Dailės istorija man yra atradimų džiaugsmas

Dailės istorikė, humanitarinių mokslų daktarė Laima Laučkaitė (Surgailienė, g. 1956) 1979 m. baigė LSSR valstybinį dailės institutą. Dirba Lietuvos kultūros tyrimų institute, 2008–2018 m. vadovavo šio instituto Dailės istorijos ir vizualiosios kultūros skyriui. Yra Lietuvos dailės istorikų draugijos, Lietuvos dailininkų sąjungos narė ir Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcijos narė, 1995–1998 m. buvo šios sekcijos prezidentė. Mokslinių tyrinėjimų pagrindinė sritis – daugiakultūrė XX a. pradžios Vilniaus dailė ir dailės gyvenimas. Jos monografiją „Art in Vilnius 1900–1915“ Association for the Advancement of Baltic Studies (JAV) išrinko geriausia 2008–2009 m. Baltijos kraštų humanitarinių ir socialinių mokslų knyga anglų kalba.

2007 metais pasirodžiusi Jūsų monografija „Ekspresionizmo raitelė Mariana Veriovkina“ tapo dideliu įvykiu – atsirado nauja, įspūdinga, ryškaus talento ir nepaprasto likimo dailės herojė, intelektualė, kurios figūra leidžia kalbėti apie Lietuvos ryšius su pasaulio daile, karštais jos taškais, taip pat gerai atskleidžia daugiatautį mūsų vietos kontekstą. Tačiau adekvačiam jos kūrybos ir kultūrinės veiklos reikšmės įvertinimui Lietuvos kontekste prireikė laiko. Vis dėlto link supratimo pasistūmėta labai daug: Utenos r. Veriovkinos šeimai priklausęs Vyžuonėlių dvaras dėl Marianos Veriovkinos draugijos veiklos tapo kultūriniu centru, kur vyksta pavydėtinos kompanijos plenerai, konferencijos, įvairūs teatralizuoti renginiai. Bendruomenė noriai įsitraukia, Utenos periodikoje Veriovkina jau sava įžymybė. Ar galime manyti, kad vizija sparčiai pildosi?

Netikiu mistika, bet tik ja galiu paaiškinti sutapimą, kad atsiradau ir gyvenu sodyboje netoli savo herojės – Vakaruose garsios dailininkės Marianos Veriovkinos (Marianne Werefkin, 1860–1938), apie kurią nei aš, nei kolegos nebuvome net girdėję, – Vyžuonėlių dvaro. Atradusi ją, leidausi į tyrimus, maniau, kad užtenka parašyti knygą, bet iš paskos sekė dailėtyrinės veiklos tęsinys, dvaro gelbėjimo istorija. Padedami bendraminčių, pirmiausia kultūros istorikės Sandros Dastikienės entuziazmo ir vadybinio talento, įkūrėme Marianos Veriovkinos draugiją. Apleistame dvare rengėme kūrybinius simpoziumus, parodas, koncertus. Žinia apie dailininkę sklinda Lietuvoje pamažu, bet užtikrintai, štai kovo mėnesį turėtų pasirodyti Žilvino Vingelio režisuotas filmas apie M. Veriovkiną „Nepažįstamoji“ – pirmasis novatoriško 3D formato filmas apie kūrėją Lietuvoje. Vietinė bendruomenė reaguoja įvairiai: dalis jos iki šiol piktinasi dėmesiu „kažkokios ruskės“ dvarui, dalis nesidomi, dalis nuoširdžiai pritaria, Utenos savivaldybė remia. Geroji naujiena ta, kad neseniai dvaro rūmų dalį Vyžuonėlių dvaro ir M. Veriovkinos labdaros ir paramos fondui pavyko nupirkti iš privataus savininko. Toliau laukia europinių paveldo išsaugojimo fondų paramos konkursai, apleisto medinio pastato restauracija, pavertimas kultūros židiniu su memorialine ekspozicija, tarptautine menininkų rezidencija. Tikimės jaunų vietinių dailininkų įsijungimo, savanorių pagalbos. Reikėtų perleisti mano knygą apie dailininkę, nedidelis tiražas baigėsi, vis daugiau žmonių jos ieško. Reikia atvežti M. Veriovkinos kūrybos parodą į Lietuvą: Kauno kaip Europos kultūros sostinės planuose buvo toks sumanymas, gaila, nepavyko angažuoti šveicarų, Askonos miesto moderniojo meno muziejaus, kur saugomas dailininkės palikimas. Neturiu vilties, kad pavyks visus planus įgyvendinti, bet reikia kantrybės...

Džiaugsmingai rašėte apie parodą „Gyvenimo žmonės. Aleksejus Javlenskis ir Mariana Veriovkina“ (2019) „Lenbachhaus“ muziejuje Miunchene (Nr. 36 (1315), 7md). Parodą vadinote lūžiu, nes iki tol šis muziejus užsiėmė tik „Mėlynojo raitelio“ ir kitų žymių vyrų rato kūrybos sklaida. Vadinasi, prireikė daugiau nei 130 metų nuo Marianos apsisprendimo atsidėti dailei (po motinos, dailininkės mėgėjos, mirties 1885 m.), kad meno pasaulis ją įsileistų. Ir visgi tai dar ne personalinė paroda... Atrodytų, kad muziejų kontekste feministinis diskursas dar labai aktualus? 

Patikslinsiu: Vakarų Europoje būta nemažai M. Veriovkinos asmeninių parodų, tačiau ne stambiausiuose, didžiuosiuose muziejuose, nes jų politika konservatyvi, personalines parodas jie rengia tik tradiciniame dailės istorijos naratyve pripažintiems menininkams. Moterys menininkės jų ratui nepriklauso, tad muziejų kontekste feministinis diskursas tebėra aktualus, nors pokyčių šia kryptimi matyti. 

Apie teigiamus pokyčius požiūrio lygmeniu pirmiausia į dailės istorijos reiškinius ir permainas muziejų veikloje rašote knygos „Vilniaus dailė XX amžiaus pradžioje“ (2002) įžangoje. Kaip manote, kokiu greičiu mokslas ateina į muziejus? 

Pastaruoju metu pagreitis mūsų muziejuose atsiranda, užtenka paminėti atnaujintą NDG ekspoziciją ar MO, „Tartle“ muziejų parodas. Tas greitis priklauso nuo pačių muziejų intelektualinių pajėgų ir nuo to, kiek muziejai įsileidžia jų sistemoje nedirbančius dailėtyrininkus ekspozicijų kuratoriais. Ir kiek šie turi naujų idėjų, kiek remiasi naujausių tyrimų atradimais. 

Tyrinėdama „Vilniaus dailę XX amžiaus pradžioje“ (2002) siekėte sujungti keleto tautiniu požiūriu visai skirtingų Vilnių vizijas į vieną audinį, vėliau pasakojimą tarsi pratęsė monografija „Vilniaus dailė Didžiojo karo metais“ (2018). Kas Jums svarbiausia Vilniaus dailės tyrimuose? 

Kai 2002 m. publikavau savo knygą apie daugiatautę XX a. pradžios Vilniaus dailę, miesto diskurso mūsų menotyroje nebuvo, išskyrus Vilniaus architektūrinio paveldo studijas. Vyravo pagrindinis – Lietuvos ir lietuvių dailės istorijos diskursas, o Vilnius jame bolavo kaip miglotas, nepatogus darinys, nes didelė dalis jo dailės palikimo atrodė įtartinai „ne mūsų“. Šiandien galima tik pasidžiaugti, kaip pasistūmėjo Vilniaus pažinimas: tai liudija ir moksliniai tyrimai, ir knygų bumas Vilniaus meno, istorijos, kultūros, kasdienybės tematika, ir visuomenės, ypač jaunimo, susidomėjimas miestu; ekskursijų, parodų, paskaitų, internetinių platformų populiarumas; artėjantis miesto jubiliejus, jau keliantis ažiotažą. Svarbiausia, kad Vilniaus kultūros, dailės istorijos daugiatautiškumas tapo aksioma; „svetimas“ miestas pamažu darosi „savas“, nes tik pažinę ir priėmę jį tokį, koks buvo, galime vadintis vilniečiais. Sakoma, kad tikras vilnietis tėra tas, kuris moka keturias miesto kalbas – lietuvių, lenkų, rusų, jidiš: esu trimis ketvirčiais vilnietė, nes, deja, nemoku jidiš. Bet miesto dailės istorija mane intriguoja, traukia nepažintos jo figūros, miesto ikonografija. XIX–XX a. miesto vaizdinio, jo kaitos dailėje tema esu parengusi kelis albumus „Vilnius. Topofilia“ iš „Tartle“ muziejaus kolekcijos, jos pagrindu kuravau parodą NDG. Tai buvo įdomūs iššūkiai.

Nepaprastai nuožmaus karo metų laikotarpio (1914–1918) Vilniaus dailės tyrimai, mano akimis, ypač sudėtingas objektas, nes pirmiausia būtina išnagrinėti politines, socialines temas, kurios be galo skaudžios, gal dėl to ir mažai tyrinėtos. Kaip joms pasiryžote? Koks klausimas patraukė šia kryptimi?

Dailėtyroje yra du keliai: galima tyrinėti neblogai žinomus kūrinius, kūrėjus, laikotarpius, reiškinius ir rasti naują požiūrį į juos, ryšius, naują interpretaciją. Užsiimti karštomis temomis, sekant tai, kas dabar „ant bangos“, aktualu, madinga Vakarų meno pasaulyje. Galimas ir kitas kelias: eiti į nežinomas, marginalias teritorijas, dėl vienokių ar kitokių priežasčių užmirštas, neįdomias, nereikšmingas. Kaip dailės istorikė mėgstu antrąjį kelią – jis gana laukinis, nes ten eini viena, neturi bendraminčių, palaikymo, bet ten laukia didžiausi atradimai. Ir nesvarbu, kad reikia daug muziejinės, archyvinės, spausdintos medžiagos „iškasti“, kol ką nors randi, nesvarbu, kad tie atradimai dažniausiai neįspūdingi (koks nežinomas kūrinys, data, aplinkybė), kad praeis nemažai laiko, kol jie susiklostys į visumą, ir dar daugiau laiko, kol jų publikacijos pateks į bendresnius meno istorijos naratyvus ar pasieks (o gal ir ne) platesnę publiką. 

Kelias ilgas, bet man dailės istorija pirmiausia yra atradimų džiaugsmas, dėl jų verta užsiimti jos tyrimais. Pirmojo pasaulinio karo metų dailė pakliuvo į mano akiratį paprastai: išsėmusi XX a. pradžios Vilniaus dailės gyvenimo studijas supratau, kad chronologiškai reikia eiti pirmyn, į karo laikotarpį, kuriuo anksčiau niekas nesidomėjo. Tai būta tikrai sunkaus laikotarpio, bet jo meniniame gyvenime dėjosi įdomūs dalykai. Dailės lauką lėmė specifinė situacija: vietinių dailininkų Vilniuje karo metais liko nedaug ir kūrė jie mažai, tačiau atsirado naujas žaidėjas – vokiečių dailininkai. Kaip mes atsispindėjom jų akyse, jų kūrybos veidrodyje? Jų darbai, sukurti Vilniuje, man buvo atradimas, ypač susiję su vietine tematika, saugomi Vakarų Europos kultūrinės atminties institucijose. 

Tyrimo metu paaiškėjo, kad teorija apie propagandinę karo metų okupantų dailę pasitvirtino, tačiau būta su kariuomene atėjusių dailininkų, kurie netilpo į jos rėmus. Tai patirtys ir istorijos apie įtampą tarp žiaurios karo realybės, pasirinkimo nebuvimo ir kartu išlikimo žmogumi ir menininku, kuris savo kūryboje plėtoja antikarines, pacifistines idėjas, atjaučia kenčiančius, išreiškia pagarbą ir susižavėjimą kita, svetima, okupuoto krašto kultūra. Pagarbos verti pavyzdžiai. Dabar perėjau prie Kauno dailės gyvenimo Pirmojo pasaulinio karo metais. Pasirodo, kad tuo niūriu laiku čia susibūrė laisvamaniškų intelektualų, menininkų kompanija, o vienas jos narių, šiandien laikomas kanoniniu vokiečių ekspresionistu, būtent Kaune pradėjo originaliausius, stipriausius savo kūrinius. Taigi siurprizų yra, ir galima teigti, kad kaunietiškasis kontekstas pranoko vilnietiškąjį... 

Kokie dailėtyros autoritetai formavo Jus kaip profesionalę? 

Mano intelektualinė biografija klostėsi stichiškai. Studijuojant Dailės institute didžiausias autoritetas buvo Jonas Umbrasas, vadovavęs ir diplominiam darbui. Dailėtyra Lietuvoje jauna disciplina, o ideologizuotas apynasris sovietmečiu dar labiau ribojo jos, kaip meno savivokos, galimybes. Dabar jos tyrimai smarkiai pagilėjo ir išsiplėtė, lietuvių kalba turime dailės istorijos, jos tyrimų, metodų apžvalgų. Devintajame dešimtmetyje to trūko, literatūra užsienio kalbomis mūsų beveik nepasiekdavo. Man artimas buvo sovietmečiu kritikuotas formalusis metodas, be kurio neatskirsi gero meno kūrinio nuo prasto. Buvau alkana pažinti Vakarų Europos menotyros raidą, jos korifėjus, gal todėl pirmą sykį nuvykusi į Vakarus, skulptorės Elenos Gaputytės dėka 1989 m. patekusi į Londoną, pirmiausia nuskuodžiau į Aby Warburgo instituto biblioteką. 

Lietuvoje nebuvo dailėtyros doktorantūros, tad 1981 m. stojau į Maskvos M. Lomonosovo universitetą, disertacijos objektu pasirinkau vieną iš formaliosios dailėtyros pradininkų, XIX a. pabaigos austrų dailės istoriką Aloisą Rieglį, Maskvos bibliotekose buvo bent keli jo veikalai. Tas pasirinkimas pasirodė akligatviu, nes reikėjo ne vytis nuvažiavusį traukinį, o gilintis į naujosios meno istorijos stotis. Tą suvokiau 1992 m. stažuotėje Miunchene, kur dirbau fantastiškoje Centrinio dailės istorijos instituto bibliotekoje, Miuncheno universitete klausiau Hanso Beltingo paskaitų, ėjau į Franciso Fukujamos knygos „Istorijos pabaiga“ pristatymą, patyriau intelektualinių nuotykių, kurie tiesiog užgriuvo atvykėlę, susiformavusią už geležinės sienos. 

Su Marianos Veriovkinos studijomis atradau feministinę menotyrą. Dirbdama Lietuvos kultūros tyrimų instituto Dailės istorijos skyriuje, dėl kolegių Giedrės Jankevičiūtės, Jolitos Mulevičiūtės įtakos pasukau link socialinės dailės istorijos, modernizmo pasirodymo XX a. pradžioje. Sunku išskirti kelis manuosius dailėtyros autoritetus, jų būta nemažai, priklausomai nuo tyrimų objekto, pavyzdžiui, miesto meno, kultūros studijoms padėjo Carlas E. Schorske, Walteris Benjaminas, karo metų dailės analizėje neprilygstami Jay Winteris ar Modris Eksteins. Vienu dalyku esu įsitikinusi: nepriklausomai nuo temos, dailėtyros tekstai, kaip ir visi humanitariniai tekstai, turi būti parašyti talentingai, turi intriguoti, užkabinti, kad juos būtų įdomu skaityti ne tik dailės istorikui, profesionalui, bet ir ne specialistui. 

Labai dėkoju už skirtą laiką!

Iš pokalbių ciklo su Lietuvos dailėtyrininkais (-ėmis), kurio tikslas – akcentuoti profesijos reikšmę, geriau pažinti srities atstovus ir pasikalbėti apie jiems svarbias idėjas.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba