Čiurlionio kvartetas ir Georgijs Osokins Nacionalinėje filharmonijoje
Nuskambėję koncertai periodikoje dažniausiai užfiksuojami ne iš įkvėpimo, o iš sąžiningo suvokimo, kad to reikalauja muzikinio gyvenimo kontekstas. Ypač kai scenoje pasirodo pripažinti atlikėjai. Tačiau čia nėra viskas taip paprasta. Recenzentui prireikia įkaitusios fantazijos, siekiant aptarti pavargusių ar įsipatoginusių įžymybių interpretacijas, ką tik visus narius pakeitusių, bet seną pavadinimą perėmusių ansamblių problemas. Minčių polėkio pritrūkus, tampa pergirtos profesinę savigarbą (laikinai?) praradusios fortepijono meno garsenybės. Pastebime apeinant senbuvių artistų nuovargio ženklus, kai net nekoreguojamas styginio instrumento derėjimas. Kiek esame nusiteikę kalbėti apie permainas ir stabilumą atlikimo pasaulyje?
Pokalbis su operos solistu Tomu Pavilioniu
Šį kartą pokalbis su Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistu Tomu Pavilioniu vyksta Helsinkyje. Sausio 27 – kovo 4 d. Suomijos nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo parodytas naujas Giacomo Puccini operos „Turandot“ pastatymas, kuriame Pongo vaidmenį atliko tenoras Pavilionis. Tad suskubau jį pakalbinti apie įspūdžius bei patirtis, susijusias su šia premjera.
Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro, Kauno valstybinio choro ir pianistės Annos Geniušienės koncertas Vilniaus 700-osioms metinėms
Nepamenu, ar amžių sandūroje sukurtas ir pirmą kartą skambėjęs Algirdo Martinaičio „Laiškas visiems tikintiems“ (2000) tada buvo toks aktualus, koks yra šiandien. Kovo 16 d. Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro, vadovaujamo Gintaro Rinkevičiaus, iniciatyva kartu su Kauno valstybiniu choru (meno vadovas Robertas Šervenikas) Nacionalinės filharmonijos scenoje atgimė šis vienas įstabiausių Martinaičio stambios formos opusų chorui, orkestrui, diskantui ir skaitovui.








In memoriam muzikologui Jonui Vytautui Bruveriui (1939 03 19–2023 03 18)
Kovo 18-ąją netekome išskirtinės muzikologų bendruomenės asmenybės profesoriaus Jono Bruverio. Iki 84-ojo gimtadienio pristigo vienos dienos... Nekrologuose paprastai rašoma „eidamas 84-uosius...“. Tačiau iš tikrųjų Profesorius užbaigė visą jam skirtą laiko ratą ir nebeįžengė į savo naują metų ciklą... Simboliška – turbūt taip jis pats pasakytų. Mėgo filosofinę simbolių analizę.
Mintys po koncerto „Vilniui – 700. Premjera. Gediminas Gelgotas ir Kristina Sabaliauskaitė. „Vilniaus sarabanda“
Daugelio ypač laukta dovana Vilniaus 700 metų jubiliejaus, taip pat ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos proga kovo 10 d. nuskambėjo Nacionalinėje filharmonijoje. Koncerto programoje – Gedimino Gelgoto kūriniai, o neilgą vakarą vainikavo pasaulinė premjera: šio kompozitoriaus ir rašytojos, Vilniaus garbės pilietės Kristinos Sabaliauskaitės kūrinys „Vilniaus sarabanda“. Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui (meno vadovas Modestas Pitrėnas), Naujų idėjų kameriniam orkestrui NIKO, Vilniaus miesto savivaldybės chorui „Jauna muzika“ (meno vadovas Vaclovas Augustinas) tą vakarą artistiškai dirigavo pats kūrinių autorius ir NIKO vadovas Gediminas Gelgotas, dar ir skambinęs fortepijonu, įterpęs savo balso partiją ir vos ne šokęs. Pagalvojau, kad kiekviename savo kūrybos koncerte jis tarsi leidžia klausytojui rinktis, ar tokia intensyvi autoriaus raiška scenoje žavi, ar erzina.







Įspūdžiai iš patyriminės garso ekskursijos Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje
Ar gali garsas perteikti pojūčius ir skausmą iš praeities? Prancūzų istorikas Pierre’as Nora yra apibrėžęs sąvoką lieu de mémoire kaip kolektyvinės atminties ne savaiminį, o tikslingą išsaugojimą jį materializuojant. Dažniausia to išraiška – atminimo lentos, muziejai, tačiau ilgainiui paminklų pertekliuje gali pranykti jų prasmė. Vis dėlto atminties, kad ir kokia ji būtų sunki, išsaugojimas yra reikšmingas. Tai matome Ukrainoje vykstančio karo kontekste: tautos, išgyvenusios rusų priespaudą, ne tik geriau supranta agresoriaus keliamą pavojų valstybei, bet ir labiau atjaučia asmenines tragedijas. Todėl menininkai imasi išskirtinės užduoties – prakalbinti erdves, persunktas stiprių išgyvenimų ir kančios, galų gale mirties ir gyvenimo džiaugsmo.
Nacionalinėje filharmonijoje įvyko atkeltas aktualios muzikos festivalio „Gaida“ koncertas
Neketinu ilgai samprotauti apie įvairius keitimus iš anksto suplanuotuose koncertuose. Ypač festivaliuose, kurie organizuojami prieš metus ir dar anksčiau. Į juos dažnai kviečiami pasaulyje žinomi atlikėjai, kurių užimtumo grafikas jau būna tankiai užpildytas. Negali numatyti ir muzikantų sveikatos būklės bei kitokių dalykų. Tad nesistebiu, kad aktyviai reklamuotą ir žaibiškai publikos išpirktą „Gaidos“ atidarymo koncertą spalio 20-ąją dėl Gidoną Kremerį ištikusios ligos teko atidėti net keliems mėnesiams. Pagaliau praėjusį sekmadienį, kovo 5 d., koncertas įvyko, o itin gausūs „Gaidos“ entuziastai liko patenkinti ir palydėjo jį ilgomis ovacijomis.








Mintys po „The Electrics“ koncerto
Sprogstu iš pasididžiavimo stebėdama „Improdimensijos“ įvykius, kurie paverčia mažą Lietuvos sostinės sceną nuolatine laisvojo džiazo galiūnų susitikimo vieta. Kamerinėje aplinkoje lyg įprastas kasdienis dalykas sklinda unikalūs garsiniai reiškiniai – ant ašmenų, jokių konvencijų ir prietarų nesusaistyti, visuomet nauji ir visuomet tikri pasakojimai, skirti siekiančiai pažinti ir tyrinėti garsą visuomenės daliai... Matyt, ji vis dar maža, tad įprastai šiuose seansuose vyksta „masonų ložės“ susirinkimai: publika nusiteikusi ne susipažinti su ryškiais laisvojo džiazo kūrėjais, ne būti šokiruota, įgelta aštrios muzikinės patirties, o pavalgyti savo duonos kasdieninės.
Koncerto „Grand Trio Vilnius: Dalia Kuznecovaitė, Davidas Geringas, Petras Geniušas“ atgarsis
Anksčiau žinomas ansamblis „Grand Trio“, kuriame daug metų grojo klarnetininkas Algirdas Budrys, jau buvo benueinąs į istoriją, tačiau pernai atgijo ir atsinaujino, pasivadinęs „Grand Trio Vilnius“. Prie ilgamečių trio narių – violončelininko Davido Geringo ir pianisto Petro Geniušo – prisijungė smuikininkė Dalia Kuznecovaitė. Šių ryškių scenos meistrų susibūrimas jau duoda gražių koncertinių vaisių.