Dalia Truskaitė – vidurinės kartos menininkė, pastaraisiais metais kurianti minimalistines erdvines stiklo kompozicijas. Jos darbuose, sprendžiant iš „Meno parko“ 2017 m. surengtos parodos „Nepasakyti“, lieka vis mažiau „vizualumo“, materialumo ir detalių.

Klausimas „ar tai menas“ knygos antraštėje, tyčia nusižiūrėtas nuo Modernaus meno muziejaus išleisto vienos modernizmo dailės istorijos vertimo, nekvestionuoja aprašomų paveikslų estetinės vertės, o turi kiek kitokią prasmę. Menas (vienaskaita) – tai suvokėjo būsena, pasiekiama kūrinį suvokiant ir interpretuojant, žiūrovo interpretacija – būtina meno kūrinio sąlyga ir sudedamoji dalis. Dabar sakoma, kad menas yra tai, ką meno sklaidos institucijos pristato kaip meną, bet juk iš pradžių institucijai atstovaujantys subjektai pasirenka menininkų sukurtus dalykus juos interpretuodami kaip žiūrovai, ne kaip bendraautoriai. Neinterpretuojami vaizdai ar kitokie dirbiniai ilgainiui netenka meno statuso, tampa tik praėjusios epochos liekanomis. Šiuolaikiniai muziejai ne tik užsiima interpretacijomis patys ar samdydami kitus dailėtyrininkus, bet stengiasi įtraukti į tai ir lankytojus.

Suku ir suku ratus po Arvydo Šaltenio piešinių ekspoziciją... Pirmą kartą prabėgome kartu su autoriumi, laikančiu rankose savo tapybos albumą (sudarytoja ir teksto autorė Raminta Jurėnaitė, 2014 m. išleido Modernaus meno centras, dabar MO muziejus), ir Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos, kurioje jis kadaise dėstė, mokiniais.

Lietuvių tapytojai mėgsta du dalykus – organiką ir skaičius. Taip pagalvojau klausydamasis oficialių ir privačių kalbų per žymiojo „Penketo“ parodos atidarymą, o ir žiūrėdamas į paveikslus, ekspoziciją.

Telefonu Juozas Miliūnas: „Parodą „Arkos“ galerijoje pakabinau, norėčiau, kad pamatytum.“ Pažadėjau atvažiuoti, sutarėm susitikti parodoje. Didžiausioje „Arkos“ salėje – kelios dešimtys Juozo pastelių, daugiausia peizažai. Dairiausi, prie ko galėčiau „prikibti“, – nerandu! Jokio panašumo su kitų menininkų kūryba. Tai Juozo pasaulis, gali patikti ar nepatikti, bet tai visiškai nebesvarbu. Nieko gero ir nieko blogo tąsyk Juozui nepasakiau. Pasidžiaugėm, kad dar krutam, kad... ir atsisveikinome. Palikau Juozą parodoje su kurso draugu tapytoju marinistu Edvardu Malinausku. Kaip visada pavėluotai nušvinta! Leliūnų ir Vabalninko peizažų šviesa „Arkos“ galerijoje!

Ko gero, dar kartą rašyti apie Paukštės tapybą reiškia savanoriškai kišti galvą į jau nusistovėjusių autoritetingų nuomonių ir išvadų spąstus. Jo kūrybos stilius yra profesionaliai „išpreparuotas“, Paukštės vieta simbolinėje vėlyvojo sovietmečio lietuvių tapytojų kartos „lentynoje“ (drauge su Algiu Skačkausku, Audrone Petrašiūnaite) yra seniai nustatyta, ji solidi ir nepajudinama. Ir ką čia naujo bepridursi po Ramintos Jurėnaitės ar Mildos Žvirblytės tekstuose atvertų menininko kūrybos ypatybių. Be to, juk tai nėra tas tapytojas, kurio braižas kaip nors radikaliai keistųsi po 9-ajame dešimtmetyje įvykusio šuolio iš neilgai trukusių poparto, hiperrealizmo eksperimentų į kur kas „lietuviškesnę“ gestišką tapybą. Ir šioje parodoje iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad permainos Paukštės tapyboje labiau formalios – figūros traktuotės, dažo klojimo pobūdžio, bet ne daugiau. Juk ir gyvenimiškas, mitines istorijas pasakoja vis tie patys Moteris ir Vyras arba kokia nors belytė antropomorfinė būtybė gamtos fone. „Paukštės paveikslų pasaulis savo stabilumu, galima sakyti, yra beveik belaikis“, – rašė M. Žvirblytė. Sunku su tuo nesutikti – archetipinės figūros be konkrečių bruožų ir nuorodų čia visuomet veikia tokiuose pat neapibrėžiamuose gamtovaizdžiuose, kartais – menamuose simboliniuose kambariuose. Paukštės paveikslai visuomet tarsi atgimdavo patys iš savęs, lyg uždara temų, tapysenos sistema, cirkuliuojanti ratu.

Pristatant Justino Vaitiekūno tapybos ir piešinių parodą, autoriui nešykštėta komplimentų – jis vadinamas ne tik chrestomatiniu, bet ir unikaliu bei charizmatišku. O pasak menotyrininko Vido Poškaus, tapybos priemonėmis jis yra ir simptomatiškas, pasiekiamybėmis – nepakartojamas... Tokie apibūdinimai įpareigoja – taip sakau visai ne dėl to, kad abejočiau Vido, gero tapybos žinovo, kompetencija. Tiesiog, kaip ir jis, šiek tiek pažįstu Justiną, todėl menininko asmenybė, jo laikysena man šioje parodoje vis lyg kokie šešėliai smelkėsi į tapybos „kadrus“, ir galbūt suteikė parodos interpretacijai neišvengiamo subjektyvumo.

Justino parodą pagal jos chronologiją, kuri aprėpia laikotarpį maždaug nuo 2000-ųjų iki pat šių metų, derėtų vadinti retrospektyvine, nes joje aptikau nemažai matytų darbų, kurie jau buvo eksponuoti kitose, ankstesnėse parodose. Tačiau parodos architektūra, atskirų darbų sugretinimai sena tarsi paverčia nauja, lyg „apsuka“ paveikslus kita jų puse, ir jie vėl atrodo įdomūs ir nauji. Tampa svarbi ne kūrinių atsiradimo data, labiau – jų priežastys ir sąsajos. Ko gero, šioje vietoje galima pasiremti paties Justino mintimi apie tapybą: „portretuojamasis yra tapomas iki susitikimo su tapytoju“. Išeitų, kad ir paroda – „asimetriškas“, efemeriškas darinys, rodantis ne autoriaus kūrybą „nuo iki“, o greičiau dabartinį jos būvį, menininko savistabos kryptį, vieną iš galimų kūrybos „kombinacijų“. Kalbantis su autoriumi, paaiškėjo, kad dėl šios priežasties jis savo parodai nesuteikė kokio nors konkretaus pavadinimo.

Kaip sakoma knygos pratarmėje, tai yra menininkų Broniaus Gražio, Henriko Natalevičiaus, Mindaugo Skudučio, Raimundo Sližio ir Romano Vilkausko grupės „laiko vaizdinys, išlikęs laiškuose, prisiminimuose, nuotraukose, piešiniuose, žinoma, ir kūrybos pavyzdžiuose“. „Penketas. Tapybos anatomija“ apima ne tik ryškiosios dailininkų penkiukės, bet ir daugelį greta skriejusių orbitų, piešdamas ne vieno cecho, o platesnį kūrėjų kartos paveikslą. Leidėjai buvo net du – VDA leidykla ir „Nepriklausomi meno kritikai“.

Dailėtyrininkas, šios knygos tekstų autorius ir aprašomų įvykių dalyvis – Viktoras Liutkus – sujungia atskirus dokumentikos fragmentus, menininkų pasisakymus ir kitas įvairenybes į vientisą istoriją. Viską perskaičiau su malonumu, lygiu detektyvinio serialo žiūrėjimui. O juos mėgstu labai. Tai tarsi vienas nedaugelio liftų, nukeliančių į kitą erdvę ir laiką, blogis čia yra pačioje pradžioje, o vėliau viskas išnarpliojama. Ne, ne, vynas visai nėra tų liftų sąraše, nors jo nemažai (minima ir dar daugiau nujaučiama) tekstuose. Knyga teleportuoja į sovietinius laikus (čia apie tą blogį pradžioje), bet tuos, kuriuose ir pati augau, kai teroro gniaužtai buvo gerokai atleisti, radikalesnis menas atsirasdavo ir oficialiose parodose, buvo galima daugiau išvykti į užsienį. Nors aplink vyravo skurdas ir nykuma, kuluaruose virė idėjų apykaita, lyg tolimas Nepriklausomybės priešaušris, kuris išsirutuliojo į neįtikėtiną laimingą finalą.

Retrospektyvinė Algio Skačkausko tapybos paroda Nacionalinėje dailės galerijoje (kuratorė Milda Žvirblytė) suskirstyta į ketvertą paralelinių pasakojimų. Kiekvienas jų turi pavadinimą, paremtą būdingais tapytojo paveikslų ir piešinių vaizdiniais („Sutemos“, „Nuotaka“, „Orfėjas“, „Prie stalo“). Čia slypi tam tikri spąstai – jei į Skačkausko tapybą žvelgtume vien kaip į ikonografinę medžiagą – tai gausi, įnoringa, persiliejanti vaizdinija be aiškių ribų ir atitvarų. Biblijos citatos jo kūryboje nuolat persipina su gatvės gyvenimu, sakralus avinėlis čia pat virsta kone „Avinėlių tylėjimo“ metafora, sielos šauksmai sklinda podraug su kone pornografiniais piešinukais, makabriškomis scenomis. Todėl jos skaidymas į „narvelius“ gali pasirodyti dirbtinis, sąlygiškas. Kita vertus, visas keturias parodos dalis jungia poezijos „suoleliai“ – aktoriaus Alekso Kazanavičiaus skaitomi Skačkausko eilėraščiai, kurie tarsi ištrina ribas, naikina vaizdų teritorijas ir jų sienas. Garsas parodoje tampa netgi kiek šamanišku ritualu, nes žiūrėdamas į paveikslus girdi ne paskirus žodžius, o tik monotonišką skaitovo balsą, kuris suburia vaizdus, sušaukia šventuosius, pajacus, demonus, deives ir paleistuves į krūvą... Taigi išeitų, kad garsas galbūt net „legitimuoja“ pačią parodos struktūrą – sistema čia ir yra, ir ne. Kaip ir visoje Skačkausko tapyboje, kurioje ryškus ir modernistinis uždarumas, atsiribojimas, nes nuolat klaidžiojama po antlaikiškas mito erdves, ir postmodernistinis vaizdų, temų koliažas, pulsuojantis egzistencine, socialine satyra.

Gegužės 9-ąją pasklido liūdna žinia – mirė dailininkas, ilgametis Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos vadovas, mokytojas Juozapas Miliūnas. Visi, artimiau pažinoję dailininką, o ypač – šios mokyklos darbuotojai, nusiminėme ir sutrikome – nejau apie šį gerbiamą, taurų ir šiltą žmogų nuo šiol turėsime kalbėti būtuoju laiku? Juk ką tik, dar prieš keletą mėnesių, mokykloje su juo kone kasdien labindavomės, šnekučiavomės. Buvo taip įprasta matyti Juozapą, besiruošiantį eilinei tapybos ar kompozicijos pamokai, dėliojantį molbertus, kėdes, ruošiantį natiurmortą... Nors ir sulaukęs garbaus amžiaus, dailininkas išliko visai toks pat, kaip ir anais laikais, kai vadovavo mokyklai – didelis, galingo stoto vyras, įtaigaus balso, nepamirštamos, jaukios kalbėjimo manieros, išlaikęs šviesią galvą, puikų humoro jausmą, atviras, atidus, rūpestingas ir geras.

Banali, tačiau skaudi tiesa, su kuria susiduriame netekę kažko brangaus – mūsų kasdienybė, įprasti ritualai, kurie, rodos, tęsis amžinai, iš tiesų tėra trumpa ir neįkainojama laiko atkarpa. Visa neišvengiamai baigiasi. Suėmė apmaudas, kad savo pirmojo tapybos ir kompozicijos mokytojo, kurio globėjišką ranką, palaikymą jutau ne tik besimokydama šioje mokykloje, bet ir gerokai vėliau, studijų Vilniaus dailės akademijoje metais, taip pat – pradėjusi dirbti mokykloje, taip niekada giliau ir nepakalbinau. Tiesa, kalbėdavomės dažnai ir daug: ir apie mokyklą, ir apie mokinius, kartais – tiesiog apie šį bei tą. Ne sykį esu mačiusi dešimtis dailininko paveikslų, teko rašyti apie jo kūrybos parodas. J. Miliūnas yra nemažai papasakojęs apie savo kolegas, kurių taip pat jau nebėra – apie Vytautą Šerį, Mariją Teresę Rožanskaitę, Igorį Piekurą, Vincą Kisarauską ir kitus. Tačiau juk besistengdama surankioti ano laiko nuotrupas galėjau kur kas daugiau pakamantinėti apie ilgą ir turtingą paties dailininko gyvenimą...