Bandai kažką pasakyti, bet viskas skamba banaliai. Žmonės juk retai mąsto patys. Tiksliau būtų sakyti, kad mąstome grupėmis ir daugumą sprendimų vis dėlto lemia emocinės reakcijos ir jausmai. Kartais juokaujame, kad nenorint pyktis su draugais ir artimaisiais reikia vengti dviejų esminių temų – pokalbių apie politiką ir religiją.

Lietuvos Respublikos Prezidentui,

Vyriausybei, LR Seimui,

Prokuratūrai ir Policijos departamentui

2021 06 17

Pareiškiame, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl valstybės simbolių išniekinimo meno kūrinyje kelia grėsmę Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintam raiškos laisvės principui ir kultūros institucijų veikimui Lietuvoje.

Vilniuje, Totorių gatvėje, įsikūrusi galerija nuosekliai pristato šiuolaikinį instaliacijos, objekto ir skulptūros meną kuriančius autorius. Pernai čia parodas surengė tokie išskirtiniai įvairių kartų menininkai kaip Mindaugas Navakas, Dainius Liškevičius, Rimantas Milkintas, Julija Goyd, Agnė Juodvalkytė ir kt. Galima pastebėti, kad galerija nuosekliai rūpinasi eksponuojamų autorių kūryba, juos reprezentuodama užsienyje. Šiuo metu „(AV17)“ lankytojus kviečia į vidurinės kartos skulptoriaus Rafalo Piesliako parodą „Įžvalga“. Autorius, baigęs VDA bakalauro studijas, jau daugiau kaip dešimtmetį aktyviai kuria ir dalyvauja parodose Lietuvoje, Lenkijoje ir kitose Europos šalyse.

Galvoti apie praėjusius metus yra sudėtinga, keista, sunku. Vasarą, tarpe tarp dviejų karantinų, rašiau, kad vertinimo kriterijai sparčiai keičiasi ir nei menas, nei jo kritika, kaip ir pats gyvenimas, nebegali būti tokie, kaip anksčiau.

Labai viliuosi, kad dailės muziejai ir galerijos tuoj atvers duris ir pulsime atkurti būtinosios izoliacijos išderintą dvasinę pusiausvyrą, „perkraudami“ savąsias estetines jusles ir kultūrinius poreikius. Tikiu, viena tokio prasmingo pasivaikščiojimo stotelė bus galerija „Trivium“, įsikūrusi Vilniuje, kultūros komplekse „Sodų 2123“ (Vitebsko g. 23).

Atrodo, kad pasaulis prasideda iš naujo. Prasideda kita realybė. Nebūtinai geresnė, tikėtina, kad priešingai. Tačiau apsimesti, kad niekas nepakito ar žūtbūt bandyti susigrąžinti, išlaikyti buvusią būseną tiesiog neadekvatu. Taip, kaip buvo, jau nebus. Šis rugsėjis kaip niekad atrodo pereinamasis periodas, kai ateitis skendi rudeniniuose rūkuose. Viskas persmelkta pokyčių ir galima pamanyti, kad štai, tereikia sekti šią emociją, jos vedinai rašyti, ir tekstas taip pat bus kitoks, naujas.

„Konstibuoti ar nekonstibuoti – štai mįslė“, – ištaria Konstibauskas teatrališkai pakeltu balsu. Jis – šių laikų Hamletas, turintis griauti mūsų miestą ir nepajėgus pasielgti ryžtingai. Nors iš tiesų tragiško konflikto nėra, bent jau Konstibausko galvoje. Ten – tuščia. Konstibauskas nekelia klausimų. Tai – ne jo darbas. Jam liepė, jis ir konstibuoja. Visai nesvarbu, ar jo konstibatoriaus kelyje pasitaikė koks šaligatvis, ar Profsąjungų rūmai. Konstibauskui vietos ir pastatai nieko nereiškia. Jo smegenys uždarytos, pakaušis dailiai pridengtas ryškiaspalviu šalmu.

Ši istorija galėtų būti reklaminis pasakojimas, viliojantis stoti į menotyros specialybę, nes ji nėra vien tik sudėtingų tekstų rašymas, dažnai tai nuotykiai, lobių ieškojimas ir svarbiausia – radimas.

Teatre nyksta romantinių santykių tema. Pirštais suskaičiuojami tokie spektakliai kaip „Intymūs pokalbiai“ (rež. Vytautas Rumšas, LNDT, 2016), „Scenos iš vedybinio gyvenimo“ (rež. Rumšas, LNDT, 2019) pagal Ingmarą Bergmaną, „Dviese sūpuoklėse“ (rež. Ulanbek Baialiev, VMT, 2017) ir pan. Be to, ne visų jų jausmų subtilumas ir psichologinė personažų gelmė atitinka reiklaus žiūrovo reikalavimus dėl meninės kokybės. Regis, ambicingiems režisieriams meilės ir poros santykių tema yra „per smulki“, be to, kelianti pavojų nuslysti į sentimentalumą, klišes, banalybę ir pan., todėl neretai ją tyrinėja aktoriai, pasiilgę psichologiškai niuansuotų vaidmenų, kurių ilgisi ir žiūrovai. Pastaraisiais metais nuo teatro nutolęs režisierius Rokas Ramanauskas (pavasariais „In vino“ rengdavęs poezijos skaitymus) kartu su aktoriais Povilu Budriu (kadaise su Viktorija Kuodyte vaidinusiu subtiliame spektaklyje pagal Marguerite Duras pjesę „Muzika 2“, rež. Audronis Liuga, 2008) ir Elžbieta Latėnaite Lietuvos nacionaliniame dramos teatre sukūrė spektaklį „Abelaras ir Eloiza“ (premjera vasario 6 d.), negailestingai parodantį jausmų vietą XXI amžiuje.

Patricija Jurkšaitytė su vyru ir kūdikiu ant rankų, įkalinti balkone, kurio durys užmūrytos. Mikrofonas pririšamas prie nuleistos virvutės ir keliamas aukštyn į balkoną. Baigus filmuoti, taip pat ir nuleidžiamas.
– Nuo vakar vakaro, – atsako į klausimą, kiek jie ten jau praleido laiko.
– Ir kiek būsit?
– Visą gyvenimą!
– Kas yra laisvė? – užduoda klausimą TV reporteriai, klausimą, kuris turbūt labiausiai nustebina. Įsivaizduokite tokį klausimą, dabar užduotą TV laidoje... Vargu ar įmanoma.
– Kaip nekeista, mes dabar jaučiamės visai laisvi, – atsako Jurkšaitytė, – laisvi nuo įsipareigojimų, nereikia eiti į miestą, jokių reikalų...