Autorius: ŠMC inf.

ŠMC inf.

Eriko Frydenborgo dėžė Normano Laicho darbui

2019.09.06-11.03
Who's Werner?
Ačiū Antanui Gerlikui, Audriui Pociui, Benjaminui Roth, Celinei Condorelli, Davidui Robsonui (iš Margot Sandeman namų), Denisei Scott Brown, Dovilei Grigaliūnaitei, Erik Frydenborg, Ianui Hamiltonui Finlay, Isai Genzken, Jamesui Langdonui, Joanai Hughson, Johnui Baldassariui, Jonui Lozoraičiui, Jonui Mekui, Jurgai Daubaraitei, Justinai Zubaitei, Kristinai Pallovai (iš Marianos Goodman galerijos), Kęstučiui Kuizinui, Laurai Kaminskaitei, Laurenai Sher (iš Marianos Goodman galerijos), Linda Burchill, Lucy'ai Skaer, Margot Sandeman, Maxinei Kopsa, Mienai Devriendt, Nerijui Rimkui, Normanui Laichui, Paului Robbrechts'ui, Peteriui Robsonui (Margot Sandeman Estate), Piai Simig (iš Iano Hamiltono Finlay namų), Robertui Venturiui, Ronjai Andersson, Sebastianui Mekui, Simonui Harlow, Tracey Powel, Virginijai Januškevičiūtei, Yanai Foqué.

Rugsėjo 7 – lapkričio 3 d., 2019
Atidarymas: rugsėjo 6 d., 18 val.

Who's Werner? yra grupinė paroda, apžvelgianti pasižymėjusių mąstytojų, amatininkų ar gyvenimo partnerių, kurie ilgą laiką bendradarbiavo su žymiais menininkais, praktikas.

Parodos pavadinimas norodo į 1981-aisiais metais sukurtą Martino Kippenbergerio kūrinių seriją Lieber Maler, Male Mir (liet. „Mielas tapytojau, tapyk mane“). Menininkas pasamdė profesionalų afišų tapytoją vardu Werneris nutapyti keletą didelio formato portretų, kuriuose vaizduojamas pats Kippenbergeris. Nors Kippenbergeris pripažino Wernerio indėlį į šį projektą, tačiau nieko daugiau, išskyrus jo pirmąjį vardą, apie jį nėra žinoma. Nebūtų nuostabu, jei pasirodytų, kad Werneris tėra išgalvotas personažas, tačiau jis įkūnija figūrą žmogaus, kurio darbas, įdėtas bendradarbiaujant su garsiu menininku, bendru sutarimu yra laikomas vieša paslaptimi. Parodoje siūloma iš arčiau pažvelgti į įvairius tokio bendradarbiavimo atvejus bei siekiama atskleisti mitus kaip meno kūriniai yra sukuriami, bei struktūras, kurios šiuos mitus palaiko gyvus.

Parodos organizatoriai yra Šiuolaikinio meno centras Vilniuje ir Kunstverein projektų erdvė Amsterdame. Projektą remia Lietuvos kultūros tarybą ir Kunstverein centro nariai (turintys auksinę narystę). Lapkričio 15 d. Amsterdame duris atvers antroji parodos dalis.

Scenografija
Benjamin Roth

Svarbios datos:

2019 m. rugsėjo 6 d. 18 val.
Parodos atidarymas Vilniuje

2019 m. rugsėjo 7 d. 18 val.
Ekskursija su parodos kuratore Yana Foqué

2019 m. spalio 18 d. 20 val.
Riet’os Wijnen leidinio Grace Crowley pristatymas

Kaip parodos Who's Werner? dalį, Kunstverein leidykla pristatyto knygą Grace Crowley. Tai yra leidinys, kurio pagrindą sudaro laiškai, išsiųsti australų abstrakčiosios tapybos kūrėjai bei pedagogei Gracei Crowley. Specialiai šiam leidiniui menininkė Rieta Wijnen transkribavo ir katalogavo susirašinėjimus, siekiant sukurti alternatyvią menininkės biografiją, pasakojančią apie Crowley gyvenimą per santykių, kuriuos ji plėtojo ir puoselėjo, prizmę.

Prieš tai šioje serijoje Kunstverein leidykla išleido knygą Marlow Moss. Abu leidiniai siūlo išsamiau pažvelgti į įspūdingus dviejų moterų gyvenimus. Šiuolaikinio meno centre vyks pirmasis leidinio pristatymas Baltijos šalyse. Vakaro metu knygos redaktorė skaitys ištraukas iš naujojo leidinio, o skaitymus seks pokalbis apie abu projektus bei jų vietą parodos kontekste.

2019 m. lapkričio 3 d. 15 val.
Parodos uždarymas

Paskutinė proga pamatyti parodą Vilniuje prieš jai iškeliaujant į Amsterdamą, kur ji tarsi feniksas iš naujo atgims Amsterdamo meno savaitgaliui.

Edukacinė programa vyks visą parodos veikimo laikotarpį darbo dienomis Šiuolaikinio meno centro darbo metu pagal pageidavimą. Dėl nemokamų edukacinių užsiėmimų mokykloms, prašome kreiptis elektroniniu paštu – edukacija@cac.lt.

 

ŠMC inf.

Koenraad Dedobbeleer. As Long As it Is Striven after, it Goes on Expanding

Kuratorė Ūla Tornau
2019 09 06 – 11 06
Rugsėjo 7 – lapkričio 6 d., 2019
Atidarymas: rugsėjo 6 d., 18 val.

„As Long As it Is Striven After, it Goes on Expanding“ (laisvas vertimas: „Kol sieksi, tol augs“) – tai vieno įdomiausių šiandien kuriančių belgų menininkų Koenraado Dedobbeleerio parodos pavadinimas ir kūrinys tuo pat metu. Atkartojantis tradicinės patarlės struktūrą, skambantis didaktiškai ar lyg slėptų gilią pseudoišmintį, šis pavadinimas atveria humoro kupiną menininko kūrybos pasaulį, kur pasitelkęs skulptūras, kūrinių pavadinimus, rastus žodžius, daiktus ir architektūros elementus jis lengvais gestais keičia įprastas profesines, institucines, funkcijų, vaizdų ir ekspozicijų hierarchijas.

Dedobbeleerio solo paroda sumanyta specialiai ŠMC Didžiajai salei ir įkvėpta šio pastato architektūros bei ją keitusio laiko ženklų. Visi parodoje pristatomi kūriniai sukurti 2019 m., didelė jų dalis buvo suprodiusuoti Vilniuje būtent šiai parodai. Atsižvelgdamas į tai, kad paroda šioje erdvėje vyksta ypatingu laiku – netrukus po jos pastatas užsidarys rekonstrukcijai – menininkaskelia klausimus apie skirtingais laikotarpiais čia besiformavusius architektūrinius ir dizaino sluoksnius ir parodų eksponavimo kultūras. Dedobbeleeris atveria 9-ojo dešimtmečio mozaikinio betono grindų dangą, randa būdą panaudotidaug metų ŠMC tarnavusius ekspozicinius skydus bei grąžina į salę seniai nebenaudojamus šviestuvus, kuriuos aptiko archyvinėse pastato nuotraukose. Meno parodų ir jų ekspozicijų istorija, jų politiniai kontekstai – tai Dedobbeleerio kūrybai būdingos temos, apie kurias jis subtiliai kalba ne tik kurdamas siurrealius, pusiau funkcinius objektus ir architektūrines intervencijas, bet ir savo kuratorine ir pedagogine veikla.

Dedobbeleeris kuria eksperimentiniame skulptūros ir architektūros lauke. Jis yra iš tų menininkų, kurie naudoja ir puikiai išmano įprastas skulptūros medžiagas, bet tuo pat metu jų kūriniai gali būti visiškai nepanašūs į skulptūras. Tokius objektus kaip įdomaus dizaino šviestuvas, skylė sienoje, didžiulė vaza, tvorelė ar savadarbė krosnis iš pirmo žvilgsnio gali būti sunku atskirti nuo kasdieninių daiktų ar parodos architektūros detalių. Šalia sudėtingos šildymo įrangos gali būti eksponuojama panešiota kojinė, o greta kruopščiai atliktų šilkografijos kūrinių – saldainio popierėlis ar vaikiški menininko dukters piešiniai. Dedobbeleerio parodos erdvėje, kupinoje motyvų iš įvairių sričių ir kasdienybės, atsiskleidžia plati gyvenimo įvairovė.

2018–2019 m. personalines Koenraado Dedobbeleerio parodas pristatė Briuselio WIELS šiuolaikinio meno centras ir Delavero (JAV) Winterthur muziejus. Ankstesnės personalinės menininko parodos pristatytos Midelburgo (Olandija) „De Vleeshal“ ir Ivry-Sur-Seine „Le Credac“ meno centruose (abi parodos 2013 m.), Sankt Galeno Dailės muziejuje (Šveicarija, 2012 m.), Lisabonos kultūros centre „Culturgest“ (2012 m.), Krėfeldo meno centre „Haus Esters“ (Vokietija, 2009 m.) ir Berno kunsthalėje (Šveicarija, 2008 m.). 2016 m. Dedobbeleeris dalyvavo Liverpulio bienalėje bei parodoje Reina Sofia nacionaliniame muziejuje, 2014 m. – Brno bienalėje, 2013 m. – Porto Alegrės bienalėje. Jo kūryba pristatyta grupinėse parodose tokiose institucijose kaip Pompidou centras (2017 m.) ir Dekoratyviojo meno muziejus Paryžiuje (2016 m.), Vienos kunsthalė (2014 m.), Zygeno Šiuolaikinio meno muziejus (Vokietija, 2012 m.), Liuksemburgo muziejus „Casino Luxembourg“ (2011 m.), Gento Šiuolaikinio meno muziejus (Belgija, 2010 m.). Nuo 2006 m. drauge su architektu Kris Kimpe menininkas leidžia architektūros fanziną „UP“.

Parodą remia Lietuvos kultūros taryba.

 

 

ŠMC inf.

Leo Goldsmith. Podirvinis posūkis: pogrindinė vaizduotė mene

Birželio 21 d., penktadienį, 19 val. ŠMC skaitykloje
Paskaita vyks anglų kalba
 
Podirvinis žemės sluoksnis, kaip praeities ir ateities susikirtimas, nuo seno buvo menininkų, archeologų ir technologų žavėjimosi objektu. Ši paskaita skirta šiuolaikinių videoinstaliacijų gyvenimui pogrindyje, užvertumo ir išskirtinumo bei kapitalistinės gavybos erdvei, kuri čia permąstoma kaip radikalus įtraukimas (angl. inclusivity) ir bendrumas (angl. commonality) bei kaip vieta, per kurią tyrinėjame materijos istorijas ir medijų ateitis. Tarp aptariamų menininkų – Laure Prouvost, Robert Smithson, Ben Russel, „The Otolith Group“ ir „New Mineral Collective“ (Tanya Busse ir Emilija Škarnulytė).

Po paskaitos vyks Luko Brašiškio moderuojama Q&A sesija !
 
LEO GOLDSMITH yra rašytojas ir kuratorius šiuo metu gyvenantis Niujorke, taip pat vizituojantis vaizdo studijų profesorius Eugene’o Lango koledže „The New School“ universitete. Jo tekstai publikuoti žurnaluose „Artforum“, „art-agenda“, „Cinema Scope“, „Frieze“ ir „The Brooklyn Rail“. 2011-2018 m. jis taip pat dirbo pastarojo žurnalo kino skilties redaktoriumi. Šiuo metu, kartu su Rachaele Rakes, Goldsmith rengia knygą apie kino kūrėją Peterį Watkinsą. Jis taip pat dėstė medijas ir kiną Niujorko universitete, Bruklino koledže bei Harvardo universitete.

 

ŠMC inf.

ŠMC paroda „Kraujas ir žemė“ ir Mindaugo Navako solo paroda „Daiktiškumai“

„Radikalus menas šiandien – tamsus menas; jo pagrindinė spalva – juoda.“ Ši vokiečių filosofo Theodoro W. Adorno citata pasirinkta pristatyti Šiuolaikinio meno centre atidaromą tarptautinę grupinę parodą „Kraujas ir žemė: tamsūs menai tamsiems laikams“. Daugiau nei dvidešimt menininkų darbų svarstys ką reiškia kurti meną šiandienos pasaulyje, kuomet privalome padaryti viską, kad jį išsaugotume? Birželio 14 d., penktadienį, 18 val. ŠMC taip pat bus atidaryta didžiulę įtaką Lietuvos meno scenai padariusio skulptoriaus, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Mindaugo Navako solo paroda „Daiktiškumai“.

„Turbūt nėra reikalo vardyti visų blogybių, su kuriomis gyvename šiandien ir gyvensime numatomoje ateityje. Radikaliai spartėjanti klimato kaita, deja, – tai tik žemutinė nata ilgoje litanijoje, kurioje taip pat yra ir globalinis populistinės politikos iškilimas, auganti neoimperializmo grėsmė mažoms šalims ir visų mūsų totalinė vergovė taip vadinamam „sekimo kapitalizmui“, kurį įkūnija mobilieji telefonai ir kitos mašinos, greitai galėsiančios pačios išmokti, kaip mąstyti. Meno paroda yra tokia turinio artikuliacijos forma, kurioje reikia rinktis kitokius kelius nei knygoje, filme ar bet kokiame renginyje, kalbančiame apie įdomias ir svarbias temas,“ – sako parodos „Kraujas ir žemė: tamsūs menai tamsiems laikams“ kuratoriai Anders Kreuger ir Julija Fomina.

Parodoje bus rodomi skirtingų kartų menininkų darbai, tarp jų – specialiai parodai sukurti sienos tapybos kūriniai  (Bosmans, Heikkilä, Lee, Mikušev); abstrakčioji tapyba (Efimov, Taniguchi, Zimblytė); skulptūriniai darbai (El-Hassan, Laakkonen, Raila, Yeung); kūriniai, tiesiogiai susiję su žeme ir klimato kaita (Gill, Maknytė, Pempė, Wefers); videodarbai (Gaisumov, Žiūra); įvairaus formato performanso menininkų darbai (Emnoyumno, Khalfin, Kukama, Pupkevičiūtė, Tamoševičiūtė, Toomik). Atidarymo metu, penktadienį, vyks trys performansai.

Dar viena atidaroma paroda, skulptoriaus Mindaugo Navako „Daiktiškumai“ – tai kompaktiškas teminis projektas, pristatantis skirtingus pastaraisiais metais plėtotus kūrėjo praktikos aspektus. Navakas yra menininkas, kurio monumentali praktika ir socialinė pozicija unikaliai paveikė šiuolaikinę Lietuvos meno viešoje erdvėje vaizduotę. Šio menininko įtaka buvo esminė daugeliui pastarųjų dešimtmečių Lietuvos kūrėjų. Parodoje monumentalūs akmens elementai jungiami su smulkesne plastika, kurioje šiuolaikiškai tyrinėjamos sociokultūrinės menininką dominančių medžiagų – atvežtinių egzotiškų granitų, pigių tapetų, guminių užvalkalų, čiužinių ir buitinių rakandų – reikšmės.
Visą vasarą Šiuolaikinio meno centre vyks nemokamos ekskursijos. Birželio 15 d., šeštadienį, nuo 14 val. kviečiame į ekskursiją po parodą „Kraujas ir žemė: tamsūs menai tamsiems laikams“, kurią ves kuratoriai Anders Kreuger ir Julija Fomina. Ekskursija po Mindaugo Navako parodą „Daiktiškumai“ su kuratorė Ūla Tornau vyks birželio 19 d., trečiadienį, nuo 18 valandos. Parodos veiks iki rugpjūčio 18 dienos. Kiekvieną trečiadienį Šiuolaikinio meno centro lankymas yra nemokamas.

 

ŠMC inf.

Paskelbti parodos „JCDecaux premija 2019“ dalyviai

Šiuolaikinio meno centras ir lauko reklamos bendrovė „JCDecaux Lietuva“ jau ketvirtus metus jauniesiems talentams suteikia galimybę būti pastebėtiems ir įvertintiems.Bendrai organizuojamos parodos „JCDecaux premija 2019“ kuratoriai Adomas Narkevičius ir Monika Kalinauskaitė atrinko penkis pradedančiuosius menininkus, dalyvausiančius šių metų projekte.

Parodos metu rugsėjo – lapkričio mėnesiais Šiuolaikinio meno centro erdvėse visuomenei bus pristatomi nauji menininkų darbai, o vienam iš jų tarptautinės komisijos sprendimu atiteks 4000 EUR vertės „JCDecaux premija“ ir galimybė eksponuoti savo darbus lauko reklamos plotuose.

Šiemet parodos organizatoriai sulaukė rekordinio menininkų susidomėjimo – konkursui pateiktos net 75-ios paraiškos. Iš jų atrinkti aktualiausi, vizualiai bei idėjiškai įdomiausi projektai. Pasak organizatorių, prie tokios paraiškų gausos prisidėjo pirmą kartą penkiuose šalies didmiesčiuose „JCDecaux“ priklausančiose lauko reklamos plotuose paskelbtas viešas kvietimas dalyvauti konkurse.

„Mūsų bendro projekto geografija kasmet plečiasi – apjungiame Lietuvoje ir užsienyje kuriančius talentus. Taip pat suburiame vis daugiau bendraminčių iš verslo ir kultūros pasaulio, taip dar svariau prisidedami prie jaunųjų menininkų sėkmingų startų”, – sako Žaneta Fomova, „JCDecaux“ generalinė direktorė.
„Premija gali tapti ne tik džiugiu darbo įvertinimu, bet ir svaria paskata tęsti tolimesnius projektus bei būti ryškiu postūmiu naujame karjeros etape. Kviečiame menu besidominčius žmones atvykti į rudenį atidaromą parodą, būtinai įsidėmėti pristatomų menininkų pavardes, toliau sekti ir palaikyti jų kūrybą”, – teigė ŠMC direktorius Kęstutis Kuizinas

2019 metų parodos dalyviai:
Agnė Jokšė (g. 1993) yra šiuo metu Kopenhagoje gyvenanti menininkė, studijuojanti Danijos Karališkojoje vizualiųjų menų akademijoje. Jos kūryba apima tekstą, meno akcijas, garsą ir bendruomenines veiklas bei feminizmo, LGBTQIA ir kitus sociopolitinius kontekstus. Autoetniškumo metodus taikanti menininkė „JCDecaux premijos" ekspozicijoje pristatys scenarijų ir performansą, nagrinėjantį platonišką moterų draugystę ir jos detalią, kintančią kasdienybę, kupiną magijos elementų ir kliūčių, kurios įveikiamos drauge.

Arvydas Umbrasas (g. 1986) yra Vilniuje gyvenantis menininkas, studijavęs Vienos taikomųjų menų universitete Austrijoje ir Bergeno meno ir dizaino akademijoje Norvegijoje. Jo kūrybai būdinga minimalistiška estetika, balansuojanti tarp abstrakcijos ir kūniškumo ženklų. „JCDecaux premijos“ parodoje Umbrasas pristatys astronominių fenomenų, fantastinės vaizduotės ir lytiškumo tyrinėjimų įkvėptą objektą.

Nancie Naive (Emilė Skolevičiūtė, g. 1997) – kylanti populiariosios kultūros, šiuolaikinio meno ir kino superžvaigždė, socialinių tinklų persona, įkūnytas kūrybinis alterego, pati sau kūrinys, produktas, prekė ir reklama. Ekspozicijoje Nancie atsigręš į ją lydinčią šlovę ir stos į akistatą su kiekvienos įžymybės amžinais palydovais – paparaciais ir jų blykstėmis.

Gabrielė Vetkinaitė (g. 1996) šiuo metu studijuoja skulptūros bakalaurą Vilniaus dailės akademijoje ir kuria garso instaliacijas bei videodarbus, apmąstančius ir keičiančius iš pažiūros jau suvoktas istorijas. „JCDecaux premijos“ ekspozicijoje ji pristatys iš asmeninių patirčių bei lyrinių įspūdžių kylantį muzikinį kūrinį, skirtą intymiam ir atidžiam klausymuisi.

Milda Januševičiūtė (g. 1990) ir Miša Skalskis (g. 1994) – Lietuvoje ir Olandijoje gyvenantis menininkų kolektyvas, dirbantis videomeno ir garso instaliacijų srityse. „JCDecaux premijos“ parodoje jie pristatys sociologiniais tyrimais ir asmenine patirtimi paremtą kūrinį, kuriame apmąstomos pažeidžiamumo ir bendražmogiškumo temos sveikatos apsaugos sistemų kontekste.
„JCDecaux premija“ – tai nuo 2016 m. Šiuolaikinio meno centro ir „JCDecaux“ rengiamas kasmetinis menininkų projektų konkursas, kurio tikslas – skatinti Lietuvos jaunųjų menininkų kūrybą, jos sklaidą Lietuvoje ir užsienyje bei visuomenės susidomėjimą šiuolaikiniu menu. Projekte gali dalyvauti tebestudijuojantys arba ne anksčiau kaip prieš dvejus metus iki parodos atidarymo studijas baigę menininkai.

 

ŠMC inf.

Vytenis Burokas. Sanatorija. ŠMC skaitykloje

Kuratorė: Justina Zubaitė
2019.05.15-2019.06.07
Parodos atidarymas 2019 m. gegužės 15 d., trečiadienį, 18 val. ŠMC skaitykloje

„Atvykau į sanatoriją ieškoti proto ramybės, pauzės. Transformuojanti patirtis. Išgyvenau kūrybinių galių rekuperaciją, taip pat pavyko bent trumpam nutildyti obsesija virtusį norą teisinti kiekvieną savo veiksmą. Tuo metu, kai priklausiau slaptąjai „Pentino draugijai“, nekūriau artefaktų. Visi mūsų kūriniai vykdavo tik mūsų galvose, ir visuomet atsirasdavo tik judant – net ir eidami plačiausia gatve stumdydavomės, glaustydavomės ir nejučiomis bent alkūnės smaigaliu liesdavomės vienas prie kito. Tą pačią akimirką, kai kas nors iš mūsų vis tik pabandydavo kurti medžiagoje – rašyti, paišyti, tverti erdvėje ar tapyti – kiti tuoj pat įjungdavo savo kritinius aparatus ir paralyžuodavo troškimą imtis veiksmo. Mes tai vadinome „sutramdymu“. Viskas likdavo tik žodžių žaidimuose ir ritualiniuose šokiuose.

„Pentino klubas“ buvo hermetiška draugija. Nedaug kas numanė, ką jos nariai veikia ar kas juos sieja. Aišku buvo tik tiek, kad pentinai joje buvo skirti tramdyti ne žirgams, o patiems raiteliams ir vidiniams jų troškimams, besikėsinantiems žengti už regulos ribų. Šis tramdymas buvo savitramda (nepainioti su savitvarda). Jokiu būdu negalima teigti, kad mus kartu laikė tik baimė. Nuolatinis nerimas, jaudulys ir priklausymo kažkam didesniam jausmas taip pat buvo galingos, vieną prie kito mus traukiančios jėgos. Prie to prisidėjo ir grupės charizma, aistra ir nuolatiniai simpoziumai. Kiti galbūt pastebėdavo tam tikrą simboliką, gestus, ženklus, kuriuos gal ir galėjo atpažinti, bet negalėjo pilnai įvardinti nieko, kas už to slypi. Susitikę šokdavome ritualinį šokį, kurį praminėme „tramdymu“. Šokdami tarsi piešėme žvaigždę ar pentiną savo kūnais: energingais, sprogstamais judesiais šuoliuodavome iš erdvės vidurio į išorę, mūsų alkūnės atsiskirdavo, bet susikibdavo delnai, o tada pasileisdavome ir kaip sraigtai sukdamiesi aplink savo ašį keisdavomės vietomis su kitais šokėjais, vikriai ir lengvai griždami į centrą. Mūsų būdavo koks tuzinas, ir visas šis šokis veikė kaip toroidinis magnetizmas. „Tramdymas“ baigdavosi tada, kai visi nariai būdavo susikeitę vietomis ir grįžę ten, kur pradėjo – bet jau kitokie“.

Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) skaitykloje pristatomi Vytenio Buroko akvarelės ir piešiniai tušu — greiti judesiai užrašinėje, jo pramanytos fikcinės bendruomenės ženklai, jėgų atgavimo ritualai. Savo kūryboje menininkas tyrinėja žinių fermentaciją ir metabolizmą, aptrupėjusius kultūrinių įtakų pėdsakus, ir, perleisdamas jas per asmeninių patirčių ir įžvalgų filtrą, jungia į naują visumą.

Vytenis Burokas baigė šiuolaikinės skulptūros ir meno pedagogikos studijas Vilniaus dailės akademijoje, 2013–2014 m. buvo „Rupert“ alternatyvios edukacinės programos dalyviu. Keletą metų menininkas dirbo edukacijos ir parodų kuratoriumi Nacionalinėje dailės galerijoje, šiuo metu dėsto Vilniaus dailės akademijos skulptūros katedroje.

Paroda veiks ŠMC skaityklos darbo metu gegužės 15—birželio 7 d.
Rėmėjas: Lietuvos kultūros taryba

Dėkojame Virginijai Januškevičiūtei, Laurai Kaminskaitei ir Dominykui Liaudanskui.

ŠMC inf.

Šiuolaikinio meno centre atidaromos trys naujos parodos

Brud. Beždžionių gudrumas
Kuratorė Virginija Januškevičiūtė
2019.04.26-05.26
Parodos pavadinimas – „Beždžionių gudrumas“ – yra susijęs su netikėtai anglų kalboje prigijusia labai sena tradicija įvairių gyvūnų būrius vadinti skirtingais, tik vienai ar kitai rūšiai taikomais žodžiais. Ši dar iš 15-ojo amžiaus kildinama tradicija siejama su Anglijos rašytoja, vienuolyno priore Juliana Berners. Manoma, kad tai ji kranklių būrius pavadino „nemalonumais“, liūtų – „puikybėmis“, o auksinių žuvelių – „bėdelėmis“. Dar iki šiol daugelyje anglų kalba kalbančių šalių beždžionių grupės vadinamos „gudrumais“ (angl. „shrewdness“).

„Brud“ – tai atmosfesa, supanti kamerą. „Brud“ projektai – tai vienas kitą veikiančių skirtinguose laiko ir erdvės masteliuose besiskleidžiančių sudėtingų automatų visuma. Tai eruditiška praktika, kuri remiasi įvairių laikotarpių ir sričių žinių sistemomis. Jai svarbu scenos ir ekranai, ir Šiuolaikinio meno centro „baltasis kubas“ šiai parodai virsta „tamsiuoju kambariu“ (camera obscura tikrąja šių žodžių prasme), pasiskolintu iš sekso klubų, fotolaboratorijų ir „black box“ tipo teatro. Panašiai kaip Desmondas Morris savo knygoje „Nuoga beždžionė“ apibūdino žmones, „Brud“ laiko kamerą nauja protaujančios gyvybės forma.

„Brud“ atstovauja Geraširdis Diktatorius Aditya Mandayam ir Pilkoji Eminencija Emilia Zalewska. „Brud“ tikslas – nuolat keisti „Brud“ geresniu „Brud“.

 

Marija Olšauskaitė. Mūsų vardu
Kuratorė Asta Vaičiulytė
2019.04.26-05.26
Marija Olšauskaitė savo praktikoje taiko įvairius bendradarbiavimo būdus ir tyrinėja santykių, atvirumo, intymumo bei bendrumo temas. Į parodą „Mūsų vardu“ menininkė pakvietė draugus, menininkus ir kitus kūrėjus, siekdama sukurti erdvę, kurioje intymumas, bendrumas ir privatumas išviešinami, o praeiviai tampa svečiais. Kuruotus ir suvaldytus įvykius-renginius čia keičia tąsios ir nebesuvaldomos situacijos. Asmeniniai pokalbiai, gandai ir apkalbos tampa trapiomis vertybėmis, o dalinimasis, nuoširdumas ir tiesa – atsakomybe. Skirtingiems parodos dalyviams besikeičiant mintimis autorystė nebėra tokia svarbi. Menininkės žodžiais tariant, „tai lyg bučinys tarp kelių žmonių, kai nebežinai, kieno tai lūpos, bet jauti, kad tai tikrai yra bučinys". Parodoje dalyvauja Ms. Carrie Stacks, James Massiah, Eglė Budvytytė, Simonas Nekrošius, Carolyn Lazard, Elena Narbutaitė, Tomislav Feller, Steve & Samantha, Dodomundo, Antanas Lučiūnas, Maria Tsoy, Ieva Kabašinskaitė, Rasa Juškevičiūtė, Raimundas Malašauskas, Jonas Žakaitis ir kiti.

04.26 01:00
Larry B

04.27 19:00
James Massiah

04.28 15:00
Simonas Nekrošius

05.01
Eglė Budvytytė
Tomislav Feller

05.03
Dodomundo
Antanas Lučiūnas

05.07-12
Carolyn Lazard

05.18
Drakono diena

05.22-26
Dažnai sutinkamos gėlės

05.25
Steve & Samantha

ir kiti pasirodymai

Grafinis dizainas: Monika Janulevičiūtė

Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Medžiagomis parėmė čiužinių ir lovų gamintojas „UAB Lonas", apšvietimo techniką leidinio fotosesijai paskolino „UAB Arclights".

Ypatingai dėkojame Elvitai Brazdylytei, Giedrei Kabašinskienei, Martynui Kazimierėnui, Jurgiui Paškevičiui, Jonui Žukauskui, Jurgai Daubaraitei, Aleksandrai Krivulinai, Viktorui Spartakui Jugaj, Mykolui Olšauskui, Donatui Jankauskui, Nick Bastis, Antanui Gerlikui, Audriui Antanavičiui, Almantui Lukoševičiui, Ilonai Virzinkevič, Ivanui Vilkoicui, Viktorui Musteikiui, Antanui Dombrovskij, Visvaldui Morkevičiui, Aurelijai Juškevičienei, Martai Lekavičiūtei, Akvilei Zakarauskaitei, Raimondui Zigmundui Šibakovskiui, William Kim, Beatričei Brėdikytei, Julijai Steponaitytei, Miglei Vyčinaitei, Dorotai Gawędai.

 

ŠMC Skulptūrų kiemas
Kuratorius: Kęstutis Kuizinas
Atsinaujinusiame ŠMC skulptūrų kieme pristatoma menininkų Antano Gerliko, Donato Jankausko, Žilvino Landzbergo, Mindaugo Navako bei Pakui Hardware skulptūrų paroda. ŠMC skulptūrų kiemas sumanytas kaip menininkų erdvinėms iniciatyvoms atvira, kintanti kūrybos erdvė po atviru dangumi. Įkurdamas skulptūrų kiemą ŠMC grįžta prie Vytauto Čekanausko, 1968 m. atsidariusių Dailės parodų rūmų architekto, sumanymo šią teritoriją skirti būtent skulptūros ekspozicijoms. Tokiu būdu išryškinamas ir šio architektūrinio ansamblio – vertingo paveldo objekto – vientisumas ir išbaigtumas. Nauja ŠMC ekspozicijų zona atveriama ir kaip nauja vieša miesto erdvė – dienomis lankytojams atviras meno skveras Vilniaus senamiestyje.

Skulptūrų kiemo darbo laikas: kiekvieną dieną nuo 12 val. iki 20 val.

 

Antanas Gerlikas
Statiniai, 2016
Betonas

Pirmą kartą Antano Gerliko solo parodoje „Kopos“ pristatyti skulptūriniai objektai yra menininko sapne regėtų struktūrų rekonstrukcijos. Jos iškyla kaip monumentas balsui, sapne kvietusiam kartu pakilti, ir kaip keliarodis komunikacijai su tuo, kas toli, aukštai ir visaip kitaip – ne čia.

Donatas Jankauskas
Sportbatis, 2016
Polistireno putplastis, poliurėja

Donato Jankausko kūriniams būdingi antropomorfiniai personažai – beždžionžmogiai, sukurti perfrazuojant M.K.Čiurlionio kūrybą ir filmo „Beždžionių planeta“ veikėjus, bei kitos masyvios, zoomorfinės menininko skulptūros yra trumpam pakeitę ne vieną gatvę ar pastatą. ŠMC kieme nugulusi skulptūra – pamestas King Kongo sportbatis – kiek anksčiau publikai jau buvo pristatytas MMC organizuotoje atsisveikinimo su „Lietuvos“ kino teatru parodoje bei kūrybinių industrijų centre „Pakrantė“.

Žilvinas Landzbergas
Iškaba, 2016
Plieno tinklas, skarda

Plieno tinklo ir skardos skulptūra, įkūnijanti abstraktų įrankį, panašų į trimitą ar vinį, atsuktą į užrašą „ŠMC“, primena modernistinės architektūros gamyklų pastatams būdingas iškabas – ne tik skelbiančias įstaigos pavadinimą, bet drauge ir iliustruojančias joje atliekamų darbų ar gaminamų produktų pobūdį. Ši skulptūra buvo sukurta ŠMC parodai „Random Rapid Heartbeats“, 2016 m. vykusiai Talino kunsthalėje, savo veikla ŠMC giminingoje meno institucijoje. Kelioms valandoms iškelta ant modernistinės tarpukariu pastatytos kunsthalės stogo Taline, ji buvo lyg pokštas apie ŠMC „užvaldytą“ Talino kunsthalę, o taip pat – priminimas apie dviejų meno institucijų ir dviejų šalių istorijų bendrumus.

Mindaugas Navakas
Praleisk mažesnį, 2017
Granitas

Centrinėje kiemo dalyje esančios skulptūros įgyvendinimui buvo pasirinktas įvairių rūšių granitas ir kontrastinga akmens paviršiaus apdirbimo technika: stambių akmens luitų pjaustymo ir deginimo žymės gretinamos su poliruotais riedulių paviršiais. Šešių dalių ir daugiau nei 50 tonų sverianti skulptūrinė kompozicija ŠMC kieme sustingsta į architektūriškai darnią visumą. Žiūrovo vaizduotę provokuojanti kūrinio masė byloja apie menininkui svarbią dydžio kategoriją, o skulptūros dalių tarpusavio santykis ir atšiaurus medžiagiškumas žaismingai kontrastuoja su paradoksaliu ir akivaizdžiai ironišku kūrinio pavadinimu.

Pakui Hardware
Įkvėpimai, 2017
Graviruotas piešinys ant Plexiglas, LED sistema, Austrotherm XPS ekstruzinis polistirolas, aliuminio profilis, PVC spauda, transportiniai diržai, Valstybinė oro kontrolės tyrimo stotis Nr. 0001

Specialiai oro kokybės matavimo stočiai ŠMC kieme sukurta menininkų dueto instaliacija žongliruoja miesto reklaminės estetikos įrankiais, kuriais piešiamas iš tiesų dviprasmiškas ir kiek ironiškas kvietimas susipažinti su naujaisiais ateities aksesuarais – įvairiais kvėpavimo filtrais, apsaugančiais miestiečius nuo nuolatinės oro taršos. Kūrinyje panaudoti keli skirtingų filtrų įrenginių patentų piešiniai, pateikiant kelis ateities aksesuarų pavyzdžius.
Projekto architektai: Ona Lozuraitytė ir Petras Išora

Felipe Braga
Funkcionalus kūrinys #4 (diena nakčiai) 2015-2017
Betonas, medis, stiklas, langų plėvelė

Tęstinis brazilų skulptoriaus kūrinys, originaliai eksponuotas grupinėje parodoje „Vienbalsė naktis“ 2017 m. vasarą, yra Linos Bo Bardi autorinio ekspozicinių stendų dizaino, sukurto San Paulo muziejui 1968 m., kopija, padengta perforuota termoizoliacine plėvele. Kūrinys reflektuoja ne tik architektės projektą, bet ir Claude’o Lévi-Strausso 1920 m. įžvalgą apie spartų Lotynų Amerikos miestų kismą, kurioje sparčiai kylantys nauji urbanistiniai elementai įvardinami kaip išsišokantys savo fasadiniu džiaugsmingumu. Šiandien komercinių pastatų langams dengti naudojama plėvele padengtas skulptūros paviršius, vienu metu ir atspindintis, ir filtruojantis savo aplinką, perkelia abiejų autorių idėjas į šiuolaikybės problematiką: gentrifikacijos, paviršutiniško planavimo, bendruomeniškumo nykimo temų lauką.

Fernando Sánchez Castillo
Gernikos sindromas - Azor, 2012-1028
aliuminis, plienas, bronza

Fernando Sánchez Castillo kūrinyje susipina menininką dominančios istorinės, politinės ir kultūrinės paralelės. Kūrinio medžiaga – ne atsitiktinės metalo žaliavos, o 1939 - 1975 m. valdžiusio Ispanijos diktatoriaus Francisco Franco jachtos Azor dalys, metalo atliekų perdirbimo įmonėje supresuotos į netaisyklingus panašaus tūrio kubus. Jachta Azor buvo naudojama ne tik reprezentacinėms reikmėms ir tarptautinėms deryboms, bet ir vėlesnių Ispanijos valdančiųjų bandyta pritaikyti turizmui, taip sukeliant prieštaringas visuomenės reakcijas.

Dirbdamas su sudėtingomis istorinėmis ir politinėmis temomis, menininkas ieško būdų ne tik įprasminti skaudžius, trauminius istorijos epizodus, bet ir suteikti jiems naują kultūrinę kalbą, suvokti konkrečių įvykių, figūrų ir artefaktų pozicijas šiandienoje. Savo pavadinime į žymų Pablo Picasso kūrinį referuojantis darbas naudoja tapytojui priešingą metodą – užuot atskleidęs skausmingo įvykio mastą geometrinėje kalboje, Sánchez Castillo ją pasitelkia neutralizuodamas istoriją, kurdamas lanksčios kompozicijos instaliaciją su absurdo potekste. Nors kūriniui būdinga modernaus ir šiuolaikinio meno lauke prigijusi minimalistinė raiška, jo forma nėra neutrali.

Sudėtinga politinė ir istorinė medžiagos kilmė sukuria kompleksišką darinį – probleminį monumentą ir jo parodiją tuo pačiu metu. Vilniuje – viename iš Franco „Mėlynosios divizijos“, Antrojo pasaulinio karo metu suburto Ispanijos kariuomenės dalinio, tranzito taškų – eksponuojamas Gernikos sindromas yra aktualus ir iškalbingas kūrinys, leidžiantis nepastoviame šiandienos politiniame klimate plėtoti diskusiją apie totalitarinių jėgų veikimą, galimybes jas atpažinti ir nukenksminti.

Parodą remia: Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

ŠMC inf.

Lietuva trečią kartą dalyvaus Milano dizaino trienalėje

Prestižinėje tarptautinėje dizaino ir meno parodoje, XXII-ojoje Milano trienalėje, Lietuvą atstovaus menininkė Emilija Škarnulytė. Kovo pradžioje atsidariusios ir iki rugsėjo mėnesio vykstančios trienalės tema – „Pažeista gamta: dizainas imasi spręsti žmonijos išlikimą“ (Broken Nature: Design Takes on Human Survival). Vizualinių menų atstovė, filmų kūrėja Emilija Škarnulytė parodoje pristatys trienalės temą reflektuojantį videoinstaliacijų projektą „Manifold“, kurį organizuoja Šiuolaikinio meno centras. Lietuva šiame renginyje bus atstovaujama trečiąjį kartą.

„Kvietimą dalyvauti trienalėje šiemet pavyko suderinti pasiūlius Škarnulytės videoinstaliaciją, nes menininkės darbuose liečiami skaudūs ir nevienareikšmiai socialiniai, ekonominiai ir ekologiniai aspektai puikiai papildo renginio kuratorių komandos išvystytą temą. Lietuvos dalyvavimas tapo įmanomas gavus Lietuvos kultūros tarybos paramą, ir juo mes siekiame, kad palaipsniui šaliai būtų pripažintas nuolatinės trienalės dalyvės statusas,“ – sakė Lietuvos paviljono komisarė Julija Reklaitė.

Milano trienalės ištakos siekia 1923 m., kuomet Italijos Moncos miestelyje pirmą kartą buvo surengta tarptautinė paroda, siekianti pateikti modernią dizaino viziją, glaudžiai susijusią su naujausiais to meto technologijų ir ekonomikos pasiekimais. Nuo 1933 m. paroda buvo perkelta į Milaną ir pradėta organizuoti kas trejus metus. Ilgainiui trienalė tapo vienu svarbiausių dizaino ir architektūros renginių pasaulyje. Po dvidešimtmetį trukusios pertraukos (nuo 1986 m. iki 2016 m.), trienalė buvo vėl atkurta ir nuo 2016 m. atgavo buvusią reikšmę tarptautiniame dizaino lauke.

Lietuva dalyvauti šioje specializuotoje modernaus dizaino parodoje buvo pakviesta dar 1925 m. ir pristatė savo dekoratyvinės dailės ekspoziciją. Tai buvo pirmasis nepriklausomos Lietuvos valstybės žingsnis į tarptautinę dailės areną. Antrąjį kartą šiame renginyje Lietuvai 2016 m. sėkmingai atstovavo menininkas Julijonas Urbonas su savo ypatingo populiarumo sulaukusia gravitacinio dizaino paroda bei instaliacija „Airtime“. Tais metais Milano trienalės tema „XXI amžius. Dizainas po dizaino“ buvo siekiama iššifruoti naująjį tūkstantmetį ir parodyti šiuolaikinius planavimo bei projektavimo sampratos pokyčius.

Šių metų XXII-oji Milano trienalė – tai nuoseklus pažeisto ar visiškai nutrūkusio žmogaus ir gamtinės aplinkos ryšio tyrimas. Pristatydama platų architektūros ir dizaino projektų spektrą, paroda „Pažeista gamta: dizainas imasi spręsti žmonijos išlikimą“ atkreipia dėmesį į atkuriamojo dizaino koncepciją, išskirdama darbus, kurie permąsto žmonių ryšį su savo aplinka, įtraukiant tiek natūralias, tiek socialines ekosistemas. Trienalėje, be kuruotos parodos dalies, savo nacionalinius paviljonus pristato dvidešimt dvi šalys.
 
Pastaraisiais metais plataus tarptautinio pripažinimo sulaukianti menininkė Emilija Škarnulytė išgarsėjo savo hipnotizuojančia estetika kalbėdama apie Antropoceno archeologiją. Milano trienalėje pristatoma videoinstaliacija „Manifold“ ir projektą papildanti renginių programa kvies lankytojus apmąstyti renginio organizatorių pasiūlytą temą, pasineriant į fizinius ir mitinius Šaltojo karo reliktų landšaftus.

Emilija Škarnulytė studijavo skulptūrą Breros universitete Milane, o vėliau šiuolaikinio meno studijas tęsė Tromsės akademijoje Norvegijoje. Menininkės darbai buvo pristatyti Venecijos architektūros, SIART Bolivijos, San Paulo ir Rygos meno bienalėse, Tarptautiniame Roterdamo kino festivalyje, Pompidou centre Paryžiuje, Tarptautiniame trumpųjų filmų festivalyje Oberhausene. Škarnulytė 2009 m. buvo apdovanota Nacionaliniu Italijos MIUR prizu, 2015 m. jai įteiktas Anne ir Jakobo Weidemannsų apdovanojimas, 2016 m. – Jaunojo menininko apdovanojimas, o 2017 m. Miunchene ji pelnė „Kino der Kunst Project“.

 

 

ŠMC inf.

Šiuolaikinio meno centre atidaromos trys naujos parodos

Naujame Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) parodų cikle – amerikietės Sharon Lockhart ir Urugvajuje gimusio litvakų kilmės Alejandro Cesarco solo parodos bei tarptautinė jaunųjų menininkų ekspozicija „Uodega ir galvos“. Nuo vasario 8 dienos ŠMC lankytojai taip pat kviečiami į nemokamas ekskursijas su menininkais ir kuratoriais, edukacinius užsiėmimus ir filmų peržiūras. Kino salėje bus rodoma Sharon Lockhart ir Alejandro Cesarco kūryba, o vasario 14-17 dienomis – amerikiečių režisieriaus Jameso Benningo filmų retrospektyva.

„Menininkės Sharon Lockhart kūryba išsiskiria dėmesiu šiuolaikiniame mene retai reprezentuojamoms socialinėms grupėms. Šįkart tai – grupė paauglių merginų gyvenančių socioterapijos centre Lenkijos miestelyje Rudzienko. Jau kelerius metus kartu su šiomis merginomis kuriamuose projektuose menininkė sudaro sąlygas marginalizuotiens balsams būti išgirstiems, ir daro tai pasitelkdama intelektualią, paveikią vizualinę kalbą,“ – sakė parodos kuratorės Inesa Brašiškė ir Justina Zubaitė.

Amerikiečių menininkė daugiau nei du dešimtmečius kuria filmus, fotografijas ir instaliacijas, kuriose tiria darbo, poilsio, edukacijos ir žaidimo praktikas bei jų reprezentacijas. Lockhart projektuose, sukurtuose remiantis dialogo, bendruomeniškumo ir bendradarbiavimo principais, formuojasi netikėta socialiai atsakingo proceso ir formalios estetikos sintezė, didžia dalimi nulemianti jos kūrybos patrauklumą.

Vasario 8 dieną, penktadienį, 18 val. atsidaranti solo paroda „Rudzienko“ – pirmasis amerikiečių menininkės kūrybos pristatymas Baltijos šalyse ir šios dviejų kanalų videoinstaliacijos premjera Europos šiuolaikinio meno institucijoje. Keletą vasarų iš eilės Lockhart paauglėms iš socioterapijos centro organizavo kūrybines dirbtuves, kurių metu, pasitelkiant paprastus mąstymo, rašymo, judėjimo, dainavimo, klausymo ir improvizacijos pratimus, merginos buvo skatinamos išreikšti save ir atverti savo mintis naujoms galimybėms. Parodos kūriniai yra šio buvimo kartu ir patirčių dalijimosi rezultatas. Parodą lydės kūrybinės dirbtuvės, filmų seansai ir naujos menininkės knygos pristatymas.
Parodos „Rudzienko“ anonsas: https://www.youtube.com/watch?v=sLwJY-GgpnI
Vasario 8 dieną ŠMC taip pat atidaroma Urugvajuje gimusio, Niujorke gyvenančio menininko Alejandro Cesarco solo paroda „Taktikos & metodai“. Menininko sukurtų fotografijų, spaudinių, filmų, piešinių bei tekstų struktūra ir idėjos tiesiogiai ir netiesiogiai nurodo į konceptualaus meno ir literatūros įtaką jo kūryboje. Pasitelkdamas įvairias medijas Cesarco savo kūriniuose nuolat grįžta prie pasakojimo, atminties, istorijos ir užmaršties klausimų.

Šio menininko kūryba yra plačiai eksponuojama pasauliniu mastu, tačiau, nepaisant jo litvakiškų šaknų, Lietuvoje iki šiol nebuvo pristatyta. Neringos Bumblienės kuruotoje parodoje eksponuojami pastarųjų metų Cesarco darbai kartu su specialiai šiai ekspozicijai sukurtais kūriniais, kuriuos papildys kiekvieną trečiadienį vyksiančios menininko filmų peržiūros. Viename iš jų bus galima pamatyti ir Cesarco senelio, kilusio iš Lietuvos, videoportretą „Zeide Isaac“.

Tarptautinėje parodoje „Uodega ir galvos“ kuratorės Viktorija Damerell ir Ona Juciūtė pristato kūrinius, kuriuos surado keliaudamos po Europos meno mokyklas, Vilniaus menininkų sandėlius bei savo pačių studijas. Jos siekė ištirti jauniausios Europos menininkų kartos darbus ir pristatyti savo įspūdžius Vilniaus publikai. Kuratorės ieškojo darbų, kurie leidžiasi į dialogą su jų pačių meninėmis praktikomis. Atrinkti parodos kūriniai neįprastais būdais pateikdami kasdienės aplinkos daiktus, kalba apie kultūros paviršiaus trapumą ir tai, kas nutinka jį pradrėskus. „Uodega ir galvos“ bus eksponuojami menininkų Signe Boe, Marie Raffn, Viktorijos Damerell, Charlie Fegano, Hannah Fitz, Jano Hueskeso, Onos Juciūtės, Brigitos Mikalauskaitės, Francesco Palombi, Johno Ryanerio ir Bobo van der Wallo darbai.

Šiuolaikinio meno centro parodos: vasario 8-kovo 31 Sharon Lockhart „Rudzienko“ ir alejandro Cesarco „Taktikos & metodai; vasario 15-kovo 31 „Uodega ir galvos“. Daugiau informacijos apie kino salės programą, nemokamas ekskursijas ir edukacinius užsiėmimus – www.cac.lt.

 

 

 

ŠMC inf.

Šiuolaikinio meno centre – ispanų videomenininkės Eli Cortiñas solo paroda

Naujame Šiuolaikinio meno centro parodų cikle bus pristatyti ispanų menininkės Eli Cortiñas videodarbai. Trečiadienio vakarą, lapkričio 28 dieną, 18 val. įvyks solo parodos „Remiksuotojai niekada nemiršta“ atidarymas. Cortiñas kūrybai būdingas kinematografinės atminties kvestionavimas, juose dažnai analizuojama ir permontuojama rasta filmuota medžiaga, kuri kruopštaus montažo būdu supinama su menininkės filmuotais vaizdais.

„Manau, kad vaizdas, turiu omenyje filmą, koliažą, skulptūrą ir taip toliau, – yra tik pusė paties meno kūrinio. Kita pusė užsipildo žiūrovo akyse ir sąmonėje. Čia ir prasideda tikroji magija,“ – komentuodama savo kūrybą yra sakiusi menininkė.

Neringos Bumblienės kuruotoje parodoje, kuri veiks iki kitų metų sausio 13 dienos, bus galima išvysti du E.Cortiñas video kūrinius, taikliai apibrėžiančius jos profesinį interesų lauką ir išsamiai atskleidžiantį jos kūrybinę kalbą. „Duotybių duotybė“ (The Most Given of Givens, 2016) – tai trijų kanalų instaliacija, siekianti  parodyti ir kvestionuoti Holivudo kine suformuotą „kito“ įvaizdį. Kūrinio išeities tašku tapo filmų saga apie Tarzaną. Naudodama filmuotą medžiagą iš labai įvairių šaltinių – nuo minėtų Holivudo filmų, Walto Dinsney‘aus produkcijos iki plačiai žinomų prancūzų bei pirmųjų Afrikos režisierių filmų – Cortiñas tiria etnocentrinį žvilgsnį vakarietiškame kine. Cortiñas interesų laukas toliau skleidžiasi kitame parodoje eksponuojamame filme „Ta, kuri vaikšto“ (The One Who Walks, 2014). Šiame kūrinyje menininkė vėl miksuoja rastą filmuotą medžiagą su savo darytais vaizdo įrašais. Čia ji pirmą kartą savo kūryboje panaudoja abstrakčių skulptūrinių objektų vaizdus, kurie veikia kaip nuoroda į vidines protagonistų kovas.

Šie du videokūriniai, pristatomi kaip instaliacija juodo kubo situacijoje, sukuria koncentruotą kinematografinę patirtį.  Paroda kviečia žiūrovus iš naujo permąstyti, kaip mes suvokiame kino vaizdinius, ir rasti naujus bei, galbūt, subtilesnius naratyvus kompleksiškame, menininkės sukurtame kaleidoskope.

Eli Cortiñas gimė 1979 m. Gran Kanarijos las Palme, Ispanijoje, nuo 1995 m. gyvena ir kuria Berlyne. Ji studijavo Kelno medijų meno akademijoje ir Europos filmų koledže Ebeltofte, Danijoje. Jos svarbiausios solo parodos yra eksponuotos meno centre „SCHIRN Kunsthalle“ Frankfurte prie Maino, Vokietijoje, galerijoje „Waldburger Wouters“ Briuselyje, meno centre „DA2“ Salamankoje, Ispanijoje, modernaus meno muziejuje „Berlinische Galerie“ Berlyne.

Parodą remia Goethe institutas Vilniuje.

Parodos Šiuolaikinio meno centre. Lapkričio 28 d. atidaryta ispanų paroda „Architektas be architektūros? Valdo Ozarinsko retrospektyva“, o lapkričio 30 d., penktadienį, 18 val. įvyks jaunųjų menininkų darbus pristatančios parodos „JCDecaux premija“ atidarymas.