Pirmoji sceninė patirtis Suomijoje

Šį kartą pokalbis su Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistu Tomu Pavilioniu vyksta Helsinkyje. Sausio 27 – kovo 4 d. Suomijos nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo parodytas naujas Giacomo Puccini operos „Turandot“ pastatymas, kuriame Pongo vaidmenį atliko tenoras Pavilionis. Tad suskubau jį pakalbinti apie įspūdžius bei patirtis, susijusias su šia premjera.

Kokie pirmieji jūsų įspūdžiai iš šio Puccini „Turandot“ pastatymo Helsinkyje?

Tai bendras dviejų teatrų – Suomijos nacionalinio operos ir baleto teatro bei Malmės operos – projektas. Režisierė Sofia Adrian Jupither kiekvienam atlikėjui leido sukurti savitą personažą, o tai lėmė, kad tie patys veikėjai, kuriuos atlieka skirtingos sudėtys, tapo įvairūs ir unikalūs. Pavyzdžiui, aš, Pongas, operoje esu temperamentingas, kiek ironiškas, kartais įgeliantis ar patraukiantis per dantį, o mano kolega, kuriantis tą patį Pongo vaidmenį, – ramus ir filosofiškas. Žinoma, buvo keli pagrindiniai susitarimai, kuriuos abiejų sudėčių dainininkai privalėjo išpildyti vienodai, tačiau dėl viso kito atlikėjui suteikta interpretacijos laisvė. Režisierė net patarė mums nežiūrėti, kaip vaidina kita sudėtis, nes „jūs darote viską visiškai kitaip“. Ji skatino kurti vaidmenį pagal savo matymą, „nes tada viską padarysite geriausiai ir natūraliausiai“. Tai man padarė didžiausią įspūdį.

Per kiek laiko pasirengėte premjerai?

Repeticijos iki premjeros truko nuo gruodžio 12 dienos, tad atmetus kalėdines atostogas gryno darbo, sakyčiau, buvo geras mėnesis. Kadangi paskutinis rodymas vyko kovo 4-ąją, tai mano gastrolės Suomijoje truko beveik tris mėnesius.

Koks apskritai susidarė įspūdis šį laikotarpį dirbant ir gyvenant Suomijoje? Ar juntamas suomiškas mentalitetas dirbant prie operos pastatymo?

Žinoma, suomiškas mentalitetas tikrai juntamas. Su pasakymu, kad suomiai yra uždari ir santūrūs, visiškai sutinku. Jie emocijų rodo mažai, nebent bendrautum jau kurį laiką, tuomet būtų labiau linkę atsiskleisti. Pavyzdžiui, man buvo labai keista, kad nei po pirmosios premjeros, nei po kitų spektaklių nė vienas žmogus iš publikos plodamas neatsistojo, – Lietuvoje taip būna labai retai. Tai nereiškia, kad kažkas nepatiko, – tiesiog jiems tai natūralu.

Suomijos nacionalinis operos ir baleto teatras yra aukščiausio lygio organizacija. Man itin didelį įspūdį paliko tai, kad viskas ten detaliai suplanuota, suderinta – nuo mažiausios smulkmenos iki pačių svarbiausių dalykų. Pavyzdžiui, kai tik atvykau, apie viską gavau smulkią informaciją – nuo buto raktų iki kelintą valandą ir kurioje salėje turėsiu būti ateinančiomis savaitėmis.

Į visus „Turandot“ spektaklius bilietų neliko jau gerokai prieš premjerą. Galbūt ši opera Suomijoje itin populiari?

Manau, kad suomiai labai mėgsta operą ir jiems yra prestižas ten nueiti, ypač į naujus pastatymus. Kita vertus, pastebėjau, kad jų operos ir baleto teatro repertuare ne taip ir daug rodoma operų, tad kiekvienas naujas pastatymas visuomenei yra didelis įvykis.

Gal galėtumėte palyginti abiejų pastatymo dirigentų – Hannu Lintu ir Pietro Rizzo – darbo specifiką?

Sakyčiau, darbas, o ir operos muzikinė interpretacija, tikrai skyrėsi diriguojant vienam ir kitam dirigentui. Hannu Lintu yra aukščiausio lygio profesionalas. Tai dirigentas, kuris žiūri ne į tai, ar kokios natos iki galo neišlaikei, bet į pačią muziką – niuansus, stilistiką, interpretaciją. Lintu yra labiau simfoninės muzikos atlikėjas, tad nenuostabu, kad skyrė gana daug dėmesio pačiam orkestrui. Jo diriguojamas orkestras buvo kiek garsesnis, užimantis tolygią poziciją su solistais. Dainuojant su kviestiniu italų dirigentu Pietro Rizzo solistams buvo skiriamas kur kas didesnis dėmesys, o orkestras atliko labiau akomponuojantį vaidmenį. Tačiau visa tai yra interpretacijos ir skonio reikalas – galbūt vienam klausytojui labiau patinka subtilesnis orkestro vaidmuo ir ryškiau išreikštos solistų partijos, o kitam patiks girdėti orkestrą. Manau, abi interpretacijos yra vienodai vertingos.

Pongo vaidmenį atlikote ir 2019 m. Nacionaliniame operos ir baleto teatre Vilniuje, kai „Turandot“ pastatė žymus režisierius Robertas Wilsonas. Ar galėtumėte palyginti, kaip skyrėsi darbo procesas?

Tiek darbo procesas, tiek mano sukurtas personažas skiriasi kaip diena ir naktis. Legendinis amerikiečių režisierius Robertas Wilsonas savo pastatymuose pasitelkia visiškai kitą teatrinę mokyklą negu Sofia Adrian Jupither. Vilniaus pastatyme teko stengtis nerodyti jokių emocijų ir viską perteikti gestais, simboline kūno kalba. Kaip režisierius yra pasakęs, „vaidinti gali tik akimis“. Viena vertus, tai išskirtinė ir pasaulyje pripažinta vaidybos mokykla. Kita vertus, man, kaip atlikėjui, tai buvo labai sudėtingas darbas. Greta savo partijos reikėjo atlikti gestus, kurie nebuvo tiesiogiai susiję su tuo, ką dainavau. Sakyčiau, gestai net kiek prieštaravo natūraliai žmogaus emocijų raiškai ir kūno kalbai. Negana to, viską reikėjo daryti itin tiksliai, nes buvo nustatyti tikslūs scenos apšvietimo taškai (regis, 60 ar 80), kryželiais nužymėti ant grindų. Scenos grindis vadinome žvaigždėlapiu. Dėl itin tikslaus apšvietimo stovėjimo paklaida galėjo būti vos keli centimetrai. Tai buvo tikrai sudėtingas ir daug laiko pareikalavęs darbas, kuris, žinoma, davė įspūdingos meninės vertės rezultatą. Tačiau man, kaip atlikėjui, kur kas artimesnis Jupither pastatymas Helsinkyje, kuriame mums buvo suteikta daugiau laisvės.

Kokius operų vaidmenis norėtumėte sukurti ateityje?

Nors esu lyrinis tenoras, ateityje norėčiau atlikti spinto tenoro vaidmenis, pavyzdžiui, Kavaradosio iš Puccini operos „Toska“ arba Radameso iš Giuseppse’s Verdi „Aidos“. Tokio tipo repertuaras man labai artimas. Tačiau dėl balso specifikos šiuos vaidmenis galėsiu dainuoti tik maždaug po dešimties metų.

Šiuo metu dainuoju partijas nuo ypač aukšto balso leggiero iki pilno lyrinio tenoro. Pavyzdžiui, Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre vieną vakarą atlieku Tonio vaidmenį Gaetano Donizetti operoje „Pulko duktė“, o jau kitą vakarą dainuoju Alfredą Verdi „Traviatoje“ Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Abu personažai labai skirtingi, tad prieš kiekvieną pasirodymą turiu ir skirtingai prasidainuoti.

Kokia jūsų, kaip operos solisto, dienotvarkė?

Daug kas priklauso nuo to, kiek esi užimtas: jeigu ryte ir vakare turi repeticijas, tuomet per pietus jau nedainuoji, nes balsui reikia pailsėti. Jeigu repeticijos retesnės, tada kas antrą, o kartais ir kiekvieną dieną prasidainuoji. Nors tai labai individualus dalykas, formos palaikymas turi būti kaip nuolatinis darbas. Dainininko profesiją dažnai lyginu su sportininko: kaip bėgikas negali tris savaites gulėti ant sofos, o paskui staiga išbėgti į trasą, taip ir dainininkas turi nuolatos palaikyti formą. Abiejose veiklose naudojami raumenys, tik dainininko jie kur kas mažesni ir jautresni. Tad ir sportininkai, ir dainininkai turi nuolat treniruotis. Ir iš psichologinės pusės matau daug panašumų: jei krepšininkas kelis kartus iš eilės neįmeta tritaškio, smunka jo pasitikėjimas savimi, įmesti darosi dar sudėtingiau. Panašiai dainininkui būna su aukšta nata: jeigu keletą kartų nepasiseka jos sudainuoti, tai net jeigu per repeticiją ir pavyko, išėjęs į sceną gali tos aukštos natos „nepaimti“... Dainavime, kaip ir sporte, nuolatinis formos palaikymas ir psichologinis pasiruošimas – itin svarbu.

Pabaigoje vėl grįžkime prie Suomijos. Kokios patirties jums, kaip profesionalui, suteikė darbas Helsinkyje?

Turėjau išskirtinę galimybę susipažinti su aukščiausio lygio teatru, kurio idėjomis norėčiau pasidalinti ir su operos srities žmonėmis Lietuvoje. Darbas tarptautinėje erdvėje man, kaip dainininkui, suteikia ne tik neįkainojamos patirties, bet ir papildomo pasitikėjimo savo jėgomis. Kadangi tarptautinėje operos scenoje tik pradedu karjerą, man ši patirtis Helsinkyje buvo labai svarbi. Mano Pongo partija apimtimi nors ir didelė, tačiau ne pagrindinė, tad turėjau galimybę „apšilti kojas“ – ne tik sulaukiau gerų atsiliepimų po pasirodymų, bet ir pamačiau, kaip vyksta darbas kitų šalių teatruose.

Dėkoju už pokalbį.