Petras Repšys istorijoje ir istorijose

Paroda „Petras Repšys: darbai“ surengta menininko 80-mečio proga. Nors kūrėjų jubiliejai dažnai tampa tik dirbtiniu akstinu priminti apie juos visuomenei, šiuokart tai visai neformali proga susitikti su tarsi nuolat matomu, bet iš tiesų netikėtumų kupinu dailininku. Nepaisant Lietuvos nacionalinio muziejaus pageidauto pjūvio: parodyti Repšio kūrybą per santykio su istorija prizmę, atrodo, kad atsirinkti, ką ir kaip rodyti, vis dėlto turėjo būti gana sunku, nes Repšys yra absoliučiai etaloninis klasikas, kurio ir idėjos ambicingos, ir techninis meistriškumas aukštas, ir veiklos plotis neįtikėtinas. Kaip minėtų aplinkybių kontekstai veikė parodos rengimą?

Petro Repšio kūrybos paroda Lietuvos nacionaliniame muziejuje surengta kaip tęstinio ciklo „Istorija ir dailininkas“ dalis. Repšio paroda bene penktoji iš ciklo, tačiau rubrika – lyg specialiai jam sugalvota. Juk Repšys maudyte maudosi istorijoje ir istorijose, į „didžiąją“ istoriją ir savo sukurtas mažąsias istorijas įtraukia žiūrovus, mus užvaldo ir jose panardina. Taigi sutelkti rubrikos temą perteikiančius kūrinius nebuvo sudėtinga. Sunkumų iškilo, kai teko atrinkti ryškiausius ir sudėlioti iš jų nuoseklų pasakojimą, kuris ne tik atskleistų istorijos vietą Repšio kūryboje, bet ir padėtų suvokti jo kūrybos istoriją.

Paroda atidaryta praėjus vos savaitei po Repšio gimtadienio, švenčiamo rugsėjo 30-ą, tačiau jos pavadinimas nelabai šventiškas. Kodėl pasirinkot tokią griežtą ir prozišką potemę: „darbai“?

Norėjau akcentuoti tai, ką visada pabrėžia pats dailininkas: visi jo kūriniai reikalauja daug laiko, kruopštumo, susikaupimo, išmanymo, įgūdžių. Dailės kūrinio medžiaginės savybės, formos ir technologinio atlikimo kokybė jam visada buvo vienas svarbių vertinimo kriterijų. Dėl to ir darbai, nes neužtenka sugalvoti, reikia padaryti.

Kaip pristatote Repšio kūrybos visumą parodoje?

Pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį, kad paroda nesiriboja Lietuvos nacionalinio muziejaus patalpomis. Muziejus siūlo lankytojams pratęsti pažintį su Repšio kūryba, aplankant tris Vilniaus senamiesčio vietas, kuriose yra reikšmingi, plačiai žinomi jo kūriniai. Tai freska „Metų laikai“ ir kenotafas, tai yra simbolinis antkapis, „Žuvusioms baltų gentims“ Vilniaus universiteto Filologijos fakultete, knygynas „Versmė“ su meniška iškaba ir reljefu ant sienos Rotušės aikštėje bei restoranas „Lokys“ Stiklių gatvėje, kurio prieigas puošia du horeljefai.

Kūriniai senamiestyje atkreipia dėmesį, koks atidus Repšys aplinkai. Jis stengiasi ją pagražinti ir simboliškai įprasminti, kitaip sakant, sutaurinti. Tai reiškia, kad jis angažuotas lavinti visuomenę, aktyvinti kultūros ir paveldo vertės suvokimą, taip pat didinti gyvenimo komfortą. Šiuos dalykus randame ir kitose jo kūrybos srityse, gal labiausiai knygų iliustracijose. Pavyzdžiui, piešdamas ir ranka rašydamas pasaką apie Elenytę ir Joniuką aviniuką jis sąmoningai siekė, kad Sovietų Lietuvos vaikai suprastų, kas yra graži knyga, išmoktų vertinti knygos visumos estetiką, ne vien paveikslėlius. Ir aš, ir daugelis mano bendraamžių jam už tai esame labai dėkingi.

Kokią struktūrą paroda įgavo muziejaus patalpose?

Paroda sutelkta vienoje salėje. Ją sudaro penkios su puse dalies. Pirma dalis „Mano Tėvynė“ – autobiografinė. Pavadinimą pasiskolinau iš ankstyvo Repšio litografijų ciklo, kuris čia ir rodomas. Be sąvokos „Tėvynė“ nei pats Repšys, nei jo kūryba nesuprantami ir nepaaiškinami. Tačiau man pačiai buvo įdomiausia atrasti, kaip netikėtai į nedidelę atskirą kolekciją susidėliojo dailininko autoportretai ir jo artimųjų portretai. Iki šiol apie Repšio kūrybos autoportretiškumą nekalbėjome, jo kažkaip net nepastebėdavome. Šį ypatumą, matyt, nustelbdavo dėmesys didžiosioms Repšio temoms: „Baltų praeities didybei“ (taip vadinasi parodos antra dalis), Lietuvos valstybingumo ir kultūros istorijai (ją pristatome tema „Lietuvos krikštas“ ir dviem kūriniais: Lietuvos christianizacijai skirtu bareljefu ir Žemaitijos krikšto istoriją pasakojančiais Varnių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios altoriaus reljefais), Vilniui.

Daugelį žiūrovų turbūt nustebins, regis, akivaizdus dalykas, kad ne kartą reprodukuotas paveikslas „Berniukas su gėlynu Pakluonių gatvėje“ (1967) iš tikrųjų nėra šiaip gražus ir mįslingas vaiko atvaizdas, bet imaginacinis Repšio autoportretas, o „Versmės“ knygyne stovėjusi skulptūra „Piemenukas“ (1978) – jo jaunesniojo sūnaus Igno portretas. Net geriems Repšio kūrybos žinovams naujiena šiame skyriuje bus ir „Autoportretas su mama“ (1966), kadaise dovanotas rašytojai Aldonai Liobytei. Jos kolekcijoje, kuri atiteko Maironio lietuvių literatūros muziejui Kaune, paveikslas ir saugomas. Mano žiniomis, iki šiol viešai rodytas jis nebuvo.

Baltų praeities paslaptys kurstė Repšio vaizduotę nuo studentiškų laikų. Tai patvirtina iliustracijos artimo bičiulio Sigito Gedos poemai „Strazdas“ (1967), linoraižiniai pagal pasaką „Eglė žalčių karalienė“ (1967), nuostabūs didelio formato piešiniai iš ciklo „Vaikų žaidimai“ (1992), lietuviško karnavalo Užgavėnių scenos. Beje, parodos proga pasitelkusi etnologą Žilvytį Šaknį, patikslinau, kokius konkrečius vaikų žaidimus Petras piešė, nes jis pats nebeprisiminė, kokiems žaidimams priklauso jo akį patraukusios pozos. Be abejo, negalėjome apsieiti be nuorodos į centrinį šios temos kūrinį – sienų tapybos ciklą „Metų laikai“ universiteto senuosiuose rūmuose. Kartu su manimi parodą rengusios muziejininkės Regina Ablėnienė ir Diana Streikuvienė ištraukė iš archyvo nuostabų filmuką, kuriame užfiksuota, kaip Repšys su Kentra arkliu kinkytu vežimu gabena į universitetą reljefą išnykusių baltų genčių paminklui, paguldytą ant vežimo dugne pakreiktų šiaudų. Sunku patikėti, kad taip galėjo būti 1994-aisiais! Ir šioje dalyje, ir visoje parodoje labai daug sluoksnių, net nežinau, kaip apie juos papasakoti. Pavyzdžiui, tik išskleidus salės erdvėje visą „Eglės žalčių karalienės“ ciklą, išryškėja, kad tie lapai, ant kurių užrašytas ir tekstas, kaip vaikiškos kaladėlės susidėlioja į nuogos moters figūrą. Viename lakšte matyti jos pilvas, kitame krūtys, veidas ir taip toliau. Daug kam buvo naujiena ir Petro skulptūros. Rodome keletą, susijusių su proistorės, mito, folkloro išminties apmąstymais.

Prašau plačiau papasakoti apie kūrinį, kuris akcentuojamas parodos komunikacijoje.

Akcentuojami du kūriniai. Vienas – giliai istoriškas. Tai reljefas „Lietuvos krikštas“ (2020). Jis buvo kuriamas beveik 30 metų. Žinoma, su pertraukomis, kartais net ilgokomis. Sumanytas kaip votas Vilniaus Aušros vartų koplyčiai, taigi kaip bažnytinės dailės kūrinys, jis greičiausiai bus padalintas tarp muziejaus ir bažnyčios: iš bronzos išlietas egzempliorius liks LNM, o galvanoplastikos technika pagaminta versija, kiek žinau, keliaus į dailininko gimtuosius Šiaulius ir gal atsidurs katedroje. Reljefas buvo baigtas tik pavasarį karantinui įkalinus Repšį dirbtuvėje. Muziejus rado būdą ir lėšų išlieti jį iš bronzos. Tai padaryta Kaune, Žilvino Pabrinkio ir Ramintos Dangutytės liejykloje. Parodos žiūrovai dalyvauja šio, sakyčiau, jau dabar mūsų dailės istorijoje etapiniu laikytino kūrinio premjeroje.

Premjerų, kiek žinau, parodoje yra ir daugiau.

„Vilniaus“ skyriuje eksponuotas Repšio ir jo bičiulės architektės Gražinos Pajarskaitės paminklo Vilniaus įkūrimui konkursinis projektas. Jis buvo parodytas tik konkursinėje parodoje 1988 metais. Po parodos atiteko Architektūros muziejui, o šį uždarius atsidūrė Lietuvos nacionalinio muziejaus saugyklose, kur iki šiol ir gulėjo. Toje pačioje Vilniaus temai skirtoje parodos dalyje pirmą kartą viešai rodomas ir Vilniaus temos užuomazgą iliustruojantis studentiškas Repšio ciklas „Legenda apie Šv. Onos bažnyčią“ (1966), sukurtas unikalia kongrevo technika. Nepaprastai gražus, elegantiškas ir romantiškas kūrinys, kuriame Władyslawo Zahorskio lenkiškai papasakotos, o Aldonos Liobytės lietuviškai perpasakotos legendos dramatiškas siužetas susiejamas su miestą 1965 m. sukrėtusia jauno ir talentingo kino operatoriaus Sauliaus Murmulaičio žūtimi: jis užsimušė, kai filmuojant Šv. Onos sienų ornamentus lūžo keltuvo gervė. 

Šv. Onos ciklas savo vizualine struktūra, pagrįsta integralia vaizdo ir teksto jungtimi, artimas paskutinei, penktai parodos daliai „Vaizdai seka žodžius, žodžiai – vaizdus“, kurioje pristatomi piešiniai-kaligramos, sudaryti iš raidžių ir jų derinių, ir lygiai taip pat per žodžio ir vaizdo jungtį komunikuojantys medaliai. Tikiuosi, kad ši parodos dalis padės suprasti, kodėl į praeitį nuolat besidairantis Repšys atrodo toks aktualus ir šiuolaikiškas. Jo kaligramos man asmeniškai yra autentiška konceptualizmo manifestacija, tik be medžiagiškumo svarbos neigimo. Ne veltui tarp daugybės Petro bičiulių buvo ir Algirdas Julius Greimas. Beje, paskiausias Repšio kūrybos aktualumo ir šiuolaikiškumo patvirtinimas – Stasio Bonifacijaus Ievos (Stasys Purys) performansas per parodos atidarymo iškilmes. Po suplanuoto Petro Vyšniausko muzikinio mini spektaklio prasidėjusias kalbas Bonifacijus Ieva palydėjo rudenine kaštonų atnaša (norėtųsi manyti, kad maestro Repšio garbei) ant muziejaus laiptų. Romanišką jo akciją nutraukę apsaugos vaikinai paskatino Bonifacijų Ievą pereiti prie politinių aktualijų raiškos. Šūkis „Laisvę Baltarusijai!“ – dar vienas akcentas, kurį reiktų turėti omenyje, apmąstant Repšio santykį su istorija. Į politinius aktyvistus jis jokiu būdu netaiko, bet nuolat mums visiems primena, kad Lietuvos ribos nesibaigia ties dabartinėmis valstybės sienomis.

O kas yra toji pusė parodos dalies?

Dingę darbai. Muziejus norėjo priminti 2019 metų vasaros pradžios vagystę, kai buvo įsilaužta į Repšio dirbtuvę ir iš jos paimta medalių ir plakečių kolekcija. Dingęs rinkinys buvo paruoštas perduoti Lietuvos nacionaliniam muziejui. Buvo apvogtas ne tik Repšys, bet ir mes visi. Pavogtų kūrinių fotoreprodukcijų dėlionė iliustruoja, kas pagrobta ir kokio masto praradimą patyrėme.

Vienas centrinių parodos kūrinių yra reljefas „Lietuvos krikštas“. Kodėl ne jis, bet ofortas su vaikino pakaušiu reprodukuojamas parodą reklamuojančiame plakate ir katalogo viršelyje?

Repšio kūriniais savo knygas, skirtas populiarinti Lietuvos istoriją, yra iliustravę Alfredas Bumblauskas, Tomas Venclova, jų reprodukcijos lydėjo ir ne vieną istorinį veikalą. Labai nenorėjome, kad parodos plakatas ir jos leidinys komunikuotų istorijos populiarinimo per meno prizmę idėją. Visos trys su Regina Ablėniene ir Diana Streikuviene sukom galvą, kaip akcentuoti ne „istoriją“, o „dailę“. Petras iš visų jėgų palaikė mūsų sumanymą, taip minčių eilėmis išvagotas berniuko pakaušis ir išstūmė iš plakato bei katalogo viršelio istorinį bareljefą. Svarbiausiuoju parodos kūriniu paverstą nedidelio formato ofortą „Verpetas“ (1992) eksponuojame penktoje dalyje, greta kaligramų. Jo generuojamą žinią siejame su parodos paantrašte „darbai“. Be jokių ginčų sutarėme, kad šis kūrinys įkūnija patį meno kūrybos procesą. Juk prieš įgydamas apčiuopiamą medžiaginį pavidalą dailės kūrinys užsimezga galvoje ir bręsta menininko galvoje kirbančiose mintyse. Kartais tai įvyksta gan greitai, kartais tęsiasi ilgai ir skausmingai. Vaikino pakaušis apie tai.

Nuo pirmos dienos lankytojai galės paimti į rankas ir pasinaudoti katalogu-vadovu. Leidinys padės parodą patirti daug išsamiau ir parodai užsibaigus, tačiau dabar labai rekomenduoju žiūrovams gyvai susitikti su vienu ryškiausių Lietuvos modernizmo klasikų Petru Repšiu.

Ačiū už pasakojimą.