Penkių muškietininkų nuotykiai

Kaip sakoma knygos pratarmėje, tai yra menininkų Broniaus Gražio, Henriko Natalevičiaus, Mindaugo Skudučio, Raimundo Sližio ir Romano Vilkausko grupės „laiko vaizdinys, išlikęs laiškuose, prisiminimuose, nuotraukose, piešiniuose, žinoma, ir kūrybos pavyzdžiuose“. „Penketas. Tapybos anatomija“ apima ne tik ryškiosios dailininkų penkiukės, bet ir daugelį greta skriejusių orbitų, piešdamas ne vieno cecho, o platesnį kūrėjų kartos paveikslą. Leidėjai buvo net du – VDA leidykla ir „Nepriklausomi meno kritikai“.

Dailėtyrininkas, šios knygos tekstų autorius ir aprašomų įvykių dalyvis – Viktoras Liutkus – sujungia atskirus dokumentikos fragmentus, menininkų pasisakymus ir kitas įvairenybes į vientisą istoriją. Viską perskaičiau su malonumu, lygiu detektyvinio serialo žiūrėjimui. O juos mėgstu labai. Tai tarsi vienas nedaugelio liftų, nukeliančių į kitą erdvę ir laiką, blogis čia yra pačioje pradžioje, o vėliau viskas išnarpliojama. Ne, ne, vynas visai nėra tų liftų sąraše, nors jo nemažai (minima ir dar daugiau nujaučiama) tekstuose. Knyga teleportuoja į sovietinius laikus (čia apie tą blogį pradžioje), bet tuos, kuriuose ir pati augau, kai teroro gniaužtai buvo gerokai atleisti, radikalesnis menas atsirasdavo ir oficialiose parodose, buvo galima daugiau išvykti į užsienį. Nors aplink vyravo skurdas ir nykuma, kuluaruose virė idėjų apykaita, lyg tolimas Nepriklausomybės priešaušris, kuris išsirutuliojo į neįtikėtiną laimingą finalą.

„Penketas. Tapybos anatomija“ džiugina pasiektu lydiniu, kai kūrybos analizė nevirsta sunkiasvorių sakinių labirintais, nesistengiama nukauti radikaliomis įžvalgomis, o viskas pateikta taip, kaip dažnai suvokia pats menininkas – kūriniai neatsieti nuo gyvenimo, visa susiję kraujagyslėmis. O tarpiniai dariniai, tokie kaip laiškai, parodų katalogai, kurie yra ir gyvenimas, ir kūriniai, skaitytoją gali prajuokinti arba gali charakteringa detale vėl grąžinti niūrios ir skurdžios praeities ryškumą.

Knygoje savo vietą (ne tik dalyje „Kritika apie Penketą“) rado nemaža šūsnis straipsnių. Jų teksto fragmentai ir fotografiniai vaizdai leidžia jausti įtemtą to meto aplinkos kvėpavimą. Liutkus, pats vos ne nuo pat ankstyvojo laikotarpio rašęs apie grupę, bendravęs su šiais menininkais, negaili faktinės medžiagos, pripildydamas knygą ir tuo metu aktyviai veikusių asmenų interviu, pasisakymais, svarbiais ne tik kaip tiriamos kūrybos kontekstas, bet ir pačių savaime – Antano Gudaičio pasakojimas apie Petrą Cvirką – jo pasiskolintus bei Paryžiuje prašvilptus pinigus, „Literatūroje ir mene“ (1980) publikuotos jaunųjų dailininkų ir Dailės instituto dėstytojų diskusijos apie „teminį paveikslą“ ir grupės kūrybą, fragmentai su Raimundo Martinėno, Nijolės Tumėnienės, Kazio Morkūno pasisakymais, daug užrašyta ir pačių menininkų impresijų.

Nors knyga prisodrinta dokumentinių detalių, jas jungia bravūriška nuotaika – penketo gyvenimas bet kuriame etape atrodo lyg šaunus nuotykis. Net nepritekliai giminingi  D’Artanjano ir trijų muškietininkų motyvo žavesiui. Tik arklius keičia motociklai.

Šauniojo penketo nutikimai pabrėžiami atskiru skyriumi „Bohemos dvelksmas“, kur rašoma apie „Gyvenimą studijose“, „Lesbo šokį ir poeziją“, nupasakojama buvusių Parodų rūmų (dabar ŠMC) kavinės, kaip vienos iš nuolatinių nuotykių scenos, svarba, apibūdinamas dailininkų dirbtuvių gyvenimas. Visa tai lydi archyvinės nuotraukos, kur, tarkim, Skudutis užfiksavo šokančias dvi Lietuvos dailėje žinomas moteris – tapytoją Dalią Kasčiūnaitę ir kritikę Gražiną Kliaugienę. Net atidžiai neskaitant, o tik pavarčius leidinį, apima smagumas, radus ir beveik neatpažįstamo Alfonso Andriuškevičiaus fotografiją, dar vieną jaunos Gražinos Kliaugienės nuotrauką. Nuolat išnyra iš fotografijos pasaulio atklydęs herojus Algimantas Šeškus, o tekste, skirtame menininkų studijoms tuometiniame Dailės institute, ne kartą šmėžuoja Vincentas Gečas, neapsieita ir be Sofijos Veiverytės, jauno Arvydo Šaltenio, žodžiu, tas geros dokumentikos malonumų spektras.

Knyga jokiu būdu nėra vien pramoginio žanro, sudarytojo kur reikia nubrėžta siurrealizmo, erotikos linija, giminystė su „nuobodulio estetikos“ fotografija. Vietoje parodytas Gintaro Zinkevičiaus „Talono“ ir Romano Vilkausko „Talono“ (abu 1982) sugretinimas. Už visų šmaikštavimų jaučiama tvirta architektūra, knyga suskirstyta skyriais pagal tam tikrus įvairios trukmės laiko periodus, kuriuos aprėmina reikšmingos penketui datos: pradžioje – diplomas, vėliau – bendros parodos ir kt. Leidinys organizuotas ir taip, kad kiekvienam menininkui būtų skirtas atskiras tekstas, tarsi tiksliai ir patogiai įsitaisantis jam tinkamoje laiko juostoje.

O, dar turėčiau minėti nutįsusią katalogų kūrimo siužetinę liniją, naujametinius sveikinimus, „kirministų“ pravardės genezę, tačiau jau suksiu prie pabaigos, kuri irgi panaši į Aleksandro Diuma knygas, kai visi pergalingai išsiskirsto kas sau, kad susitiktų „Po dvidešimties metų“. Paskutinis skyrius taip ir pavadintas – „Po to“. Tačiau „Alfonso Andriuškevičiaus lūkesčiai 1989 pamatyti penktąją (skamba beveik unisonu) Penketo parodą neišsipildė.“ (p. 172) Nes pasikeitė laikai. Paskutinis tekstas baigiamas viltingiau: „Penketo nariai bendrai parodai susirinko tik 2009 metais. Vėl „Cvirkynėje“. Tik jau be šmaikštuolio Raimio.“ Klasikinė laiminga pabaiga, kai ne visi herojai ją pasiekia ir lieka liūdesio šešėlis. Knyga pretenduoja pabaigos ir neturėti, nes likusių tebekuriančių herojų dar laukia nauji nuotykiai. Atrodo, netolimoje ateityje iš tiesų numatomas tas „Po dvidešimties metų“ ar net „Vikontas de Braželonas“ – didelė Penketuko retrospektyva. Belieka laukti.