Vargu ar įmanoma atpasakoti, kas yra sekcija, pertekliaus pasaulio žmonėms. Vėlyvuoju sovietmečiu, kurio patį galą atsimenu, žinau, kad buvo kas tuokiasi tik tam, kad gautų talonų, kurie teikia lengvatų įsigyti buities daiktų, pavyzdžiui, sekciją. Jaunavedžiai, jei turėdavo butą, būtinai organizuodavosi šį baldą, nes tai ne tik medinė dėžė indams, šakutėms, knygoms sudėti, tai namų centrinis altorius, identiteto ekranas svečiams, dabartiniais terminais kalbant, matyt, – vadinamasis interfeisas (individuali aplinka su programėlių ikonomis, kurios nusako veiklos ir interesų derinį – viską apie žmogų).

Parodos kuratorė Aistė Kisarauskaitė, turėdama galeriją namuose, sumąstė parodą, kuri butui itin tinkama ir turi žadinti visus tuos prisiminimus apie magišką svetainės dalį, į kurią dedami svarbūs ir slapti dalykai. O gal paroda kilo iš nesuvokto ilgesio, juk lankytojai matė per ankstesnius vizitus, kad tikros sekcijos Kisarauskaitė neturi... Juk nuo vidinių struktūrų nepabėgsi, jos vaidenasi, vaiduokliai labiausiai mėgsta sapnus ir meną. Todėl kuratorės namų tuštumą užpildė keturių menininkų sekcijos, iš viso šeši vaizdai.

Varėna – toks mielas nedidelis Pietų Lietuvos miestas prie geležinkelio, kur tamsų žiemos vakarą gali nesutikti nė vieno praeivio. Užtat visur, net ir pačiame miesto centre, auga pušys. Priėję bet kurios gatvės pabaigą greičiausiai pateksite į tikrą dzūkišką šilą.

Lyčių lygiateisiškumo idėja Lietuvoje deklaruota dar 1905 metų Didžiajame Vilniaus Seime, kuris ragino „reikalauti Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje, išrinktu visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos, tikėjimo“. Tačiau 1918 metų vasario 16-ąją Nepriklausomybės aktą pasirašė tik vyrai. Vyriškoji Lietuvos Taryba išrinkta Vilniaus konferencijoje, į kurią moterys nepakviestos.

Danas Aleksa šen, Danas Aleksa ten, Danas Aleksa visur, kur tik pažvelgsi. Per pastaruosius metus šis menininkas surengė porą stambių parodų, su projektu „LT100“, vykusiu galerijoje „Sodų 4“, dalyvavo 11-oje Kauno bienalėje; kokia nors reikšminga proga, tokia, kaip Performatyvus postdisciplininis kongresas, vis paguli po raudonu kilimu. Apie visą šį kūrybinį fejerverką ir kalbamės su autoriumi.

Apie „ArtVilnius“ galima galvoti ir rašyti įvairiai. Tarkim, sausai ir priekabiai – kadangi mugė šiemet įvyko aštuntą kartą, jau galėtum skaičiuoti Lietuvos ir užsienio galerijų dalyvavimo statistiką ir jos kaitą, skaičiuoti, kiek, ko ir už kiek parduota, analitiškai vertinti naujoves – šiemet greta pagrindinės ekspozicijos „Litexpo“ atsirado dar ir „naktinė“ galerijų programa jų erdvėse, taip išplečiant mugės vyksmo taškus. Neabejoju, kad yra intelektualių skeptikų, kurie mano, kad čia „popso“, komercijos karalystė ir ne vieta „tikram“ menui. Kaip ir paprastų, mažiau išprususių lankytojų, vieni kurių rimtais veidais žiūri asiužetiškus videofilmus (festivalio „Videonale – Festival for Video and Time-Based Arts“ medžiaga), tarsi rodydami, kad ką nors supranta, o kiti sutrikę krizena ties keistesniais kūriniais ar droviai fotografuoja kokias nors, matyt, jiems provokatyviai atrodančias nuogybes...

Bet bendras mugės paveikslas yra kur kas sudėtingesnis, nei kadaise manė Jurgis Mačiūnas, tikėjęs, jog sugalvojo naują meną be komercinių apnašų, kurį galima vežti net į komunistinę Rusiją begalinėmis BAM‘o magistralėmis ir dalinti visiems veltui, kaip Kristus duoną... Regis, šiųmetėje mugėje itin akivaizdžiai „susimaišė“ nekomercinis, nematerialus, vien filosofinių idėjų kupinas menas ir gražūs paveikslai namams papuošti. O kai kurie iš pat pradžių visai ne namams sukurti darbai sumanių meno vadybininkų dėka pakeitė formatą ir tapo lengvai „pakabinamais“ ant sienos...

Dalyvavusiems spaudos konferencijoje ir pasivaikščiojime po parodą su jos kuratorėmis Laima Kreivyte ir Benedetta Carpi de Resmini buvo gera proga išgirsti pasakojimą apie kūrinius: sužinoti, kodėl jie pateko į parodą, patikslinti reikšmes. Su Resmini paaiškinimais didelė dalis pristatomų 7-ojo dešimtmečio Italijos menininkių kūrinių, atrodo, įgavo papildomą atspalvį, nes daug kur svarbus žodžių žaismas. Pavyzdžiui „susilieti su tapetais“ Tomaso Binga darbe reiškia būti nematomai, kol nevirsi „kulka“. Abu palyginimai susiję su antrinėmis reikšmėmis. „Susilieti su tapetais“ kilo iš pokyliuose lydint vyrą pasitraukimo į pakraščius, o šovinio tūta reiškia ir kulką. Ji atsiranda Binga eilėraštyje, kur lyrinė veikėja iš nematomos „aš esu popierius“ virsta galingu teiginiu ir iššauna. Eilėraštį abiem kalbomis aistringai perskaitė abi kuratorės. Be Resmini gal ir ne iškart susivoktume, kad menininkė savo vardą pasikeitusi į vyrišką – Tomaso, kas irgi yra pareiškimas. Kitoje salėje eksponuojamas darbas, kur ji pati save vedė.

Svajojant apie tai, kaip mes galėtume pažymėti savo laisvę, mąstyčiau apie paminklą-įsipareigojimą. Man Lietuvos laisvė – tai apsisprendimas, nuolatinis triūsas ir dar miškas, ne tik tas, kur Antano Baranausko eilių lietuvis rado paguodą, bet ir tas, kuriame galėjom slėptis. Taigi mąstau, kad galėtume pasisodinti kelių šimtų kvadratų simbolinį mišką tokioje vietoje, kur tik simbolis gali išsitekti, o tada jau sutelktomis jėgomis jį auginti, telkiant profesionalų žinias, kad augtų, kad aplink esančių gyvenimų negožtų, ir išlaikyti jį reikėtų ne valstybės lėšomis, bet anoniminiu sutelktiniu finansavimu. Kad skirtume tas lėšas ne savęs parodymui, o idėjai. Įsipareigojus šimtmečiams ir laisvė tiek tvertų.

Per Eglės Ridikaitės parodos atidarymą juokavom, kad 2016-ieji buvo grindų metai, bent jau „Titanikui“. Pirmo aukšto sales betonu užliejo Eglė Grėbliauskaitė, antrame liko tos pačios plytelės, bet oi kaip jos pasikeitė, kai Ridikaitė ant sienų iškabino Vilniaus grindis (kuratorė Vilma Mačianskaitė). Žinoma, ne pačias grindis, o jas vaizduojančias drobes. Ir ne bet kokias, o gražias arba, kaip pati Eglė įvardijo parodos pavadinime, „kultūringas“ grindis, laiptinėse išklotas XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, šiek tiek daugiau nei prieš šimtą metų. Tuomet kaip tik ir išpopuliarėjo mozaikinės grindys. Jos buvo ir antikinės Romos prisiminimas, ir modernizacijos pasekmė.

Apie tai galima pasiskaityti Dalios Klajumienės knygoje „Vilniaus gyvenamųjų namų interjerų dekoro elementai: nuo klasicizmo iki moderno“ (VDA, 2015). Mokslininkė ir menininkė vaikščiojo po laiptines tuo pat metu, dalijosi radiniais. Knygoje grindų skyrius – paskutinis. Kaip pripažįsta knygos autorė, grindis iki šiol mažai kam rūpėjo tyrinėti, nors kaip tik jos dažnai nulemdavo ir kitus puošybos elementus. Iš tiesų grožėdamiesi pastatais žiūrime į viršų, akimis iščiupinėjame langų formas ir stiuko lipdinius, įsimename siluetus, o į grindis užmetame akį tik tada, kai reikia nusivalyti kojas, ar už ko nors užkliuvę. Beje, Klajumienės knygoje radau šiuo požiūriu intriguojančią citatą – XIX a. prancūzų menotyrininko Henry Havardo rekomendacijas renkantis grindų ornamentiką: „Pagaliau, sveikas protas reikalauja, kad [grindų] piešinys būtų plokščias, tai yra, kad atrodytų kaip vientisas paviršius, o ne imituotų kubus arba iškilimus, kaip kartais nutinka. Iš tiesų, nėra nieko nemalonesnio, kaip statyti koją ant akivaizdžių nelygumų, kurie jus sužeistų, ir jūs rizikuotumėte parkristi, nors jie [nelygumai] tebūtų nevykęs ir kvailas melas.“ (p. 531) Taigi net puošniausios grindys turi būti padarytos taip, kad galėtum eiti į jas nekreipdamas dėmesio. Ir vis dėlto...

Tradiciškai kvietėme dailės kritikus, filosofus, kuratorius, menininkus pasidalinti įspūdžiais apie besibaigiančius metus. Klausėme, kas labiausiai įsiminė: 1) įvykiai; 2) asmenybės; 3) tekstai.

Keletu mėnesių vėliau nei įprastu intervalu prasidėjusi ketvirtoji „Postidėja“ mane ne juokais išgąsdino, jog „mažasis“ (tikriau – ignoruotasis) moterų meno naratyvas tradiciškai nebesitęs. Nejaugi lyčių pusiausvyra atrodo atkurta, nejaugi „Plote“ pasitūsino ir viskas baigta?.. Džiugiai žiniai, „Postidėja“ tik laukė rudens, kad simboliškai stabtelėtų kiekviename metų laike.

Į šį poetiškai melancholišką metų ketvirtį karo tema įsilieja gana natūraliai, bet ne tik dėl niūrios prieblandos ar žvarbesnio oro – šiuo metu laiku prasidėjo ir baigėsi Antrasis pasaulinis karas, prasidėjo tarptautinio karo su terorizmu kampanija, Euromaidanas. Tiesa, po šio masinio protesto sekę įvykiai karu nevadinami, netgi vadinami bet kuo, tik ne karu. Ar trūksta oficialaus vienos šalies prisipažinimo, o gal pompastiškos kariuomenės vietoje žalių žmogeliukų? Šiaip ar kitaip, mūsų šalyje bauginimo netrukus prasidėsiančiu karu netrūksta. Įvesta privalomoji tarnyba, žiniasklaida praneša gandus apie naujai kuriamus ginklus, klaidinančios antraštės kalba apie jau vykstančias mažų miestelių apgultis (kurios, pasirodo, tėra mūsiškių apmokymai) – galbūt jau apsipratome, bet dar neseniai masės buvo labai įbaugintos žiniasklaidos, nemažai žmonių net pradėjo kaupti konservus, planuoti slaptavietes ar emigraciją. Kadangi medijomis labai lengva manipuliuoti, tai tampa neatsiejamu šiuolaikinio karo elementu. Informacinė manipuliacija karą žmonių akyse gali paversti neegzistuojančiu, o taiką – nejaukia tyla prieš šovinių audrą. Aiškiau suvokti vizualinės manipuliacijos galią padeda vienos „Postidėjos“ veteranių, Jurgos Barilaitės kareivėlių kambarėlis.