Populiarūs ir populiariausieji

Tęsiu pokalbį apie fikciją ir realybę, suimituotą tikrovę ir žaidimą realybės atspindžiais, kuris taip plačiai skleidžiasi didžiojoje salėje veikiančioje parodoje „Iliuzionistai. Apie scenografiją ir šiuolaikinį meną“. Dar pridėkite aktualų ŠMC kino salėje rodomų filmų sąrašą, ir turėsite daugiakalbę kasdienybės ir fantazijų kupiną meno panoramą. Šie iš anksto apgalvoti siužetai ir galimai tiesioginiai pasakojimai šįkart leidžia vaizdžiai įsitikinti visų ŠMC erdvių sinkretizmu.

 

Parodos „Vasaros skaitiniai“ (rinktiniai kūriniai iš Cesio meno festivalio) kuratorius Kęstutis Kuizinas tarsi apsukrus pasakojimų prekeivis grakščiai išdėlioja savojo rinkinio „viršelius“. Be abejo, tai neišvengiama duoklė tiek Cesio (Latvija) vasarotojams, tiek šiuolaikinio meno skeptikams – kūriniai gana iliustratyvūs, taigi, be abejonės, suprantami ir dėl vaizdumo, ir dėl sumanymo, kuris trumpai ir aiškiai aprašytas kiekvieno kūrinio nuorodose. Nebijokite, viską puikiausiai išsiaiškinsite, net jei esate primiršę Daniilą Charmsą (teks tik panaršyti po internetą fojė kompiuteryje ir atrasti Sigito Parulskio vertimus).

 

Visus „Vasaros skaitinių“ eksponatus sieja išorinis patrauklumas, nors prasmių pamušalas slepia daug nežinomųjų. Kiek tai, ką matai, yra tikra? Kūrinių siužetai tokie žavūs ir meistriškai suregzti, kad net nerūpi atsakymas – čia pat kapituliuoji prieš savosios fantazijos posūkius.

 

Įsivaizduoji smurtinę meksikietės Virginijos Colwell tėvo, FTB agento, mirtį, jo inicijuotą korumpuoto policijos šefo Arturo Durazo areštą, ypač kai stebi šios menininkės piešinius, kuriuose užfiksuota lėta didingų parsidavėlio rūmų griūtis („Archyvas“, 2012–2013). Beje, tie piešiniai rašikliu ant pergamentinio popieriaus taip taikliai imituoja muziejinių graviūrų manierą, kad net pradedi abejoti, ar jie ranka smulkmeniškai perpiešti iš kokios nuotraukos, ar atkartoti pasitelkus neregėtą šių dienų technikos stebuklą. Greta driekiasi Mindaugo Lukošaičio naujų piešinių juostos „Ruanda“, čia tęsiama karo ir mirties tema, kadaise šio menininko pradėta serijose „Pasipriešinimas“ ir „Žydai. Mano istorija“. Kokius natūros fragmentus savo vaizduotėje atkuria menininkas – matytus „National Geographic“ ar pieštus iš pilietinio karo dokumentikos? Lukošaičio meistrystė pritrenkianti: puikiai valdomas anatominis piešinys, linijų, štrichų įvairovės prisodrinti kadrai, tuščio lauko ir intensyvių plotų pulsavimas, pagaliau A4 popieriaus lakštų išdėstymo ritmika nepalieka abejingų. Taip, atrodo, jis regėjo tą mėsmalę.

 

Kiti „Vasaros skaitinių“ kūriniai dar iliustratyvesni, labiau teatrališki, nestokojantys žaismės. Čia ir Evaldo Janso simultaninis hipnozės aktas, jungiantis Franko Zappos paminklo dematerializavimo seansą su ekskursija po parodą „Lietuvos dailė 2012: 18 parodų“, ir Dainiaus Liškevičiaus šamaniškas ritualas – „portretinė“ dūmų skulptūra, per minutę pagerbianti Jurgio Mačiūno atminimą, ir latvio Leonardo Laganovskio „Tribūnos“ – skulptūriniai objektai, kviečiantys žiūrovus išbandyti iškalbos ceremonijas iš skirtingų situacijų.

 

Intrigos kupiną stebėjimo kaleidoskopą reprezentuoja abu Pavelo Brailos iš Moldovos kūriniai, eksponuojami užtamsintoje šiaurinėje ŠMC salėje. Ironiška neono instaliacija „Kentauro Alfa – aš esu Žemė“ primena nesibaigiančias dangaus šviesulių dėliones ir jų paradoksalią ženklinę kilmę, kai išaukštinta simbolika tampa buitišku manierizmu, o romantiški pasižvalgymai į aukštybes – nepatogiais pojūčiais suspaustoje erdvėje. Aiškesnis ilgalaikio tariamo stebėjimo rezultatas būtų videoprojekcija „Kišiniovas – miestas, kurio vardą sunku ištarti“. Ji pagrįsta dailiai sukomponuotais besikeičiančiais miesto vaizdais, kurie sudaro darnią vizualią jungtį trijuose ekranuose. 

 

„Vasaros skaitiniuose“ galite drąsiai pasisukioti ir su šeima: 11 autorių, 12 kūrinių, išties nepavargsite. Tėčiai, nusileidę į rūsį, galės įsijausti į latvio Ernesto Kļavinsio surežisuotus vesterno ir komiksų dvasia persmelktus animacinius bėglio, nesiskiriančio su deimantų prikimšta sekso lėle, nuotykius kertant sieną ir sprunkant nuo dviejų policininkų. Ir čia pat prie pagrindinio įėjimo prisiminti savąsias „dūmo“ svajones greta miniatiūrinės Žilvino Landsbergo imitacijos su smilkstančia cigarete. Mamos pasidairys po argentiniečio Sebastiano Diaz Moraleso sumontuotus mistiškų erdvių labirintus, kurie slypi už sąmonės varstomų durų. Jauniausiosios atžalos pasisukios greta Vadimo Fiškino „kalėdinės“ palmės projekcijos ir pažais su realybe flirtuojantį šešėlių teatrą.

 

Kadangi „Vasaros skaitiniai“ ypač daug dėmesio skiria menininkų gebėjimui savo darbais pasakoti istorijas, atlikome nedidelę neformalią apklausą. 38 parodoje apsilankę 15–17 metų jaunuoliai išsirinko savo favoritus. Net 11 jų savo balsus atsidavė latvės Maijos Kurševos instaliacijai „Charmso ritmu“, kupinai absurdo dramos ir netikėtų begalvių personažų sugretinimų, 8 siūlytų draugams „paskaityti“ Moraleso „Fragmentus“, 7 pamedituotų prie Fiškino „Mis Kalėdos“. Kiti balsai išsiskirstė, o keturi kūriniai negavo nė balso. Kas tarp „nelaimingųjų“, pasirinkite patys.