Ten, tarp jūros ir marių...

Labai dažnai proginės parodos yra ypač sureikšminamos: jos virsta pompastiškais ir dirbtinai sukomplektuotais dariniais, kurie po iškilmingo atidarymo kalbų ir vaišių iškart ištrinami iš atminties. Kuo čia dėtos Eliziejaus sutarties pasirašymo 50-osios metinės? Na, atrodytų, – puiki proga iš Prancūzijos ir Vokietijos institucijų gauti finansavimą meno projektui... O jei jis vyktų Lietuvoje, tarkim, Nidoje, kurią nuo seno lanko vokiečiai? Štai jums ir vadybos pradžiamokslis!

 

Iš tikrųjų taip kvailai ir primityviai mąsčiau tik iš pradžių, kol apžiūrinėjau internetu gautą parodos „Tarp laiko ir istorijos“ plakatą. Juk ne kasdien apmąstom istorinį 1963-iųjų dokumentą, kuris laikomas šiandieninės Europos Sąjungos pradžia. Kai Prancūzijos prezidentas Charles’is de Gaulle’is ir Vokietijos kancleris Konradas Adenaueris rašėsi bendradarbiavimo sutartį, dar buvo gyvas paskutinis kovotojas už Lietuvos laisvę Antanas Kraujelis... O ir Prahos pavasariui šįmet „keturiasdešimt penkeri“...

 

Kita vertus, Eliziejaus sutartis, atvėrusi šių dienų perspektyvas, – neabejotinai labai reikšminga. Tai puikiai perprato ir parodos „Tarp laiko ir istorijos“ sumanytoja Julija Čistiakova. Paryžiuje gyvenančiai nepriklausomai kuratorei, manau, puikiai pavyko įprasminti asmeninę patirtį menų ir kuratorystės srityje. Baigusi magistrantūrą Vilniaus dailės akademijoje ir studijas tarptautinėje kuratorių mokykloje „Ecole du Magasin“ Grenoblyje (Prancūzija), J. Čistiakova išsiskiria ypatingu įžvalgumu. Šis jos inicijuotas projektas pasižymi ne tik konceptualiu pagrįstumu, bet ir stulbinančia ekspozicijos visuma. Šitaip išjausti kontekstą gali tik labai intelektuali ir subtili asmenybė. Būtinai eisiu žiūrėti ir kitų Julijos kuruotų parodų. Man šis jos darbas – džiugus atradimas.

 

Parodoje „Tarp laiko ir istorijos“ eksponuojami kūriniai – tai trijų menininkų rezidencijos, trukusios beveik du mėnesius Nidos meno kolonijoje, rezultatas. Martinas Neumaieris iš Vokietijos, Dominique’as Blaisas iš Prancūzijos ir Žilvinas Landzbergas iš Lietuvos sukūrė naujus darbus gavę stipendijas iš Goethe’s instituto, Prancūzų kultūros instituto ir Vilniaus dailės akademijos. Kūrybai nuteikianti Nidos meno kolonijos atmosfera ir įspūdinga Neringos gamta, matome, jau ne sykį tapo įsimenančių meninių patirčių ir praktikų energetiniu lauku.

 

„Tarp laiko ir istorijos“ sumanymo centre – Klaipėdos kraštas, kuris kadaise priklausė Prūsijai, Vokietijos ir Rusijos imperijoms, vėliau Sovietų Sąjungai, dabar – nepriklausomai Lietuvai. Kuratorės pakviesti menininkai turėjo apmąstyti sąvokas „atsiminimai, užmarštis, rekonstravimas“, „atskleisti, kaip asmeninė ir visuotinė užmarštis (arba tai, ko nenorime prisiminti) konstruoja ateities ilgesį“. Į parodą turėtume žvelgti kaip į „minipasakojimų archyvą“ ir „nestabilią fragmentišką kartografiją“.

 

Rezidencijos metu Martinas Neumaieris iš Vokietijos sukūrė koliažų ciklą, karpydamas senas XVIII–XIX a. knygas. Ant atskirų puslapių su tolimų kraštų čiabuvių gyvenimo scenomis ar žymių mokslininkų, politikos veikėjų portretais menininkas įterpia savo apmąstymų schemas, iliustruojančias natūralios atrankos idėją. Santykinė intarpų dermė suponuoja organišką praeities ir dabarties samplaiką su išgryninta atminties archyvo estetika. Tvarkingai sustatyti menininko senelio kolekcionuoti alaviniai prūsų armijos kareivėliai, apšviesti stalinių lempų, pirktų viename iš mūsų prekybos centrų, sukuria miniatiūrinių konfigūracijų instaliaciją, kuri atkartoja koliažuose išryškėjusias egzistencines kolonijinės imperijos užmojų potekstes.

 

Garso ir vaizdo menininkas Dominique’as Blaisas iš Prancūzijos eksponuoja tris ekranus, kuriuose Nidos kraštovaizdis interpretuojamas kaip laikmatis Rytų ir Vakarų kontekstuose. Tai ir simbolinėje raudonoje pašvaistėje tvinksintis švyturys, ir nuo Parnidžio kopos stebimas saulėtekis, ir pajūryje fiksuojamas saulėlydis. Ši dienos kaita, rodos, visiškai nepavaldi civilizacijai, iš kurios dar prieš gerą šimtmetį į Neringą veržėsi ekspresionistai. Ekranuose stebimos peizažų panoramos kinta taip lėtai, kad tampi išprotėjusiu fanatiku, laukiančiu nušvitimo minutės (šios akimirkos sulaukiau 17.49).

Žilvinas Landzbergas demonstruoja vieną didžiausių apimtimi parodos kūrinių – dvipusę instaliaciją „Sostas“, kurioje persipina įvairūs kultūriniai ženklai. Prieš tamsiąją žvaigždėto ar „sušaudyto“ dangaus sieną sužimba metalinis jūržolių lapų vainikas ir tolimo gintaro kelio žarija. Baltojoje instaliacijos pusėje – daugybė laiko vandenyno išplautų radinių, kurie primena istorijos nuolaužų talpyklas.

 

Manau, labai stiprų parodos vienovės įspūdį sukūrė projekte dalyvavusių menininkų kūrybos paralelės, kurias taikliai atskleidė kuratorė J. Čistiakova. Kaip niekad daugiakalbiai, simbolių prisodrinti kūriniai išliko intriguojančiai uždari ir paslaptingi, nuteikiantys apmąstymams vienatvėje. Ypač tam tiko klampi Vilniaus pavakarės tamsuma ir akivaizdus įsitikinimas, kad visiems trims autoriams yra tolygiai pavaldi tokia skirtinga plastika.