7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Šešėliai tapybos kadruose

Justino Vaitiekūno tapybos ir piešinių paroda VDA „Titanike“

Kristina Stančienė
Nr. 16 (1210), 2017-04-21
Dailė
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.

Pristatant Justino Vaitiekūno tapybos ir piešinių parodą, autoriui nešykštėta komplimentų – jis vadinamas ne tik chrestomatiniu, bet ir unikaliu bei charizmatišku. O pasak menotyrininko Vido Poškaus, tapybos priemonėmis jis yra ir simptomatiškas, pasiekiamybėmis – nepakartojamas... Tokie apibūdinimai įpareigoja – taip sakau visai ne dėl to, kad abejočiau Vido, gero tapybos žinovo, kompetencija. Tiesiog, kaip ir jis, šiek tiek pažįstu Justiną, todėl menininko asmenybė, jo laikysena man šioje parodoje vis lyg kokie šešėliai smelkėsi į tapybos „kadrus“, ir galbūt suteikė parodos interpretacijai neišvengiamo subjektyvumo.

 

Justino parodą pagal jos chronologiją, kuri aprėpia laikotarpį maždaug nuo 2000-ųjų iki pat šių metų, derėtų vadinti retrospektyvine, nes joje aptikau nemažai matytų darbų, kurie jau buvo eksponuoti kitose, ankstesnėse parodose. Tačiau parodos architektūra, atskirų darbų sugretinimai sena tarsi paverčia nauja, lyg „apsuka“ paveikslus kita jų puse, ir jie vėl atrodo įdomūs ir nauji. Tampa svarbi ne kūrinių atsiradimo data, labiau – jų priežastys ir sąsajos. Ko gero, šioje vietoje galima pasiremti paties Justino mintimi apie tapybą: „portretuojamasis yra tapomas iki susitikimo su tapytoju“. Išeitų, kad ir paroda – „asimetriškas“, efemeriškas darinys, rodantis ne autoriaus kūrybą „nuo iki“, o greičiau dabartinį jos būvį, menininko savistabos kryptį, vieną iš galimų kūrybos „kombinacijų“. Kalbantis su autoriumi, paaiškėjo, kad dėl šios priežasties jis savo parodai nesuteikė kokio nors konkretaus pavadinimo.

 

Darbai parodoje sukabinti gana tirštai, kontrastingai įvairuoja jų dydis – nuo kamerinių piešinukų iki didžiulių drobių, todėl joje nelieka vietos monotonijai, pasikartojimams. O dar ir pertvaros sustumdytos taip, kad paprastai atvira ir žvilgsniu lengvai aprėpiama apatinė „Titaniko“ salė įgijo lyg ir labirinto, lyg ir atskirų kambarių-koridorių struktūrą. Nemanau, kad taip daryta dėl „mados“. Spėju, kad menininkui ir parodos kuratorei Rimai Blažytei intuityviai piršosi būtent toks darbų pateikimas. Ir nuojauta jų neapgavo – ekspozicijoje pavyko sukurti specifinę Justino Vaitiekūno „stichiją“, kuri, būdama uždara, iki galo neperprantama ir sunkiai verbalizuojama, skleidžia kažkokius tvirto žinojimo apie pasaulį ir jo sandarą fluidus, o kartais net ir pranašumo, dominavimo subjekto (stebėtojo) atžvilgiu gaideles.

 

Kaip tai pasireiškia? Visų pirma, parodoje neapleidžia fizinis pojūtis, kad į šiuos milžiniškus, gaivališkus paveikslus tu, žiūrovas, spoksai iš apačios, toks mažas, menkas, lyg į didybės ir adoravimo trokštantį paminklą. Arba nevalingai prisimeni kitą visiems žinomą patirtį, kai regi paveikslus kur nors aukštai bažnyčios navose, kur jie ne tik puošia, bet ir kažką griežtai pasakoja, o kartais ir baugina, pamokslauja, tegul jų iki galo ir nesupranti. Čia dera iškelti dar vieną klausimą – iš kur tas Justino paveikslų sukeliamas įspūdis, tarsi jie būtų kažkokios uždaros, iki galo neperprantamos sistemos dalis, ir kuo jis skiriasi nuo kitų ekspresyviai tepančių lietuvių tapytojų, o gal atvirkščiai, yra pernelyg panašus į mūsų ekspresionistų „daugumą“?

 

Viena vertus, jo paveiksluose beveik niekada neaptinkame „grynosios“ abstrakcijos – dažniausiai regime figūras, daiktus, peizažą. Šiuo požiūriu jis yra, kaip sako Vidas Poškus, „simptomatiškas“, arba – vienas iš daugelio, nors jo gestiška tapyba, mano požiūriu, yra stipri, paveiki, pulsuojanti vos nujaučiamais egzistenciniais potyriais ir ironija. Tarkim, tūlame Henriko Čerapo paveiksle daiktas ar suabstraktinta materija yra metafora, o kartais – tiesiog daiktas per se, su savo nepakartojama šviesa, nuotaika, koloritu, o sociopolitinė Arvydo Šaltenio, Algimanto Kuro, Kosto Dereškevičiaus kartos satyra yra konkreti, audžiama remiantis autentiškais išgyventais potyriais; Jono Gasiūno dūmų paskirtis – kurti savotišką tikrovės kamufliažą, nustatyti net ir mūsų krašto geografines, socialines, politines koordinates pasaulio žemėlapyje, pagaliau – persvarstyti pačios tapybos reikalus; Vyganto Paukštės paveikslų žmogystos plaikstosi vis tame pačiame hermetiškame gyvenimiškų situacijų pasaulėlyje, kuris yra ir jų rojus, ir prakeiksmas. O Justino tapiniai yra tvinkte pritvinkę simbolių, ženklų ir jų junginių. Tai savotiška tapybos semiotika, arba – semiotinė tapyba. Nes debesys čia panėši į širdis, kaip ir eglių šakų properšos, kurios kartu primena ir kardiogramos eilučių dantelius. Portretiniai beždžionių biustai leidžiasi į disputą, ir tai kalba mums apie išmintį ir jos reliatyvumą. Gamta kartais atrodo tyčia antropomorfizuota – medžių šakos primena kibius pirštus. Net ir realūs, atpažįstami vaizdiniai, tarkim, piešiniuose ir tapyboje iškylantys Vingio parko karių kapinių motyvai su miegančio liūto skulptūra, kalba apie atminties saugojimą, vietas, kurios yra virtusios jos „talpyklomis“. Be to, ir laikas čia turi savo spalvą, kone kaip darbo grafikuose, schemose. Taip pat, Justino manymu, galima „suskaičiuoti“ net ir kalną...

 

Minėtus pojūčius Vaitiekūno tapyboje sustiprina ir kompoziciniai sprendimai, kai horizontas užkeliamas kažkur aukštai, ir turi pakelti galvą, kad jį apžvelgtum. Arba – kai kurie paveikslai tokie dideli ir vertikalaus formato, kad vėlgi, turi vesti žvilgsnį į viršų, norėdamas apžvelgti visą darbo struktūrą. Bet kuriuo atveju, tai kūryba, gavusi stiprų ir gyvybingą simbolinio mąstymo įskiepį. Justas kažkuriame interviu postringauja, kad jei netapytų, taptų sodininku. O sodininkystės sferoje su įskiepiais ir jų poveikiu skiepijamajam yra viskas labai aišku – tas naujas „įterpinys“ įtakoja viso augalo augimą, atsparumą šalčiui, kartu derliaus kiekį ir kokybę.

 

Dar labiau link simbolizmo, ne tik motyvais, bet ir savo tariamai naivia „vaikiška“ išraiška traukia Vaitiekūno piešinių serija su kaukolėmis. Tai lyg kažkokių civilizacijų liekanos, o gal užuomazgos, topografiniai ženklai. Taip pat ir įstrižai „sukirptos“ kompozicijos „kosminiai“ sodai – daug panašių piešinių, kur iš esmės kaitaliojasi tik medžių spalvinė gama. Gal tik paveikslas ekspozicijos pradžioje galėtų būti laikomas beveik šimtaprocentine abstrakcija ar bent jau labiausiai redukuotu pasakojimu. Bet vėlgi – pavadinimas („Draugai ir ruduo“) kviečia atpažinti, susieti ir teigia, kad kūrinio motyvas turi konkrečius prototipus.

 

Paroda veikia iki balandžio 23 d.

Vilniaus dailės akademijos parodų salės „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)

Dirba trečiadieniais–šeštadieniais 12–18 val., sekmadieniais 12–16 val.

Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.