Apie tapybą ir vikšrus

Lietuvių tapytojai mėgsta du dalykus – organiką ir skaičius. Taip pagalvojau klausydamasis oficialių ir privačių kalbų per žymiojo „Penketo“ parodos atidarymą, o ir žiūrėdamas į paveikslus, ekspoziciją.

Mūsiškėje tapybos istorijoje būta ir kitokių skaičių kombinacijų – kaip žymusis bei ankstesnis „Ketvertas/Ketveriukė“ (Kostas Dereškevičius, Algimantas Kuras, Arvydas Šaltenis, Algimantas Švėgžda) arba grupės „1“ bei „24“, tad visuomet galima kalbėti, jog teisybė, objektyvioji tiesa slypi kažkur ten – numerologinėse kombinacijose. „Penketas“ Lietuvos meno scenoje (o iš tiesų tai vadinamojoje „Cvirkynėje“, kurios tradicijas mūsų dienomis tęsia „Pamėnkalnio galerija“) pasirodė po minėtojo „Ketverto“ (kuris pačioje pradžioje taip pat buvo sudarytas iš penkių narių – jeigu nepamiršime savais keliais netrukus nuėjusio Algirdo Taurinsko). Tad taip ir norėjosi, jog po „Penketo“ sektų „Šešetas“, „Septynetas“ ir t.t... Taip neatsitiko. Ir iš tiesų tai tik aritmetinė simbolika. Juolab kad dabartinėje parodoje 2008 m. mus palikęs Raimundas Sližys dalyvauja tik savo kūrinių pavidalu, o Romanas Vilkauskas čia, deja, apskritai nepasirodė. Tad „Penketas“ lyg ir virtęs „Ketvertu“... Tai primena garsųjį Alexandre’o Dumas romaną „Trys muškietininkai“, kurį dar vaikystėje skaitydamas laužiau galvą: „Kodėl romanas pavadintas „Trimis muškietininkais“, jeigu ten jų iš viso keturi – t.y. Atas, Portas, Aramis ir D’Artanjanas?“ Manau, kad čia ir slypi visas „Penketo“ paslapties įminimas. Būdami tvirtu, stabiliu penketuku, šie menininkai visuomet buvo kiekvienas sau – autonomiškai. Ir čia jų stiprybė. Analogiškai muzikinėse grupėse geriausios kombinacijos susiformuoja iš skirtingų elementų. „Bitlai“ nebūtų buvę tokie, jeigu saldžiojo Paulo McCartney’io „nepermuštų“ aštrusis Johnas Lennonas, o šio savo nuoširdumu nesušildytų Ringo Starras, sudvasintas ontologinių George’o Harrisono ieškojimų. Taip ir Sližio „kičą“ užnuodija Gražio siaubas, šį sutaurina Natalevičiaus paslaptis, o pastarąją ironizuoja Skudučio groteskas. Tad Romano Vilkausko tapybos, jos precizikos, fotografiškai negailestingo realizmo ir socialinių-politinių poteksčių šioje parodoje trūko kaip druskos ar pipirų. Kita vertus – jo buvimas vis tiek jautėsi tarp eilučių, paveikslų tarpuose ir turint omenyje, jog be jo likęs „Penketas“ nebūtų toks, kokį matome čia.

Lietuvių menininkai mėgsta jubiliejines parodas. Šioji – ne išimtis. Praėjo lygiai 40 metų po pirmojo „Penketo“ pasirodymo tame „Cvirkos salone“. Tai ir paminėjimas (o kad to reikia, liudija žiūrovų anšlagai per atidarymą ir vėliau parodoje – panašiai gimtadienių ir nugyvento gyvenimo prasmingumas skaičiuojamas torto žvakelėmis ir bičiulių būriu) ir tam tikras pasitikrinimas – „Ar nepasenome? Ar vis dar aktualūs?“ Manau, į abu klausimus galima atsakyti teigiamai. Pakoketuosiu tardamas, kad pats, kaip lygiai keturiasdešimtmetis, jaučiuosi dar visai jaunas. Bet iš tiesų „Penketo“ tapyba yra tokia, kad ir po 140 metų ji neatrodys nei senstelėjusi, nei neaktuali. Tiek dėl puikios tapybos (džiaugiuosi, kad paroda veikia Dailės akademijos parodų erdvėje ir bent jau tapybos studentai gali prikišamai pamatyti, kas yra „skanus“ potėpis, mažo formato jėga, niuansuotas koloritas, gyvas piešinys), tiek dėl tematikos. Sližio ponai žvilgančiais žandais ir tešlainių prisivalgiusios egzaltuotos damos gyvuos dar ilgai. Tiksliau – ne jie patys, o juos inspiravę veikėjai. Tad jo paveikslai, kaip šių personažų veidrodiniai atspindžiai, nepraras savo skaidrumo. Žmonės kaip sapnavo, taip ir sapnuos, o ten, savo somnambulinėse būsenose, pamatys tai, ką be jokio kompromiso fiksuoja Gražys – savo troškimų pagimdytas nuodėmes. Mūsų buitis kaip buvo, taip ir bus nutvieksta tos pačios siurrealistinės paslapties (norėčiau pasakyti „auros“, tačiau kalbant apie Natalevičių tai skambėtų pernelyg egzaltuotai – labiau tiktų švytėjimo apibrėžimas), tad šie paveikslai dar ilgam tarnaus kaip langai, padedantys tai įžvelgti. Galop kas būtų tapyba, jeigu jos, kaip Skudučio kūryboje, į priekį nevarytų arba tartum ugnies nekūrentų dvi esminės sąlygos – geidulingumas ir ironija?

Būtent tai – kūniškumas (kaip geidulingumo sąlyga su visais galimais savo atspalviais) ir ironija charakterizuoja visą „Penketuko“ esmę. Neatsitiktinai šie kūrėjai dar ir vadinami „kirmėlistais“ (tai juk irgi apibūdina tiek kūniškumą, tiek ironiją). Sakiau, kad lietuvių tapytojai mėgsta organiką, dabar patikslinsiu, jog omenyje turėjau kūniškumą. Kas yra tas kūniškumas? Kūniškumas yra tiek metodas atskleisti tapybos prigimtį (štai – Sližys aliejinį dažą neretai lieja kaip akvarelę, Skudutis ekspresyviai jį „užvelia“, Gražys varijuoja ir pastoziniais sluoksniais, ir skaidrumu, o Natalevičius jautriai niuansuoja), tiek principas atskleisti visas galimas kūniškumo formas. Antai – Sližys mato gyvuliškąjį (kirmėliškąjį) pradą, slypintį visų mūsų fiziniuose apvalkaluose, Skudutis išryškina seksualųjį aspektą, Natalevičius kūnus nukūnina, paversdamas juos dvasingais vaiduokliais, galop Gražys apokaliptiškai mato yrančias mėsas ir griaučius, kuo tikriausią skerdieną.

O dėl ironijos... „Penketo“ atveju vėlgi galima kalbėti apie skirtingiausius jos aspektus, bet tai jau yra analizuota ir ne kartą. Manyčiau šiuo atveju verta tiesiog prisiminti istorinį kontekstą. Beje, per atidarymą parodos kuratorius Viktoras Liutkus labai norėjo, kad fone skambėtų beveik vienmetis (1979 m.) roko grupės „Pink Floyd“ albumas „The Wall“, ypač dažnai tais laikais klausytas „Penketo“ studijose dirbant ar švenčiant. 1982 m. pagal jį sukurtas Alano Parkerio filmas ir „Penkiukės“ tapybai artima Geraldo Scarfe’o animacija. Galima prisiminti tik kelis epizodus – veikėjo Pinko smegenis griaužiančius kirminus arba jį teisiantį vikšrą, tačiau svarbiausia, kad tai dar kartą liudija, jog idėjos plevena ore ir jų negali atskirti net aukščiausios ir patvariausios, pačių žmonių pastatytos sienos. Vis dėlto kalbėdami ir apie „pinkfloidus“, ir apie „Penketą“, tos apokalipse nuspalvintos ironijos, eschatologinio grotesko negalime susieti vien tik su konkrečia epocha (šiuo atveju – ypač nykiu paskutiniu stagnacijoje supuvusio sovietmečio dešimtmečiu), tai universalūs dalykai. O jie lieka kuo tikriausia aktualija gal net ir amžinai. Kad tas negatyvus kontekstas, regis, slegiančios, bet iš tiesų inspiravusios politinės (ir ne tik) sąlygos buvo dirva, leidusi išaugti „Penketuko“ siurrealizmui, skatinusi jų organiškąją ironiją, geriausiai liudija šios grupuotės menininkų kūrybos pokyčiai po 10-ojo dešimtmečio – ji tapo dekoratyvesnė, ne tokia drastiška.

Žvelgiant lietuviškosios tapybos raidos aspektu, turbūt įmanoma sakyti, kad ironija yra esminis požymis, skiriantis „Penketą“ nuo tolimesnių arba artimesnių jo pirmtakų. To iš tiesų esama ir „Ketverto“ narių kūryboje (prisiminkime kad ir Dereškevičiaus moteris), tačiau koks nors Sližys ar Skudutis mažiau moralizuoja, o daugiau pokštauja. Kažkodėl pagalvojau, jog dar nuo Kauno meno mokyklos laikų tarp vyresnės kartos tapytojų įsitvirtinusį tikrojo tapytojo-kaimo berno mitą (esą menininkas grynuolis turi būti kilęs iš valstietiškos aplinkos arba į ją grįžti, ir tik dirbdamas „prie žemės“ suprasti gyvenimo bei kūrybos esmę) „Penketas“ gerokai supurtė. Šiame naratyve menininkai primena ne savuoju darbu ir prakaitu suvokiančius, o lengvabūdiškai po pievą su drugeliams gaudyti tinkleliais laigančius jaunuolius.

Dar vienas žodis apie „Penketui“ taip būdingą (kartais atsirandančią visai netikėtai) ironiją. Per atidarymą pastebėjau, kad vienas šalia kito, tartum vagonai traukinio sąstate, pakabinti paveikslai primena tai, kuo vadinti ir patys „kirmėlistai“ – gigantišką kirminą. Pagalvojau, kad „Penketas“ yra kaip tas vikšras, kuris dailės istorijoje estafetiškai jungia ankstesnę (iš jos paveldėta spalvos ir potėpio jėga) ir vėlesnę (šiai perduota toji ironija ir kūniškumas kaip duotybė) dailininkų kartas.

Paroda veikia iki spalio 22 d.

VDA parodų salės „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)

Dirba trečiadieniais–šeštadieniais 12–18 val., sekmadieniais 12–16 val.