizduojamuosius, kad svarbu, jog žmonės jaustų, kad kalbama apie juos, kad tai yra su jais tiesiogiai susiję. Watkinso mintys veikia kaip ironiškas kontrastas jį eksploatuojančio autoriaus kūrybai ir laikysenai, kurią iškalbingai iliustruoja Deimanto Narkevičiaus palinkėjimas, išsakytas Evaldo Janso videofilme „Linkėjimai“ (1998): „Kad viskas, ką mes darom, neštų mums naudą, o ne kitiems.“

Paroda veikia iki spalio 24 d.

Galerija „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–16 val.