7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Ramus buvimas

Leono Striogos retrospektyva „Su gimimo diena, Leonai!“ Vilniaus dailės akademijos „Titanike“

Tautvydas Petrauskas
Nr. 5 (1326), 2020-02-07
Dailė
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.

Pirmoji šiemet Vilniaus dailės akademijos „Titanike“ atidaryta paroda yra šventinė. Nuo sausio 21-sios veikia keturių kuratorių surengta skulptoriaus Leono Striogos retrospektyva „Su gimimo diena, Leonai!“, žyminti menininko 90-metį. Skaičius – parodoms neįprastai, bet pagarbiai didelis, žodis „retrospektyva“ taip pat skamba tarsi diagnozė, nurodanti būklę, jog štai, kūrybos zenitas jau pasiektas, metas viską apžvelgti. Vis dėlto, išėjus iš parodos, neapleido banali mintis, jog amžius – tiesiog skaičius, o retrospektyva, nurodanti parodos pobūdį, asmeniniame žodyne kiek išsiplėtė. Parodą gyvybingą daro ne tik „saulėtas“, mažorinis jos plakatas ar pavadinimas su nedažnai matomu šauksmininko linksniu, bet ir apgalvotas ekspozicijos komponavimas (nuopelnai, ko gero, tenka žymiems skulptoriams, vieniems parodos kuratorių – Ksenijai Jaroševaitei ir Vladui Urbanavičiui), tačiau, žinoma, esmingiausias objektas – Leono Striogos skulptūros.

 

Parodos anotacijoje viena kuratorių, menotyrininkė Giedrė Jankevičiūtė (ketvirtasis, dar neminėtas kuratorius – kolekcininkas Ramutis Petniūnas) glaustai, aiškiai bei nuosekliai apibendrino skulptoriaus Striogos gyvenimą ir jo kūryboje vyraujančius modernistinius ieškojimus. Viskas, kas galėtų rūpėti atvykusiam apžiūrėti parodą, toje anotacijoje tarsi jau išsakyta, tad, panašu, belieka dalintis nebe socialiniais ar istoriniais aspektais, teikiančiais kontekstą, o veikiau asmeninėmis mintimis, kilusiomis žvelgiant į parodos visumą ir į atskirus jos vienetus. Apmąstant pirmajame „Titaniko“ aukšte esančioje parodoje pateiktus eksponatus, galvoje kyla vaizdiniai apie nuolatinį fizinį skulptoriaus Leono Striogos bei jo kuriamų objektų kontaktą, apie drožles visur aplink. Kitaip nei, pavyzdžiui, tapyboje, kur po truputį vis kažkas pridedama, kad būtų pasiekta visuma (galbūt išskyrus, tarkime, Lucio Fontanos ar idėjiškai panašių į jį atvejus, kalbant apie modernizmą), čia visumą bandoma pasiekti po truputį vis kažką atimant – nudrožiant, nukalant, nupjaunant. Dauguma eksponuojamų skulptūrų yra kamerinių matmenų, vos kelios masyvesnės.

 

Žvalgantis parodoje atrodo, kad Strioga kūrybai daugiausia ima medį, tad tikimybė, jog menininkas renkasi būtent tokius dydžius siekdamas sutaupyti, nėra itin tikėtina. Čia peršasi dar viena banali visų girdėta mintis, jog svarbu ne ūgis, o smūgis, o norimam tikslui realizuoti skulptoriui pakanka būtent tokių dydžių, kokius matome parodoje – ne didingų, ne įžūlių, ne siekiančių dominuoti, o greičiau buitiškų. Buitiškumas šiuo atveju apibrėžtinas ne idėjinio paprastumo ar lėkštumo prasme, bet skulptūrų gebėjimo būti „apgyvendintoms“ namuose. Jei tektų likti vienam (ar tiesiog atsidurti) patalpoje su kuria nors iš Leono Striogos skulptūrų, jausčiausi paprastai ir neįsitempęs, kitaip nei, pavyzdžiui, būdamas kambaryje su ant sienos kabančiais dideliais elnio ragais.

 

Žodis „apgyvendintų“, ko gero, tiktų ir kalbant apie skulptoriaus siekiamus tikslus. Bene visos šioje retrospektyvoje matomos skulptūros arba vaizduoja regimąjį pasaulį, arba šiek tiek jį abstrahuoja, tačiau į grynąją abstrakciją formos atžvilgiu, regis, nesiekiama išeiti. Tokiu būdu Strioga savo kūriniuose apgyvendina žmones arba gyvūnus. Dalis skulptūrų yra portretinės, skirtos konkretiems asmenims (pvz., Robertui Antiniui), kitos – menamiems, belyčiams, tokiose jis įkurdina konkrečią būseną, egzistencinį būvį, įtaigiai išreikštą veido išraiškoje, rankų padėtyje, kurios tuo pačiu metu tarsi ir pasisveikina, ir atsisveikina, it būtų įstrigusios laike ir erdvėje.

 

Šitokie egzistenciniai motyvai pretenduoja persmelkti žiūrovą ar skulptūros savininką. Dauguma parodos skulptūrų yra pasiskolintos iš įvairių muziejinių ar privačių kolekcijų, kas taip pat šį tą pasako apie menininką – imi galvoti apie kūrinio kelią, bendrabūvį su aplinka. Striogos skulptūros nepasižymi niūrių būsenų perteikimu, atvirkščiai, jose esama šilumos. Be to, spalviniu atžvilgiu dominuoja šviesios spalvos, dauguma eksponatų – ne grublėtų ar kampuotų, o aptakių formų, kurios ne kelia įtampą, o ją tarsi mažina. Ypač asociacijos su šiluma kyla ekspozicijos pradžioje, kur ant žemo skaidraus pjedestalo sustatyta keliolika nedidelių medinių skulptūrų. Jų tolygiai išskaptuota faktūra primena kažkokį kailį ar avies vilną.

 

Susumavus subjektyvias mintis, man atrodo, jog šia Striogos retrospektyva (nes apibendrinti visą jo kūrybą galėtų tik matę daugiau jos) bandyta perteikti ramios menininko egzistencijos atspindžius jo kūriniuose. Tai primena Albert’`ą Camus, kuris patarė Sizifą įsivaizduoti besišypsantį, kai jis vis ridena ir ridena didįjį akmenį įkalnėn. Man priėjus prie ekspozicijos salės gale esančio ekrano, buvo rodomas spalvotas, geros kokybės vaizdo įrašas. Jame matomas kaimo sodyboje ant didelių sūpynių gulintis ir lėtai besisupantis Leonas Strioga. Po maždaug 10 sekundžių jis nusiima iki tol jam ant akių buvusią mažą tamsiai raudoną skarelę, atsisuka į operatorių (ar žiūrovą) ir smagiai, gyvybingai nusijuokia. Kyla mintis, kad čia reikia baigti žiūrėti ir eiti su šiuo vaizdu atgal prie kūrinių.

 

Paroda veikia iki vasario 16 d.

V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
Atidarymo akimirka, V. Nomado nuotr.
Atidarymo akimirka, V. Nomado nuotr.
Atidarymo akimirka, Leonas Strioga. V. Nomado nuotr.
Atidarymo akimirka, Leonas Strioga. V. Nomado nuotr.
Atidarymo akimirka, V. Nomado nuotr.
Atidarymo akimirka, V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
Atidarymo akimirka, parodos kuratoriai ir autorius. V. Nomado nuotr.
Atidarymo akimirka, parodos kuratoriai ir autorius. V. Nomado nuotr.
Atidarymo akimirka, V. Nomado nuotr.
Atidarymo akimirka, V. Nomado nuotr.