Netikra musmirė

Epitafija: 1. glaustas, dažnai eiliuotas antkapio įrašas; 2. puošni skulptūrinė (kai kada tapyta) plokštė mirusiojo atminimui, pritvirtinta prie pastato sienos, grindų ar antkapio; 3. poezijos kūrinys mirusiojo garbei. („Interlexis“) Dainiaus Liškevičiaus paroda „Epitafija“ turėjo visas tris reikšmes, jei eiliavimu laikysime ir kartojamų geometrinių figūrų ritmą, pavyzdžiui, ornamentą. Ir jei epitafija gali būti padaryta iš pačių grindų.

Ji buvo asmeniška, bet išreiškė mūsų kartos savijautą. Daiktais išsakė tai, apie ką susitikę kalbamės. Daugiausia – apie praradimus. Nors dar ir nenorime to pripažinti. Kad pasaulis keičiasi ne taip, kaip norime. Nes tai pripažinti reiškia, kad jau tapai tuo, kuo tau buvo tavo tėvai. Tai nėra lengva, kai aplink – naujovių geismas. Bet savaip saldu.

Paroda jau baigėsi, tad ir parašiau apie ją kiek epitafiškai. Pavadinimas tai pateisina. Ji buvo sudaryta iš triadų: trys galerijos kambariai, kuriuose – po tris objektus, o kai kurie objektai sudaryti iš trijų dalių. Pavyzdžiui, iš pušies šakų suklijuotas besirangantis trišakis, pavadintas „Trys pasakojimai“, arba „Ornamentas“ – laiptuotas stulpas, pastatytas iš trijų Vilniaus universiteto vaistinės grindų skydų. Triados, trejybės, trys atraminiai taškai – tai apie pagrindus. Trinarė yra ir tradicinio pasakojimo struktūra: pradžia–vidurys–pabaiga. Čia pasakojama apie „žmogaus kelionę, išgyvenant politinių režimų ir sistemų kaitą“. Bet aš nesu tikra, kur šio parodos-pasakojimo pradžia, kur vidurys, kur pabaiga. Tik aišku, kad visa „Epitafija“ – tai atsigręžimas į pradžią priėjus kažkokią pabaigą. „Lieka noras kaip pažadas, užmiršti-išsaugoti, prieš galutinai viskam išnykstant, o gal ir ne...“ – liūdnoką ateitį numato menininkas, nors gal ir ne. Gal šio pasakojimo pabaiga reiškia kito pradžią, nes pušies šaka juk begalinė, ji neturi pradžios (tos vietos, kur ji būtų išaugusi iš kamieno), o jos trys galūnės išsišakoja, skaidosi iki smulkiausių atšakėlių ir nepasakytum, kur pabaiga.

Toji šaka pasitiko vos atvėrus galerijos duris, tad ji turėtų žymėti pasakojimo pradžią. Tačiau kitas objektas pirmoje patalpoje buvo „pabaigiškas“: ant marmurinio padėklo, uždengtas stikliniu gaubtu, it muziejinis eksponatas gulėjo bet kokiam pirštui per didelis žiedas. Vestuvinis. Jį menininkas nukaldino apskaičiavęs savo tėvų žiedų diametrų sumą. Šeimos kūrimas – juk pradžia. Bet tėvų nebėra, o žiedas – vienintelis jų kūniškos egzistencijos likutis. Ir tai – tik simbolinis, nes to žiedo jie niekada nemūvėjo. Tikra tiktai kiaurymė, sujungusi juodu į vieną – žiedo auksas suveržia tuštumą tarsi menamą kamieną, iš kurio išaugo visi parodos objektai. Su menininko praeitimi susiję daiktai praeinant dešimtmečiams po truputį keitėsi, kaupė prisiminimus, nes ir atmintis šakojasi ir niekada niekur aiškiai neveda. Bet ir nepasibaigia.

Pirminis daiktas, pretenduojantis tapti meniniu objektu, – buitinis paprastasis. Pavyzdžiui, menininko mama rinko įdomesnes šakeles, kaip ir daugelis tais laikais, kai parduotuvėse mažai ką galėjai rasti. Ypač trūko kitokių daiktų, tiesiog kitokių nei turi kaimynas ir visi tavo pažįstami. Pušies šaka bent jau raitėsi ne pagal gamyklinį standartą, jos gyva vingiuota linija priešinosi vienodai daugiabučių geometrijai. Iš tų radinių – paskirų laiko atkarpėlių – sukonstruota begalinė šaka sukiojosi vaikštant lankytojams lyg kandeliabras, turėjęs apšviesti galerijos kriptoje eksponuojamus objektus. Ne tik žiedą, bet ir raudoną kašmyro vilnos šaliką, parvežtą mamai dovanų iš Indijos. Tik čia, Lietuvoje, jo spalva tarsi išbluko, tikroji spalva taip ir liko Kašmyre...

Tačiau galinio galerijos kambario objektai vedė mintį dar toliau į pabaigą, į „anapus“. Dauguma vilniečių turbūt nė nepastebėjo, kad pasikeitė senoji universiteto vaistinė, į kurią gydytojai siųsdavo užsakyti trumpai galiojančių mikstūrų. Remontas, rekonstrukcija, renovacija ir inovacija dabar vyksta kasdien ir jau perrenovuojami prieš keletą metų de-rekonstruoti objektai. Naujieji žmonės taip nori sunaikinti praeities kvapelį, kad išverčia net sienas, lubas ir grindis. Bus sterilu ir gražu. Blizgės. Atrodo beprasmiška į tai kreipti dėmesį, tiesiog užsimerki ir eini pro griuvėsius, kuriuos toliau trupina bildantys kaltai. Bet Liškevičius ne toks. Neįmanoma praeiti pro nuplėštas parketo plokštes, kuriose juk – „Ornamentas“! Truputį oranžinis („On passe à l’orange“ – toks buvo jo parodos pavadinimas prieš porą metų), nei rudas, nei raudonas, o kažkoks tarpinis, neapsisprendęs, į kurią pusę mestis, bet džiugiai (piktdžiugiškai?).

Menininkas tas plokštes išsaugojo (kaip ir kelias senąsias Kauno Laisvės alėjos šaligatvio plyteles, eksponuotas 2017-ųjų Kauno bienalėje). Sumontuotos į tris kubus, sudėtus vienas ant kito, grindys užkonservavo senojo miesto genetinį kodą – iš tamsai rudų juostų ornamento susivijusį DNR, kurio stačiu kampu lūžinėjančios kilpos man priminė meandrus ant senovės graikų pastatų ir vazų. Maíandros – labai vingiuota upė, sako „Dailės žodynas“ (VDA, 1999, p. 263). Į tą pačią upę neįbrisi, sako Herakleitas. Kai tolimos ateities mokslininkai tyrinės mūsiškį didįjį kultūros išnykimą, turės iš ko atkurti jos dvasią, atradę paskirus šio bokšto kubus, kaip dabar menininkas rado medinį gotikinės bažnyčios modelį, besimėtantį prie parduotuvės. Su visais kontraforsais ir arkbutanais. Bažnyčia („Radinys“) parodoje kybojo pakylėta į akių lygį, tarsi ant menamo Napoleono delno. O už „Ornamento“ paslėptas juodas „Laiptelis“ buvo „...trys pėdos aukščiau mūsų žemės lygio...“. Kad sužinotum, kur jis vedė, turbūt reikėjo iš juodo popieriaus išsivynioti laiptelio turinį – Sylvios Browne ir Lidsay Harrison knygą „Gyvenimas anapus: Aiškiaregės kelionė į pomirtinį pasaulį“ (Kaunas: Dajalita, 2004). Ji pacituota parodos anotacijoje: „...kai klausiausi nuostabios filosofo, Aristotelio pasekėjo, paskaitos apie laiko tęstinumą...“. Ar laikas tikrai tęsis?

Atsakymo ieškojau trečiame kambaryje, kurį beveik visą užėmė palapinė, pastatyta iš sovietinių pasaulio žemėlapių. Ten nėra Lietuvos, tik didžiulė rausva teritorija per visą Euraziją. Tokie kybodavo mokykloje virš lentos. Žinodami, kad amžiams uždrausta keliauti kitur, per pamokas klaidžiodavome akimis po tamsų Himalajų raižinį ieškodami dvasios karalystės Šambalos, per Arkties ledynus keliaudavome į Aliaską, kurią rusai buvo žioplai pardavę amerikonams, ir palei vakarinę pakrantę – į Meksiką, kur actekų vado Montesumos duktė įsimylėjo kažkaip ten nusibeldusį anglą, o tada, per Andus, per tamsiai mėlynas Ramiojo vandenyno gelmes – į Naująją Zelandiją, kur maoriai vos nesuvalgė kapitono Granto ieškotojų. Šiek tiek padėjo knygos. Tačiau šio kambario triada – palapinė („Prieglobstis“), šeimos nuotrauka („Šviesa“) ir medinė musmirė („Confetti“) – neduoda didžiajam parodos pasakojimui išrišimo, jį nubloškia į pradžią, pradeda naują istoriją, kol kas – kupiną vilčių. Šviesa jau išblukino nuotraukoje beviltiškai mėgintą išsaugoti vaikystės prisiminimą, pakeitė spalvas, ir veidus jau sunku įžiūrėti. Ar ten Dainius? Stengiuosi prisiminti ryškų studijinį jo ir sesers portretą iš „Muziejaus“ (2012). Bet į galvą šauna Roland’o Barthes’o mintis, filosofui kilusi žiūrint į savo mirusios motinos nuotrauką. Jis apraudojo meilę, kurios po jo paties mirties niekas nebeprisimins: „Visos pasaulio fotografijos sudaro Labirintą. Žinojau, kad šio Labirinto centre rasiu ne ką kitą kaip šią vienintelę nuotrauką, kuri yra Nietzsche’s pranašystės išsipildymas: „Labirinte pasiklydęs žmogus niekada neieškos tiesos, bet tik savo Ariadnės.“ (Camera lucida, Vilnius: Kitos knygos, p. 90) O kas yra Ariadnė amžinajame Liškevičiaus „Labyrinthus“ (2014)? Gal praeityje likęs tikrumo jausmas?

Kai drastiškai nulupami praeities sluoksniai, pasaulis tampa nebeatpažįstamas ir belieka pasiklysti, gal net ir tyčia, kad nebereikėtų ieškoti nei pasakojimo pradžios, nei atsakymų, nei išrišimų, nei pabaigų. Zigzagais besisukiojantis vaistinės grindų ornamentas priminė ne tik buvusį laiką, bet ir nuolat kartojamą „tiesą“, kuri iki šiol man nieko nereiškė: esą žmogaus ląstelės visiškai atsinaujina per septynerius metus. Na ir kas, kad atsinaujina, jei aš jaučiuosi ta pati? Bet jei tau jau 49-eri, tu jau atsinaujinai septynis kartus (dar vienas magiškas skaičius). Ar tikrai esi ta pati? Jei tapatybė yra tik smegenų neuronų svaidomų impulsų efektas, tuomet gal ji jau septynis kartus pasikeitė, tik to nepastebėjai? Tavoji „savastis“, kaip toji Browne ir Harrison aprašoma aiškiaregė, staiga įsisąmonina, jog ji „niekada nebūtų supratusi ar rodžiusi susidomėjimo tokiais dalykais, nes jos gyvenime svarbu buvo visai kas kita“.

„Tokie dalykai“ mums tikrai anksčiau nerūpėjo. Nei triados, nei prakeikti sovietiniai žemėlapiai, nei seni šeimos albumai. Nes buvo dar „viskas priešaky“. Bet septynis kartus apkeliavęs aplink Žemę grįžti į vaikystės prieglobstį ir aiškiai regi, kad parsinešei tiktai netikrą musmirę... Ir gal tai visai neliūdna, nors ir neišvengiama.

Paroda veikė iki kovo 30 d.