7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Eksperimentai ir sentimentai

Apie Augustino Savicko tapybos parodą „Amžinasis keleivis“ „Pamėnkalnio“ galerijoje

Kristina Stančienė
Nr. 30 (1309), 2019-09-27
Dailė
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.

Rugsėjį veikusią Augustino Savicko (1919–2012) tapybos parodą „Amžinasis keleivis“, pristatytą „Pamėnkalnio“ galerijoje, atsižvelgiant į gausų tapytojo kūrybinį palikimą tikriausiai dera vadinti kamerine. Tačiau parodos kuratorė Danutė Zovienė, rengusi parodą kartu su dailininko sūnumi Raimondu Savicku, surinko įtaigią ir kartu svarbiausius A. Savicko kūrybos bruožus įkūnijančią paveikslų kolekciją, kurioje menininko braižas įvairuoja nuo dekoratyvių, monumentalių figūrų iki pavidalų, lipdomų drąsiais, ekspresyviais potėpiais, sukuriant kiek padrikos, drauge – labai tvirtos, didingos formos įspūdį.

Motyvų, temų požiūriu paroda taip pat atrodo 100 procentų „savickiška“ – lyg iš bizantinių ikonų, lyg iš vakarietiškos sakralinės dailės, senosios lietuvių liaudies plastikos atkeliavę herojai susilieja egzistenciniame būvyje, kur nesvarbu nei erdvė, nei laikas, o veiksmą valdo gamta ir likimas. Pasijusti „savu“ šiame improvizuotame tapybos klasiko muziejuje labai padėjo ekrane besikeičiančios nuotraukos iš Savickų šeimos archyvo ir čia pat demonstruojamas šiemet sukurtas dokumentinis filmas „Sujungęs amžius“ (LRT, 2019, scen. aut. ir rež. Edita Mildažytė), kuriame matome kalbantį patį dailininką arba atsiminimais apie jį dalinasi amžininkai, mokiniai.

Sunku buvo žvelgti į parodoje eksponuojamus darbus be sentimentų – apie 2000-uosius, ką tik baigus studijas VDA, atsirado galimybė padirbėti Savickų dailės galerijoje Naujamiestyje, P. Klimo gatvėje, iš ten liko gražūs atsiminimai ir apie Augustiną Savicką, orų patriarchą, laidantį šmaikščius juokelius ir ironiškai kalbantį apie tapybą arba tiesiog apie gyvenimą. Taip pat buvo smagu bendrauti su inteligentiška jaunesniąja Savickų karta – sūnumi, tapytoju Raimondu, marčia Birute, A. Savicko anūke Ramune. Tuo metu galerijoje surengta daugybė puikių parodų – čia bene pirmą kartą pamačiau tapytojų Eglės Ridikaitės, Jolitos Skėrytės, Saliamono Teitelbaumo, grafikų Astos Rakauskaitės, Egmonto Bžesko bei kitų asmenines parodas. Virė gyvenimas ir suaugusiųjų dailės mokykloje, kuriai „dirigavo“ Alfonsas Andriuškevičius, skaitęs galerijoje nuostabias paskaitas, sutraukdavusias būrius žiūrovų. Įvykiai vijo vienas kitą – dailės kritiko „raumenis“ čia pat auginau A.A. siūlymu rašydama apie galerijoje surengtas parodas „Šiaurės Atėnams“. Šioje dinamiškoje aplinkoje buvo gera proga mokytis, pamatyti naujų dalykų, praplėsti savo naivų vakarykštės VDA studentės kultūrinį akiratį. Ir dabar, dirbant J. Vienožinskio dailės mokykloje, su Savickais dažnai netiesiogiai susitinkame – mūsų mokykloje besimokantys suaugusieji neretai būna jau išbandę jėgas galerijos dvejų metų dailės ugdymo programoje arba vėliau eina mokytis pas Savickus. Taip susiklostė, kad tikriausiai ir likome bene dvi rimtos dailės mokyklos suaugusiesiems Vilniuje, nors ir labai skirtingos – manau, kad pas Savickus, kur dabar dėsto tapytojas Viktoras Binkis ir grafikė Ugnė Žilytė, menu besidomintys žmonės ateina ir dėl jaukios, kamerinės aplinkos, glaudesnio, asmeninio santykio su dėstytojais. O Vienožinskio mokykloje mokosi gausesnės mokinių grupės, ko gero, yra platesnė priemonių bazė, dirba daugiau pedagogų, tačiau mokymasis labiau pagrįstas grupinio darbo principais.

Ši A. Savicko tapybos paroda man tapo ir netikėtu eksperimentų lauku – kartu su tapytoja Vita Opolskyte sutikome dalyvauti galerijos surengtoje edukacinėje programoje – pristatyti parodą lankytojams. Bendravome su labai jaunais žmonėmis – Vilniaus Užupio gimnazijos vienuoliktų bei dvyliktų klasių mokiniais. Mokinius lydėjusi gimnazijos dailės mokytoja Dalia Samuilienė sakė, kad labai norėjo jiems parodyti A. Savicko tapybą, kuri mūsų dienomis ne taip jau dažnai eksponuojama. O mums iškilo rimta užduotis – kaip pristatyti jauniems žiūrovams tapybą, kuri, kaip mums atrodė, gerokai iškrenta iš jų interesų lauko, ypač – ne itin besidominčių vaizduojamąja daile.

Tačiau stereotipai nepasiteisino – virtualių technologijų apsuptyje gebėjimas „skaityti“ tradicinį paveikslą yra ne tik kad nesunkiai įvaldomas, bet kai kuriems jaunuoliams ir labai įdomus. Drauge su Vita sugalvojome jaunimui įvairių intelektualių dailės istorijos „spąstų“, pavyzdžiui, kiekvienas edukacinės programos dalyvis turėjo perskaityti A. Andriuškevičiaus 1989 m. parašytą tekstą apie Savicko tapybą „Gigantiškų marionečių teatras“. Vėliau Vita užmezgė su mokiniais gyvą diskusiją, o man kilo mintis, gal edukacijos požiūriu ir ne itin originali, perskaičius tekstą ir apžiūrėjus parodą pasiūlyti mokiniams parašyti laišką maestro. Persikūnijusi į A. Savicką arba kaip jo atstovė turėjau gražaus laiko skaityti mokinių mintis, klausimus, linkėjimus dailininkui. Apibendrinant – mokiniai pirmiausia pastebėjo savitą religinių siužetų ikonografiją, natūros transformavimą, veikėjų panašumą į lietuvių liaudies meno vaizdiniją. Juos domino, kaip religiniai siužetai A. Savicko tapyboje tarsi atsiplėšia nuo savo pirminės funkcijos – sakralinių istorijų iliustravimo – ir tampa individualių pasakojimų veikėjais. Iškilo ir nuoširdžių egzistencinių klausimų – kodėl tapytojo paveikslai liūdni ar nerimastingi, kodėl į drobes pateko nelinksmi apmąstymai apie likimą, gyvenimo prasmę. Nemažai brandžių įžvalgų apie A. Savicko paveikslus pateikė ir J. Vienožinskio dailės mokyklos Suaugusiųjų skyriaus mokiniai, kuriems galbūt labiausiai rūpėjo savita natūros traktuotė, polinkis į formos primityvumą, grubumą, pirmapradės išraiškos paieškos. Klausimas „kodėl tapoma netikroviškai“ arba mintis, kad „ta maniera vis dėlto jaudina“, tapo svarbiausiu diskusijų akcentu. Neapsiėjome ir be politikos – prisiminėme A. Savicką kaip sovietmečio teminių paveikslų kūrėją. Dabartis ir praeitis, prieštaringi to laikotarpio vertinimai, beje, smarkiai susikryžiuodavo ir pačioje Pamėnkalnio galerijos erdvėje, kuri sovietmečiu buvo svarbi aktualių ekspozicijų vieta. O greta, kitoje gatvės pusėje, rymo paminklas P. Cvirkai – kaip dar vienas sovietmečio ženklas, kurį bandoma „iškirpti“ iš sostinės miestovaizdžio.

Taigi, ši ekspozicija buvo lapkritį Nacionalinėje dailės galerijoje atidaromos A. Savicko kūrybos parodos, minint tapytojo gimimo šimtmetį, preliudija, ir geras dailės istorijos „praktinių“ mokymų laukas.

Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.