Rašiau grįžęs iš Luvro, kur mačiau Rembrandto sūnaus Tito portretą, į savo dirbtuvę ant Monmartro kalno, kurią gavau dviem mėnesiams iš Cité Internationale des Arts kaip Prancūzų kultūros instituto Lietuvoje programos „Tėkmė iš rytų“ rezidentas-stipendininkas 1992 metais.

Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros vedėjo ir dėstytojo profesoriaus Arvydo Šaltenio bei tapytojo Justino Vienožinskio, didžio meistro, moderniosios tapybos tėvo ir ypatingą reikšmę Lietuvos kultūrai turinčio žmogaus, palikuonių iniciatyva, po ilgos pertraukos įvyko tapybos pleneras, sukvietęs į dailininko sodybą-memorialinį muziejų Dačiūnuose. Dar visai neseniai, 2011-aisiais, čia vyko gausybė renginių, kuriais siekta paminėti Vienožinskio 125-ąsias gimimo metines ir įamžinti jo atminimą: buvo tvarkoma sodyba, restauruojami baldai, kuriama muziejinė erdvė, filmuotas Liudvikos Pociūnienės filmas „Meistras“ (2015). Tapytojo, pedagogo, meno kritiko ir stebuklingu atkaklumu pasižymėjusio visuomenininko garbei šią vasarą dar kartą į plenerą sukviesti jaunieji tapytojai, turėję pasisemti vietos dvasios ir prisiliesti prie žmonėse, peizažuose ir daiktuose pasislėpusios istorijos. Šaltenis prasitarė, jog pats yra Vienožinskio meninis anūkas, nes jo mokytojas Antanas Gudaitis mokėsi pas jį, todėl šiuo metu ir jis, dėstydamas akademijoje, perduoda tradiciją, kurią ir darbuotis atvykę jaunieji kada nors turės pratęsti. Matydamas visa tai, Vienožinskis (remiantis Šaltenio išsakyta prakalba atidarymo metu) „žiūri iš ten ir šypsosi“, tad ir šio teksto autorius tikisi nesugadinsiąs tenai jam nuotaikos savo kukliais raštais.

Julius Ludavičius – tapytojo Kęstučio Zapkaus auklėtinis, gavęs pirmąją Lietuvoje „Fulbright“ programos stipendiją (pagal šią programą skiriama stipendija magistrantūros ar doktorantūros studijoms JAV). Išvykęs į Niujorką tęsti meno mokslų, ten pasiliko ir gyvena jau dvidešimt šešerius metus. Ludavičius su kolegomis menininkais įkūrė lietuvių menui atstovaujančią galeriją „SLA307“, 2019 m. pertvarkytą į „Undercurrent“. Tapytojo darbų yra privačiose kolekcijose Niujorke, Los Andžele ir Lietuvoje.

Pradėkime nuo studijų laikų Lietuvoje. Kada susidūrėte su profesoriumi Kęstučiu Zapkumi?
Kai Zapkus pirmą kartą atvažiavo į Lietuvą. Man atrodo, pirma paroda buvo surengta 1989 metais. Jis pasižadėjo atvažiuoti dėstyti. Kai buvau antrame kurse, pasikeitė visa akademijos valdžia. Zapkus atvažiavo po trejų metų ir dėstė vieną semestrą. Mums baigus akademiją, po kokio mėnesio, Zapkus rado „Fulbright“ programą. Lietuvoje stipendija jau visus metus tiesiog buvo neatsiimama. Tie pinigai gulėjo, ir niekas jų neėmė. Užpildėme formas, o tada mums paskambino iš ambasados ir klausia: „Kaip jūs čia sugebėjot?“

Kiekvienas menininkas turi pirmą kartą patirti tai, kas jį lydi visą karjerą. Nuo pirmo paveikslo, studijų semestro, pirmosios parodos, kritikos straipsnio, pirmųjų pardavimų iki oficialios iniciacijos apeigos – gynimų. Tada trūksta tik pirmojo interviu ir pripažinimo. Pirmą interviu man duoti sutiko tapytoja, ką tik pristačiusi savo VDA baigiamuosius darbus galerijoje „Vartai“.

2019 m. gegužės 17 d. pavakare išėjusi iš Dailės akademijos senųjų rūmų kaktomuša susidūriau su Viktoru Liutkumi. Pradėjom apie šį bei tą ir perėjom prie jubiliejų minėjimo epidemijos. Aišku, šitie ritualai prasmingi, nors kartais jų gerokai per daug ir jie ima varginti bei erzinti. Kita vertus, jubiliejai leidžia gauti lėšų tyrimams, nes tik per valstybės istorijai reikšmingų sukakčių minėjimus tyrimų reikšmę supranta politikai, jie skatina visuomenės susidomėjimą istorija, mobilizuoja tyrėjų pajėgas ir taip per jubiliejus pavyksta kažką gilesnio praeityje bei dabartyje atrasti. Žodis po žodžio priėjom prie savo srities – dailėtyros, ir Viktoras tarė: „Tai mes juk prieš 30 metų įkūrėm AICA. Jubiliejus?“. – „Hm, ar tikrai 1989? Kad kažkaip lyg ir vėliau ta pradžia buvo...“ – „Ne, ne, AICA kūrėm Dailininkų sąjungoje Kosciuškos gatvėje, o 1990 m. aš jau perėjau dirbti į Kultūros ministeriją.“

Pasikliaujant nuojauta ir kol kas be jokių finansinių injekcijų iš šalies, tik su moraliniu vietos menininkų ir bendruomenės palaikymu, vienas Varėnos rajono Naujųjų Valkininkų kaimo pastatas-vaiduoklis po truputį transformuojasi į erdvę įvairiausioms kūrybinėms apraiškoms.

Kiekvieną vasarą Lietuvoje vyksta dešimtys plenerų, kuriuos dailininkai mėgsta, nes gali kurti ne studijoje, o gamtoje. Patinka jie ir vietiniams gyventojams, džiugina jų vietovėje rengiamos parodos, bendruomenėms dovanojami kūriniai. Bet nedaug vyksta kūrybinių stovyklų, kurios turėtų ir aukštesnių tikslų, o būtent tokie yra Marianos Veriovkinos simpoziumai, rengiami siekiant išgelbėti apleistą vokiečių ekspresionizmo dailininkės dvarą Vyžuonėlėse, Utenos rajone.

Užupio viršuje, šalia Bernardinų kapinių tik ką iškilusiame gyvenamųjų namų kvartale, duris neseniai atvėrė parodų erdvė „The Room“. Šis kvartalas, anot vietinių gyventojų ir Užupio Respublikos įkūrėjų, naikina genius loci. Nepaisant to, jame įsikūrusioje galerijoje parodą pristatė Vilniaus dailės akademijos magistrantė Rūta Matulevičiūtė. Gaivališką vynu apšlakstytą atidarymą lydėjo gausi publika, mane iškart sudomino kuratorės, dailėtyrininkės Austėjos Mikuckytės-Mateikienės parodai skirtas tekstas. Jį skaitant išnyko plokštumos ir tapybiniame teatre griuvo ketvirtoji siena, pradėjo skverbtis miško kvapas ir jo tauri šviesa. Pasigirdo ir prakalbos. Visuomet ypač žavinčios ir simpatiškai per ilgos, į tolius jausmingai keliaujančios Arvydo Šaltenio mintys šįkart pasidabino ir tapytojos eilėmis. Poezija, vynas, eilės, menas – Užupis.

Šiandien su jumis kalbėsis nuolatinė baro Kauno paveikslų galerijoje lankytoja, nusprendusi apleisti draugų nusėstą fontaną ir valandėlei jų klegesį iškeisti į pamaldžią galerijos tylą. Iki gegužės 13-tos dienos čia vyksta studentų paroda „Jauna Kauno ir Rygos tapyba“. Reikia gi patikrinti, ką veikia žmonės, su kuriais tikriausiai esu kartu trynusi suolus galerijos rūbinėje! Taigi, su neišsivadėjusiu entuziazmu įlekiu į keičiamų ekspozicijų salę.

Galerijoje „Arka“ rodomą tapytojų trijulės parodą lydi daug sutapimų. Trys žinomi menininkai pasirodo kartu trečią kartą, o jų vardai ir pavardės taip pat sudaryti iš to paties skaičiaus dėmenų: juk Kuras yra Algimantas Jonas, Martinėnas – Raimondas Regimantas, o Viačeslavas Jevdokimovas žinomas dar ir kūrybiniu Karmalitos pseudonimu, rašomu po brūkšnelio, tačiau vis viena išeina trys asmenvardžiai...

Trejeto simbolika ir magija domina žmoniją, ko gero, nuo pat civilizacijos ištakų. Apie šį skaičių daug mąstė senovės graikai. Platono filosofijoje du negali būti be trečio, tarp jų turi rastis kažkokia jungtis, taip kaip tarp pradžios ir pabaigos, viršaus ir apačios, dešinės ir kairės yra vidurys, tarp praeities ir ateities – dabartis, tarp šviesos ir tamsos – prieblanda, tarp dienos ir nakties – vakaras, tarp gimimo ir mirties – gyvenimas. Pitagoras trejetą laikė mažiausiu tobulu skaičiumi – nuo jo turinti prasidėti tikroji skaičių seka, nes tik iš trijų tiesių linijų galima sudaryti geometrinę figūrą – trikampį.