7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Dienų rašteliai

Arvydo Šaltenio piešinių paroda „Paišau kaip gyvenu“ galerijoje „Kairė–dešinė“

Rita Mikučionytė
Nr. 35 (1229), 2017-10-27
Dailė
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.

Suku ir suku ratus po Arvydo Šaltenio piešinių ekspoziciją... Pirmą kartą prabėgome kartu su autoriumi, laikančiu rankose savo tapybos albumą (sudarytoja ir teksto autorė Raminta Jurėnaitė, 2014 m. išleido Modernaus meno centras, dabar MO muziejus), ir Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos, kurioje jis kadaise dėstė, mokiniais. Antrą kartą prasukau jau pati viena, bandydama kitiems atkurti to susitikimo akimirkas. Trečią kartą grįžtu prie parodos kontekstų dar kartą skaitydama Birutės Pankūnaitės interviu ir Agnės Narušytės įžvalgas.

 

Mano pojūčių verpetai ir minčių ratilai sukasi aplink kertines menininko pozicijas, kurias jis nuolat atvirai deklaruoja: piešk tą, ką matai, negražindamas gyvenimo, būk atviras ir sau nemeluok, mokykis matyti... Tai „nuaidi“ trijose galerijos „Kairė–dešinė“ salėse, kur atrandame vis kitas eksponuojamų piešinių ir atmintyje įsirėžusios Arvydo Šaltenio tapybos paraleles. Manau, kad jas ypač atskleidžia, šalia piešinių ir koliažų, specialiai šiai parodai parinktos daiktų kompozicijos ir trys paveikslai.

 

Pavadinau sau šias eksponuojamų daiktų formuojamas prasmines ašis menamais kompasais, kurių rodyklės pradeda svyruoti „Dešinėje“ salėje nuo pirmojo vaikiškos manieros piešinio iki trečiame aukšte rodomo Arvydo Šaltenio anūkės Beatričės piešinėlio. Visas vaizdų pasakojimas virsta realia istorija jau pirmoje salėje, kur įsivaizduojama prisiminimų upės tėkmė jungia Arvydo tėvo, motinos, brolio Sauliaus, dėdės jūrininko, kitų artimųjų ir kolegų dailininkų (Algimanto Švėgždos, Petro Repšio, Povilo Ričardo Vaitekūno ir kt.) pieštus atvaizdus.

 

Toji „darbo“, o tiksliau – „nutikimų“ formuojantis asmenybei platforma, mano manymu, yra daugiaprasmiškai įrėminama asambliažu „Daikteliai iš Sprakšių III“ (2003) ir salės viduryje padėtomis senomis kaimo svarstyklėmis, kurios simboliškai prilygina pieštą autoportretą ir akmenėlį. Piešinius ant sienų ir specialioje lentynoje paaiškina autoriaus eilės, dailyraščiu užrašytos pieštuku, čia pat ant sienos:

Juokingi,

Jūs piešinėliai,

Aprėdyti,

Po stiklais

Iš stalčių,

Iš palovių

Dulkinais skvernais

Dienų rašteliai

Kas buvo,

Kas dar bus,

Ar nieko, nieko

Nebebus

 

Savotiškoje „pirmojo veiksmo“ piešinių salėje aptinkame daug nupieštų ir užrašytų istorijų iš vaikystės ir jaunystės prisiminimų, kuriuos šiandien persmelkia artėjančių Vėlinių nuotaikos. Šioje erdvėje vienu metu susiduria skirtingu laiku nutikusios istorijos – pirmoji pamatyta trispalvė, dedikacija Lietuvos jūrininkui dėdei Pranui, Petro Repšio, išmesto iš tuomečio Dailės instituto už žvakutes, uždegtas ant Čiurlionio kapo, įsiūtis...

 

Čia ypač matyti Šaltenio pieštų linijų išskirtinumas ir piešinio unikalumas, kuris glūdi kiekvieno menininko savastyje. Ir Mokytojas Arvydas prabyla apie nepakartojamą liniją, kuri leidžia ne tik greitai užfiksuoti pamatytą veiksmą ar situaciją, bet ir pasitelkti charakteringą deformaciją, leidžiančią pabrėžti būdingus žmogaus, daikto, motyvo bruožus.

 

Vaikščiodamas su savo tapybos albumu rankose Šaltenis vis gretino eksponuojamus piešinius su tapybos darbų reprodukcijomis. Iš tikrųjų kiekvienam parodos lankytojui įdomu matyti paveikslo pradžių pradžią – iš archyvinės šeimos nuotraukos flomasteriu persipieštą motiną su vaikais, viena linija užmestą žirgų lenktynių starto epizodą ir natiurmortą su siuvamąja mašina Nukryžiuotojo fone, seną tikrą jūrininko uniformos apykaklę ir pokario kulkų suvarpytą „Singer“ reklaminį skydą.

 

Antrojoje „politikos“ salėje (ji kaip tyčia yra galerijos „Kairė“) mano apžvalgos kompaso rodyklę nužymi „Daikteliai iš Sprakšių I“ (1996) ir palubėje pakabinti trys seni metaliniai rakandai – dalgio geležtė, dviračio ratas ir pjūklas. Man tai simbolizuoja ideologijos kirčius, asmeninius vingius ir istorijos žaizdas, juolab eksponuojamuose Arvydo Šaltenio piešiniuose yra tarnystės sovietų armijoje nuotrupos, moterų „grožybės“ ir laisvės ženklai bei simbolinės figūros – tarpukario Vytis, Vytautas Landsbergis, Jonas Paulius II Kryžių kalne, Justinas Mikutis.

Kaip pamuštas šuva

Šešėli Justino

Vilties gomury

Pažadintas vyno

Tas kraujas

Ant palto rankovių

Lietus jas išplovė

Lemties kuždesy

Palaimintas būki

 

Apžiūrėję Šaltenio pieštus Justino Mikučio portretus ir prisiminę jo figūros atvaizdus, nutapytus buvusių Žaliojo tilto skulptūrų fone, atrandame ir kitas Šaltenio paveikslų užuominas, tarp kurių – autoportretas, kareiviai, vaikiško piešinio koliažas, tėvai ir uniformuoti broliai (Arvydas tarnavo sovietų armijoje kartu su broliu Sauliumi Gumbinėje), vemianti moteris ir kitos nupieštos istorijos. Mokytojas Arvydas pasakoja apie sesers jam į armiją atvežtą Raffaello reprodukciją, dalijasi asmenine patirtimi apie kūrybos lūžį, kai įsiklausė į dėstytojo Leopoldo Surgailio žodžius ir pradėjo vaizduoti tokią tikrovę, kokia ji ir yra, be išgalvotų grožybių.

 

Palypėję į trečiąją „religijos“ salę tarsi pakylame Šaltenio kūrybos laipteliais į atkurtos Lietuvos nepriklausomybės laikus, kuriuos ženklina mano įsivaizduojamo kompaso rodyklės: „Daikteliai iš Sprakšių II“ (1996) ir rektoriavimą Dailės akademijoje menantys atributai – nuversta kėdė, tuščias stalčius su užrašų knygele, kepurė iš valdžios regalijų arsenalo ir kadaise Kaziuko mugėje pirktas žaislinis arkliukas, kurį savo tapybos pastatymams dažnai skolindavosi Arvydo Šaltenio dėstytojas Antanas Gudaitis.

 

Ant galerijos sienų – įspūdingi Paryžiaus vaizdai, beveik tapyba ant popieriaus: ekspresyvi spalvotų linijų raizgynė puikiai perteikia didmiesčio atmosferą ir gyvenimo ritmą. Čia ir piešiantis sūnus Antanas, ir Monmartras su Sacre Coeur, ir metro vagone pastebėta skerdienos reklama, kuri nukelia į Rembrandto ir Soutine’o paveikslus. Atrodo, kad esame tapytojo šventykloje, kur tvyro tikėjimas šeimos, meno, žmogaus gyvastingumo galiomis. Mokytojas Arvydas pasakoja apie skaudžius savo gyvenimo praradimus, apie kaltės ir atgailos jausmus netekus pirmagimio sūnaus. Jis kalba apie kūrėjo išbandymus valdžia, Paryžiaus atradimus ir nesibaigiančius kasdienybės impulsus kūrybai.

 

Savotiškos Arvydo Šaltenio maldos objektu šioje salėje tampa ir anūkės Beatričės kūrybai skirtas „altorėlis“, ir mergaitei skirtos eilės, kurios metaforiškai apibendrina visos parodos ekspoziciją.

Dar vaikas

Bet jau – suaugus

Senelis – jau

Bet kraustaus vaikystėn

Tu viską supranti

Tu daug reikalauji

Ir šoki metų laikus

Nors painiojas mėnesiai

Ak, miela mažyte,

Taip sopa man širdį

Nežinau ką sakyti

2014

 

Paroda veikia iki spalio 28 d.

LDS Grafikos meno centro galerija „Kairė–dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 11–18 val., šeštadieniais 11–15 val.

Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.