Patricija Jurkšaitytė su vyru ir kūdikiu ant rankų, įkalinti balkone, kurio durys užmūrytos. Mikrofonas pririšamas prie nuleistos virvutės ir keliamas aukštyn į balkoną. Baigus filmuoti, taip pat ir nuleidžiamas.
– Nuo vakar vakaro, – atsako į klausimą, kiek jie ten jau praleido laiko.
– Ir kiek būsit?
– Visą gyvenimą!
– Kas yra laisvė? – užduoda klausimą TV reporteriai, klausimą, kuris turbūt labiausiai nustebina. Įsivaizduokite tokį klausimą, dabar užduotą TV laidoje... Vargu ar įmanoma.
– Kaip nekeista, mes dabar jaučiamės visai laisvi, – atsako Jurkšaitytė, – laisvi nuo įsipareigojimų, nereikia eiti į miestą, jokių reikalų...

„Norėtųsi pristatyti sumanymą, kurį įgyvendintą bus galima pamatyti jau kitą savaitę“, – 1999 m. sausio 29-ąją rašė Jonas Valatkevičius, „7 meno dienose“ pristatydamas parodą „Kaip tapti laimingu“ (ŠMC). Paradoksalu, kad tai buvo beveik tą pačią dieną, kaip dabar, tik prieš 21 metus. Aš taip pat norėčiau pristatyti būsimą įvykį, tad galite tarti, kad čia – reklama, nors man tai rodosi kaip duoklė Lietuvos šiuolaikinio meno pradžiai, tam laukiniam 10-ajam dešimtmečiui, kuris sukūrė ar leido išsiskleisti daugeliui įdomiausių autorių, o netrukus kai kuriuos ir nušlavė nuo meno lauko paviršiaus. Tas laikas buvo tikras cunamis, verdanti lava, kurioje kristalizavosi naujos kultūrinės strategijos, institucijos, asmenybės ir jų legendos. Nemaža dalis autorių ir toliau tęsė menininko karjerą, likę pasitraukė į kitas veiklas, kartais ne mažiau sėkmingas. Pirmųjų ankstyvus kūrinius šiek tiek žino plačioji publika (nors ir tuo smarkiai abejoju), o antrųjų darbai atsidūrė po užmaršties pelenais, kartais sunkiai benukrapštomais, nors šie menininkai lieka ne mažiau svarbūs istoriniame kontekste.

„Rūšių atsiradimas“ – geras pavadinimas parodai meno muziejuje apie paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį, kuris taip pat yra ir pirmasis atkurtos nepriklausomybės dešimtmetis, – labai geras, tik gaila, kad pavadina ne visai tą.

Kviesti „netikrus“ kuratorius kuruoti parodų yra nors madinga ir rizikinga, bet vis tiek labai gera idėja, dažnai atnešanti netikėtų ir sėkmingų rezultatų. MO muziejus savo trečiai didžiajai parodai irgi taip surizikavo – pakvietė kuruoti meno (jei muziejus meno, tai ir parodos čia turbūt meno?) parodą grupę žinomų ir įdomių kultūros lauko veikėjų, puikių savo srities specialistų (Vaidas Jauniškis, Rimantas Kmita, Mantas Pelakauskas, Miglė Survilaitė, Aurimas Švedas, Tomas Vaiseta, Renata Valčik). Tik gaila, kad nė viena iš tų sričių nebuvo aptariamojo laikotarpio menas, – tarp pakviestų kuratorių nebuvo netgi nė vieno to dešimtmečio meno lauko dalyvio, tai yra žmogaus, kuris apie jį ką nors žinotų tiesiogiai (nors visi juk dar gyvi).

Spalio pradžioje atidaryta trečia didžioji MO muziejaus paroda skirta permąstyti paskutiniam XX a. dešimtmečiui, jo menui, kultūrai, subkultūroms, medijoms ir kasdienybei. Prieš tai veikusioji („Gyvūnas – žmogus – robotas“) plėtojo hibridinės visuomenės idėjas biologinės ir dirbtinės gyvybės rūšių sąveikos aspektais. Naujoji – „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ – pasakoja, kaip iškovotos politinės laisvės sąlygomis „iš unifikuotos masės“ ėmė rastis naujos žmogiškųjų individų rūšys ir, norėdamos išlikti, ėmė „burtis į tinklus ir kurti savo tapatybę“. Ji atvira ir hibridinė ne tiek turiniu, kiek raiškos būdais.

Į tarptautinius fotografijos simpoziumus Nidoje važinėju jau dvidešimt metų (!). Bet yra ir tokių, kurie čia buvo jau kokį keturiasdešimtą kartą. Ir vis dar negana. Žinoma, tie simpoziumai nebėra tokie, kokie buvo iš pradžių. Net ir 1999-aisiais jau nebebuvo. Kai kurie senbuviai mėgino tai man į ausį papasakoti: apie išskirtinumo jausmą (nes ne visi sovietmečiu galėjo patekti į Kuršių neriją), apie aršias diskusijas dėl fotografijos meno kokybės ir legendinius diskutantus (ko verti vien Alfonso Andriuškevičiaus ir Gražinos Kliaugienės pasirodymai, apvertę fotografijos sampratą!), apie svečius iš visos Sovietų Sąjungos ir (kaipgi be to?) visuotinį lėbavimą savaitei atsiskyrus nuo tikrovės.

Vienas paskutinių socrealizmo stiliaus sovietmečio paminklų Vilniuje (galbūt paminklams tik toks stilius ir tinka?) neilgai trukus gali būti iškeltas iš Pamėnkalnio skvero – pastaruoju metu ypač suaktyvėjo kalbos, kad „reikia“. Šiandien žinome, kad paminklo rašytojui ir sovietiniam veikėjui Petrui Cvirkai nereikia, šiandien jo nestatytume, bet ar tai reiškia, kad geriausia, ką galime šiandien padaryti, tai jį tiesiog panaikinti, tarsi nieko ir būti nebuvo?

Nuo gegužės 23 d. veikiančioje parodoje dalyvauja:

Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda (Pakui Hardware) Eglė Kulbokaitė ir Dorota Gaweda (Young Girls Reading Group), Laura Kaminskaitė, Dalia Dūdėnaitė, Ona Juciūtė, Anastasija Sosunova, Beatričė Mockevičiūtė, Viktorija Damerel, Viltė Bražiūnaitė ir Tomas Sinkevičius, Monika Kalinauskaitė, Rūtenė Merkliopaitė, Gabrielė Adomaitytė, Ieva Rojūtė, Žygimantas Kudirka, Nerijus Rimkus, Indrė Šerpetytė, Neringa Vasiliauskaitė, Austėja Vilkaitytė, Monika Janulevičiūtė ir Antanas Lučiūnas ( Girl is on Fire), Nancie Naive (Emilė Skolevičiūtė), Patricija Jurkšaitytė, Jurga Barilaitė, Eglė Karpavičiūtė, Raimundas Malašauskas, Deimantas Narkevičius, Nomeda ir Gediminas Urbonai, Artūras Raila, Evaldas Jansas, Dainius Liškevičius, Kastutė Bogdanė, Gintautas Trimakas, Robertas Narkus, Antanas Gerlikas, Juozas Laivys, Gediminas G. Akstinas, Kazimieras Sližys, Jokūbas Čižikas, Donatas Jankauskas (Duonis) , Žilvinas Landzbergas, Vytautas Viržbickas, Augustas Serapinas, Andrej Polukord, Vytenis Burokas, Ignas Krunglevičius, Paulius Petraitis, Vitalijus Strigunkovas, Kristijonas Naglis Zakaras, Rokas Valiauga, Rytis Urbanskas, Kalendra, Rokas Pralgauskas, Ugnė Straigytė, Gabrielė Gervickaitė, Egidijus Praspaliauskas, Remigijus Praspaliauskas, Mikko Kuorinki, Alex Bailey ir Krõõt Juurak, Kaspars Groševs, Nicholas Matranga ir kiti.

Parodą kuruoja: Laura Kaminskaitė ir Robertas Narkus,
dizaineris: Nerijus Rimkus

Epitafija: 1. glaustas, dažnai eiliuotas antkapio įrašas; 2. puošni skulptūrinė (kai kada tapyta) plokštė mirusiojo atminimui, pritvirtinta prie pastato sienos, grindų ar antkapio; 3. poezijos kūrinys mirusiojo garbei. („Interlexis“) Dainiaus Liškevičiaus paroda „Epitafija“ turėjo visas tris reikšmes, jei eiliavimu laikysime ir kartojamų geometrinių figūrų ritmą, pavyzdžiui, ornamentą. Ir jei epitafija gali būti padaryta iš pačių grindų.

Spėju, kad mano galvoje užsiliko dar vasarį išleistos knygos personažas. Vis girdžiu jo žodžius: „Aš noriu kalbėti. Aš noriu reikšti rišlias mintis. Aš noriu būti suprastas. Aš negaliu būti suprastas, nes esu vienišas. Aš visą laiką suku ratus šiuo labirintu.“ Tai – Minotauras iš filosofo Reino Raudo pjesės.

Parodą „Chronometrai“, veikusią Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre, kuravo Agnė Narušytė ir Gintaras Zinkevičius, taigi – lietuviškosios fotografijos teoretikė ir praktikas. Todėl nenuostabu, kad fotografijos medija sudaro didelę parodos ekspozicijos dalį, iš fotografinės medžiagos gausybės pasirinkus kartais chrestomatinius, kartais itin aštriai perteikiančius laiko dimensiją kūrinius. O pirmą įspūdį formuoja „įvadinis“ kūrinys „Ko nesakė Zaratustra“ (Cooltūristės ir Adomas Žudys, 2017 m.) KKKC pirmojo aukšto fojė, kur viskas santūru, preciziška, griežta ir asketiškai iškilminga. Paroda regėjosi tarsi sarkofagas laikui, po kuriuo slypi buvę-vykstantys-būsimi įvykiai. Arba kaip tąsiam, efemeriškam fenomenui suteikta konkreti fizinė forma. Taip yra ne tik dėl įtaigios parodos architektūros (tikriausiai tai didelis G. Zinkevičiaus nuopelnas), bet ir dėl pačių darbų pobūdžio: atskiri kūriniai ir jų sekos, tįstančios ritmiškomis horizontalėmis, jas perkertantys vertikalūs ritmai, bereikšmiai ar sunkiai verbalizuojami vaizdiniai.

Elegantiško minimalizmo dvasia parodoje persmelkia net ir tuos kūrinius, kurie „užkabina“ kokį nors konkretų ir itin kontrastingą erdvėlaikį. Sakysime, 10-ąjį dešimtmetį – tą be galo keistą, skurdų, atgrasų, kartu džiaugsmingą, perversmų ir pakilimų bei ore tvyrančio pavojaus metą atkuriantys Liudo Parulskio prekybos kioskelių „maketai“ – rafinuoti, švarūs, išgryninti objektai, išsaugantys ne tiek praeities įvykių turinį, kiek jų formą, anuomet klestėjusio gatvės prekybos fenomeno erdvinę-architektūrinę išraišką. Visa tai priminė geriausių Šiuolaikinio meno centro parodų, skirtų Lietuvos meno problemoms, estetiką ir prasmines įžvalgas – „Chronometruose“ kaip lygiaverčiai eksponuojami ir naujesni, ir laike gerokai nutolę kūriniai (kai kurie jų matyti, atpažįstami), konceptualų žvilgsnį į problemą paįvairinant retrospektyvinėmis įžvalgomis.