Paraleliniai pasakojimai

Retrospektyvinė Algio Skačkausko tapybos paroda Nacionalinėje dailės galerijoje (kuratorė Milda Žvirblytė) suskirstyta į ketvertą paralelinių pasakojimų. Kiekvienas jų turi pavadinimą, paremtą būdingais tapytojo paveikslų ir piešinių vaizdiniais („Sutemos“, „Nuotaka“, „Orfėjas“, „Prie stalo“). Čia slypi tam tikri spąstai – jei į Skačkausko tapybą žvelgtume vien kaip į ikonografinę medžiagą – tai gausi, įnoringa, persiliejanti vaizdinija be aiškių ribų ir atitvarų. Biblijos citatos jo kūryboje nuolat persipina su gatvės gyvenimu, sakralus avinėlis čia pat virsta kone „Avinėlių tylėjimo“ metafora, sielos šauksmai sklinda podraug su kone pornografiniais piešinukais, makabriškomis scenomis. Todėl jos skaidymas į „narvelius“ gali pasirodyti dirbtinis, sąlygiškas. Kita vertus, visas keturias parodos dalis jungia poezijos „suoleliai“ – aktoriaus Alekso Kazanavičiaus skaitomi Skačkausko eilėraščiai, kurie tarsi ištrina ribas, naikina vaizdų teritorijas ir jų sienas. Garsas parodoje tampa netgi kiek šamanišku ritualu, nes žiūrėdamas į paveikslus girdi ne paskirus žodžius, o tik monotonišką skaitovo balsą, kuris suburia vaizdus, sušaukia šventuosius, pajacus, demonus, deives ir paleistuves į krūvą... Taigi išeitų, kad garsas galbūt net „legitimuoja“ pačią parodos struktūrą – sistema čia ir yra, ir ne. Kaip ir visoje Skačkausko tapyboje, kurioje ryškus ir modernistinis uždarumas, atsiribojimas, nes nuolat klaidžiojama po antlaikiškas mito erdves, ir postmodernistinis vaizdų, temų koliažas, pulsuojantis egzistencine, socialine satyra.

Ši paroda iš esmės patvirtina žinomą, jau ne kartą kolegų aprašytą tiesą, kad Skačkausko kūryba – tikras ikonografinis šabakštynas ar net detektyvas. Todėl norėjosi rasti čia ir kitus, galbūt – ne taip akivaizdžiai pabrėžiamus šio menininko kūrybos ypatumus, keistybes... Gerai, kad parodoje rodomi skirtingų laikotarpių Skačkausko kūriniai, nors ir neakcentuojant jo tapybos kismo laike. Mozaikinis virpėjimas, taškuotas, brūkšniuotas potėpis, ryškių, šaižių spalvų disonansai, netikėtai paverčiami dermėmis – tai „brandusis“, arba labiau žinomas Skačkauskas. O iš įvairių privačių kolekcijų surinkti darbai atskleidžia ir ankstyvesnį tapytojo braižą. Tai romesnio kolorito, stabilesnės formos vaizdiniai, kur kas artimesni lietuviškai ekspresionistinei vyresniosios mūsų tapytojų kartos plastikai. Štai kad ir „nuotakų“ kolekcijoje eksponuojamas paveikslas „Nuotaka“ (1982), primenantis dvilypes, fatališkas P. R. Vaitiekūno tapybos veikėjas – mirtį, giltinę arba lemtį, kurios įsikūnija į skarotos kaimo moteriškės pavidalą... Panaši ir kita jaunoji, glėbyje it kūdikį ar meilužį glaudžianti piktai išsiviepusį žaislinį klouną („Mergina su žaisliniu pajacu“, 1983). Ko gero, mažiau žinomi ir saviti portretiniai atvaizdai, komponuojami į nediduką keturkampį drobės formatą, kur personažui dažnai uždengiama apatinė veido dalis, paliekant tik žvilgsnio aštrumą – tokių darbų galėjome aptikti visose parodos dalyse.

Parodoje ryškėja vienas apie Skačkauską rašiusiųjų kiek mažiau minėtas „plebėjiškas“ arba kaimiškas jo kūrybos posluoksnis, kuris yra ne tik menininko išgalvotas, bet ir realus, logiškai paaiškinamas. Tapytojas, kilęs iš kaimo Prienų rajone ir jau įleidęs šaknis Vilniuje, nuolat važinėjo į tėviškę pas motiną, padėdavo jai nudirbti visokius ūkio darbus. Tad, žinoma, visi tie Skačkausko skerdimai, užstalės, galvų kapojimai sietini su „žemąja“ provincijos buitimi. Net ir politinis ruporas, mitinguotojas, tapytojo regimas kaip raudonas pasišiaušęs gaidys... Ledos gundytojo – gulbino – prototipas, kaip ir ožkos, avys, arkliai, irgi greičiausiai kadaise maklinėjo kur nors po Skačkausko tėviškės kiemą arba liko atmintyje iš vaikystės išgyvenimų. Dvasininkai, kardinolai, krikšto apeigų scenos galbūt siejasi su patriarchalinio, senojo lietuviško kaimo dievobaimingumu, religinio veiksmo sakralumu ir fantasmagorija, naiviu, beatodairišku tikėjimu. Čia esama ir literatūrinių sąsajų – štai iškilmingas vertikalaus formato paveikslas „Sergančio vaiko krikštynos“ (1991), kurio centre, tirštame figūrų knibždėlyne, šalia vazose svyrančių gėlių ir baltos kunigo sutanos skvernų boluoja melsvas vaiko kūnelis, atrodo, baksnoja pirštu į siurrealistinį Franzo Kafkos apsakymą „Kaimo gydytojas“... Pagrindinė veiksmo ašis čia taip pat yra ligonis – „liesas, nekarščiuojantis, nei šaltas nei karštas, tuščiomis akimis, be marškinių berniukas“, kuris artimųjų akivaizdoje šnabžda gydytojui į ausį: „daktare, leisk man numirti“...

Savotiškas kaimo adoravimas ir jame įžvelgiamas „žemųjų“ bei „aukštųjų“, klasikinių, mitologinių pradų jungimasis Skačkausko tapyboje provokuoja apmąstyti įvairius lietuviško sodžiaus įvaizdžius lietuvių tapyboje. Žinoma, Lietuvos kaimų ir miestelių koloritas, nuotaika įkvėpė ne vieną tarpukario Lietuvos tapytoją, o sovietmečiu, 6–8-uoju dešimtmečiais, buitinis žanras, viena iš vadinamojo teminio paveikslo variacijų, apėmė ir „kolūkinę“ bei kiek vėliau – „pramoninę“ tematiką. Visai kitokie – nykoki, skurdūs, ironiški provincijos vaizdeliai atgimė Arvydo Šaltenio tapytojų kartos paveiksluose. Šiaip ar taip, tokio manieringo, azijietiškai tradicinio lietuviško kaimo, kuriame realybė virsta fantasmagoriškais, teatrališkais ritualais, ko gero, neaptiktume jokio kito lietuvių tapytojo paveiksluose.

Kaimas šio menininko kūryboje kartais iškyla ne tik kaip provincija, užkampis geografine prasme, bet ir kaip dvasinis būvis. Todėl atrodo itin taikliai parodai parinkti keli piešiniai su tamsiaode moterimi, pasak paties tapytojo, – „negre“. Ji dalyvauja bulviakasyje, taip pat yra vaizduojama su kitais, matyt, vietiniais „aborigenais“ („Marti iš Afrikos“). Šiuose piešiniuose žavi ir vaizdo konstravimo logika – tamsiu dažu popieriaus lakšte pažymėtas moters siluetas ryškus ir dominuojantis, o kiti, kurių figūros nupieštos švelniai, eskiziškai, naudojant tik liniją, formos kontūrą, atsisakant spalvos, atrodo tarsi ne tokie svarbūs antrojo plano aktoriai. Tačiau jie taip pat žavūs ir atpažįstami – piktas kaimo Sargis, iššiepęs dantis, žvanginantis grandinę, kažkoks uniformuotas vyras (matyt, jūreivis ar demobilizuotas iš tarnybos sovietinėje kariuomenėje jaunuolis, „pasigavęs“ žmoną kažkur tolimuose kraštuose), tipiška kaimo močiutė, ryšinti skarelę (suprask, anyta). Atvykėlė nepritampa, „nedera“ paveiksle ir jo herojų gyvenime, atrodo juokingai ir gailiai. Moters ikonografija Skačkausko kūryboje apskritai yra nepaprastai įvairi ir turtinga, vien šia tema apie jo tapybą galima postringauti be sustojimo. Tai įdomu, nes vargu ar šiam menininkui galima besąlygiškai pritaikyti maskulinišką, patriarchalinį vyro žvilgsnį į moterį kaip į geidulių, fizinio potraukio objektą. Viskas čia kur kas sudėtingiau: Skačkauskas aiškiai žavėjosi ir karžyge, galiūne, pavergėja, ne viename paveiksle jis aiškiai pabrėžia moteriško prado dominavimą visoje kūrinijoje.

Beje, apie piešinius, eksponuojamus šioje parodoje, verta pakalbėti atskirai. Juk Skačkauskas nepaprastai daug piešė, paliko šūsnis piešinių, atliktų įvairiomis technikomis. Piešiniai jo kūryboje dažniausiai veikia ne kaip „antrinė“, pagalbinė ar paruošiamoji medžiaga tapybai, bet kaip savarankiškas fenomenas. Gerai, kad jie vis įsiterpia į parodos ekspoziciją, „iškrauna“ intensyvią, kartais iki kraštutinumo kaistančią tapybinio pasakojimo seką, papildo parodos struktūroje išskirtų vaizdų rinkinius, o kartais, atvirkščiai, dar labiau užaštrina temą ir prikausto žvilgsnį, neleidžia nusigręžti nuo atvirai gašlių, ironiškų klounadų. Pavyzdžiui, „Sutemų“ dalis tikriausiai būtų ne tokia intriguojanti, jei ne anekdotiniai piešiniai su klajūnais, valkatomis, begėdiškai demonstruojančiais lyties organus, rituališkai žalojančiais save.

Skačkausko kūryba neretai lyginama su kelių kitų jo kartos menininkų – Vyganto Paukštės, Audronės Petrašiūnaitės – paveikslais. Bene didžiausias Paukštės tapybos žavesys – lengvumas, ironija, besikartojančių motyvų neišsemiamumas. Tačiau tai labai uždaras, „hermetiškas“ pasaulis, kuriame vyksta egzistencinės, „tipinės“, bet ne „pasaulietinės“ istorijos. Petrašiūnaitės tapyba labiau „sekuliarizuota“, tačiau jos potyriai labai intymūs, asmeniški. Net ir į menininkės tapybą prieš keletą metų atklydusi Lady Gaga yra tik kūniškas apvalkalas pačios Petrašiūnaitės aistrai, skausmui išreikšti. O Skačkauskas – persikūnijimo meistras. Jis meta savo vaizdų tinklą taip plačiai, kad sugeba susemti į krūvą daug įvykių, erdvėlaikių vienu metu. Visai kaip Breugelis, šaipęsis iš amžininkų godumo, tingumo, egoizmo, Skačkauskas savo herojus pasodina už stalo užrištomis akimis ir palieka puotauti prie skęstančio gyvenimo, o gal visuomenės ar politikos laivo...

Kadangi Skačkauskas su pertraukomis po keletą metų dirbo Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje tapybos ir kompozicijos mokytoju, drįstu teigti, kad jį šiek tiek pažinojau, bent jau dailininko išvaizdą, kalbos manierą prisimenu. Paroda sužadino šiuos gal kiek pablukusius atsiminimus, o kartu ir mintį, kad nedažnai pasitaiko matyti taip radikaliai besiskiriančią „kasdienę“ asmenybės laikyseną ir jos vidinį gyvenimą, Skačkausko atveju, tarsi ugnikalnis išsiveržusį paveikslais ir eilėmis. Juk Skačka, kaip švelniai jį vadindavo kolegos mokykloje, „tikrame“ gyvenime buvo labai paprastas, santūrus, niekuo neišsiskiriančios išvaizdos, manierų, nė iš tolo neprimenantis nei erudito, nei kokio nors bohemiško personažo. Gana anksti išėjęs, Skačkauskas, regis, paliko ne tik intrigą, slypinčią jo kūryboje, beveik kiekviename paveiksle, bet ir „užsirekomendavo“ kaip metamorfozių meistras, kaip Orfėjas (tai byloja vienos parodos dalies pavadinimas), Bakchas, o kartais ir Panas, kaip neprilygstamas motyvų, temų, vaizdinių didžėjus.

Paroda veikia iki gruodžio 31 d.

Nacionalinė dailės galerija (Konstitucijos pr. 22, Vilnius)

Dirba antradieniais–trečiadieniais, penktadieniais–šeštadieniais 11–19 val., ketvirtadieniais 12–20 val., sekmadieniais 11–17 val.