Kaip ir priklauso žiemos sodui, patalpoje daug žalumos. Tačiau iki tikros oranžerijos dar toloka, trūksta skaidrumo (stiklinių skliautų ir aukščio) ir augalų masės, gal dar šiek tiek etikečių. Ypač tokiu metų laiku, kai viskas stiebiasi, žvilga, virsta per kraštus, kai neorganizuota pievelė geriau vaizduoja sodus nei vazoninių gėlių spiečius. Bet kam jų reikia? Pasiganius po ekspoziciją ilgainiui ima aiškėti.

Štai vertikalus kaktusas atkartoja planšetiniame kompiuteryje judančio žmogaus vertikalę, prie durų augmenija palaiko kompaniją skulptūroms, kurios labai aiškiai primena romėniškų sodų atletų atliejas, nors taip pat aiškiai jomis jau nebėra. Tačiau sodo skulptūros suaugusios su augalais jau daug šimtmečių, ir taip tiesiog turi būti. O kaipgi Duonio priešistorinio parko gyvūnai be augalų, nors ir tik asociacijos pavidalu?

Eidama į parodą tikėjausi, kad jau gerai žinomi menininkai ir ypač dailininkai parodys ką nors tokio, ko dar nebūsiu mačiusi anksčiau. Intriguoja ir pati parodos koncepcija, nes paprastai meninių tyrimų išklotinės (o aš tikiu, kad šiuolaikinio meno kontekste tokie tyrimai tiesiog būtini) lieka paslaptyje. Dažniausiai taip nutinka tuomet, kai pristatomas tik galutinis kūrinio variantas arba tyrimų rezultatas, todėl paroda siūlo vertingą galimybę – pažinti šių menininkų kūrybinį procesą.

Šiuo metu kuriančių skulptūros studijas baigusių menininkų masė, primerktu žvilgsniu žiūrint, skyla į dvi dalis. Vieni idėjas įvaizdina ir įkūnija objektuose, kuria daugiau mažiau apčiuopiamus daiktus, iš kurių dėlioja savitu būdu pagrįstas instaliacijas. Kitų meninė išraiška pasislinkusi nuo idėjų vertimo objektais link idėjų medijavimo rengiant įvykius, susitikimus, pristatant ar paslepiant vaizdo bei garso objektus arba tiesiog paliekant brūkšnį ant sienos. Stebint šiuolaikinės aukštosios kultūros puoselėjimu užsiimančių institucijų parodų tinklelį, riba tarp šių dviejų dalių nėra aiški, nes pirmieji gilindamiesi į savo interesų sferą migruoja į antrųjų valdas, o antrieji retkarčiais naudoja pirmųjų kūrybą kaip artefaktus (Juozo Laivio atvejis). Riba paaiškėja, kai įsižiūri į šiuolaikinio meno pardavimais užsiimančių privačių galerijų paieškas. Kad parduotų ar bent priviliotų galintį susidomėti asmenį, galerininkėms reikia ko nors apčiuopiamo, įrodančio menininko techniką ir galybę prie kūrinio praleistų valandų.

Nuo 2012 m. pradžios Vilniuje, Žvėryne, ėmė veikti menininko Žilvino Landzbergo ir menotyrininkės Ūlos Tornau inicijuota ir prižiūrima projektų erdvė „Malonioji 6“. Šių metų sausio mėnesį ją perima Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga (LTMKS).

Paroda „Vasaros skaitiniai“ pristato dokumentikos ir fikcijos apraiškas šiuolaikinių menininkų kūriniuose ir tyrinėja šiuolaikinio meno sąveikas su laiko menais, tokiais kaip literatūra, teatras ir kinas. Parodoje ypatingas dėmesys skiriamas originaliems ir paveikiems naratyvams, menininkų gebėjimui savo darbais pasakoti istorijas.

Cesio parodoje vadovaujamasi „kompiliavimo“ logika, būdinga populiariems žurnalams, interneto portalams, o taip pat ir knygų klubams bei knygų mylėtojų bendruomenėms, kurių skaitytojams ir nariams siūlomi rekomenduojamų skaitinių sąrašai, ypač artėjant vasarai (ir Kalėdoms). Parodai surinkti kūriniai tarsi sudaro kolekciją ar sąrašą vasaros skaitiniams arba tyrimams. „Vasaros skaitiniai“ skirti Cesio gyventojams ir atostogautojams, plūstantiems į šį mažą Šiaurės Latvijos miestelį kiekvieną kasmetinio festivalio sezoną.