Kiekvienam savo Vilnius

Daugelio ypač laukta dovana Vilniaus 700 metų jubiliejaus, taip pat ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos proga kovo 10 d. nuskambėjo Nacionalinėje filharmonijoje. Koncerto programoje – Gedimino Gelgoto kūriniai, o neilgą vakarą vainikavo pasaulinė premjera: šio kompozitoriaus ir rašytojos, Vilniaus garbės pilietės Kristinos Sabaliauskaitės kūrinys „Vilniaus sarabanda“. Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui (meno vadovas Modestas Pitrėnas), Naujų idėjų kameriniam orkestrui NIKO, Vilniaus miesto savivaldybės chorui „Jauna muzika“ (meno vadovas Vaclovas Augustinas) tą vakarą artistiškai dirigavo pats kūrinių autorius ir NIKO vadovas Gediminas Gelgotas, dar ir skambinęs fortepijonu, įterpęs savo balso partiją ir vos ne šokęs. Pagalvojau, kad kiekviename savo kūrybos koncerte jis tarsi leidžia klausytojui rinktis, ar tokia intensyvi autoriaus raiška scenoje žavi, ar erzina.

Anksčiau sukurti ir prestižinėse pasaulio salėse sėkmingai skambėję Gelgoto kūriniai (arba jų fragmentai) – „Aidai tūkstančiui metų“, „Nežinomasis 21, Laisvė“, „Sanctifaction“, „Transitory“, „Kūno kalba“, „Praisedance“, „Į dangų“, kuriuos atliko ir LNSO, ir soluojantys muzikantai Rasa Vosyliūtė (smuikas), Edmundas Kulikauskas (violončelė), Laurynas Lapė (trimitas), Giedrius Gelgotas, Valentinas Gelgotas (fleitos), NIKO bei pats autorius, – kūrė savitą garsinį (ir vizualų) spektaklį su pagirtinai apgalvota jų sekos dramaturgija, dinamikos reljefais.    

Tokia kūrinių siuita pamažu vedė prie stambaus premjerinio opuso „Vilniaus sarabanda“ chorui ir orkestrui, apie kurį iki koncerto sukosi intensyvi informacijos sklaida eteryje, internete ir spaudoje mirgėjo autorių mintys apie kūrybos inspiracijas ir jų gimtojo miesto pajautą. Kūrinio idėją įvardydami kaip miesto sapną, miesto viziją, autoriai sakė vengę tiesmukumo ir iliustratyvumo. „Kadangi Gedimino muzika yra minimalistinė, siekiau, kad ir šio kūrinio tekstas būtų tam tikra žodžių kvintesencija. Tai yra labiau žaidimas fonetiniais garsais ir burtažodžiais. Juk Vilniaus šerdis – tai, kas nenusakoma žodžiais, bet ką galima atskleisti per muzikos ir poezijos sąlytį“, – sakė Sabaliauskaitė. Gelgotas pridūrė: „Muzikoje man buvo svarbu ne tiek sukurti Vilniaus skambesį, kiek perteikti jį tokį, kokį girdžiu vaikščiodamas po savo miestą, jo senamiestį, siauras gatves bei skverus. Ir tai sakydamas, visų pirma, kalbu ne tiek apie fizinį garsą, kiek intuicinį jo pajautimą ir išgyvenimą“ (iš kūrėjų pokalbio 15min.lt). Pagaliau „Vilniaus sarabandos“ gimimo procesas, pasak autorių, tapo emocine ir intuityvia kelione į save, į tai, ką jiems reiškia Vilnius.

Prieš pirmą kartą išgirstant kūrinį tam tikra navigacija iš autorių lūpų visada reikalinga. Kita vertus, gali kilti pernelyg konkrečiai įvardytų ar per didelių lūkesčių pavojus. Neatmestina ir tai, kad ateidamas į Vilniaus tematika grįstą veikalą kiekvienas atsineša savąją ir subjektyviai teisingiausią brangaus miesto viziją ar pojūtį. Tad kūrėjams rasti universalių būdų prasmingai prabilti apie Vilniaus dvasią ar istoriją – itin sunki užduotis, o sėkmingų muzikinių miesto įprasminimo pavyzdžių žinau vos kelis. Tai, kad Gelgotas ir Sabaliauskaitė atrado tam drąsos, ilgai ieškojo tos meninės esencijos, siekdami, anot jų, „intuityviai perduoti Vilniaus DNR“, – jau yra šio kūrinio vertė, pirmiausia pilietinė. Ko gero, būtent tą jausmą atliepė sausakimšai susirinkusi ir ovacijų negailėjusi publika.

Nacionalinio simfoninio orkestro ir choro „Jauna muzika“ atlikimo meistriškumas abejonių nekelia. Daugiau pasvarstymų prašosi pati kūrinio medžiaga ir jos stilistika. Galima konstatuoti, kad „Vilniaus sarabanda“ pasireiškia kaip tipiškas Gelgoto kūrybos pavyzdys, kai remdamasis minimalistiniais komponavimo principais autorius brėžia tam tikras tematines linijas pagal nuolat kartojamą ritminę ir (ar) melodinę formulę. Tokia muzika artima minimalizmo pasireiškimui vizualiuosiuose menuose, o apie ją kalbant galima pasitelkti tokias kategorijas kaip abstrakti raiška, geometrinės formos, figūros, linijos ir pan. Sekant minimalizmo estetika, klausytojas netgi neturėtų svarstyti, ar tai gražu, ar negražu, bet turėtų pabandyti pats jaustis tos aplinkos dalyviu. Lyg vaikščiodamas po miestą. Iššūkį priėmiau.

To vakaro meninės patirties kelionė po Gelgoto ir Sabaliauskaitės vizijų miestą man dažnokai strigo. Mat tiek muzikinės, tiek žodinės raiškos vienodumas choro (pvz., dažnas balsio „a“ ritmizuotas kartojimas viename aukštyje), o vėliau ir orkestrinėje plėtotėje gerokai pristabdė intencijas leistis į gilesnes muzikines patirtis, išgirsti įvairesnių (ritmiškai, melodiškai, tembriškai) miesto sapno atgarsių ar simbolių. Pasirinktas trejinio metro iškilmingas ispanų kilmės šokis sarabanda – kaip muzikinės idėjos ir ritmikos ašis – galėjo būti ryškiau stilizuota, aptaisyta ištaigingesniu apdaru, kas raišką papildytų vienu kitu istorinio šešėlio kontūru. Nors reikia pripažinti, kad dinaminė kreivė suteikė tam tikro dramatiškumo, koks ir yra „Vilnius – dramatiškas miestas“, anot Gelgoto. Jautresnę, sakralesnę aurą perteikė pasigirdę tarsi bažnytinio choralo ir varpų atgarsiai, tačiau į pirmą planą tuoj pat vėl stodavo pirminė ritminė formulė, nekintanti nelyginant kartotinės, vienodos architektūrinės formos, tuščiavidurės konstrukcijos vietoj istorinių gatvelių viražų, daug kartų permūrytų sienų atspalvių, įvairiakalbių užrašų ir šnekos, bet kokios kintančios gyvybės. Kur tos įvairių įtampų linijos, anot Marcelijaus Martinaičio, koks yra Vilnius, pastatytas tarsi ties Rytų ir Vakarų kultūrų tektonine riba? 

Apie įvairiatautiškumą prabilta Sabaliauskaites tekste, chorui vardijant įvairias Vilniuje amžiais gyvenančias tautas, įpinant vieną kitą kitonišką žodį. Buvo juntamas teksto autorės minėtas „žaidimas fonetiniais garsais ir burtažodžiais“ (čia galima pagirti aiškią choro dainininkų tartį), kas, žinoma, derėjo su garsine ir ypač ritmine medžiaga. Tačiau toks gana tiesmukas daugiakultūrių vertybių pateikimas, vėlgi, nepadėjo labiau praplėsti kūrinio prasminio lauko, o tapo tik užuomina, motyvu, atsiradusiu ir pranykusiu bendroje besikartojančioje faktūroje. Susidarė įspūdis, kad verbalusis veikalo pagrindas, jei nebūtų tiek redukuotas ir prisitaikęs prie muzikinio, galėjo įnešti daugiau savitesnių intonacijų, naujesnių prasminių gūsių, ryškesnių įvaizdžių. Beje, tikėjausi ir to, kad Gelgotas dėl šio projekto ryšis šiek tiek keisti savo stilių, tačiau autorius liko ištikimas sau.

Kūrinys skatino pasvarstyti ir apie tai, ar minimalistinis braižas apskritai sietinas su Vilniaus vizija. Iš esmės minimalizmas plėtojamas horizontalėje, plokštumoje, laike. O kaip mes jaučiame Vilnių, minėtą jo DNR? Bent jau man Vilnius yra gyliai ir sluoksniai, erdvės vertikalės sulig barokinių bažnyčių bokštais. Nuoširdžiai tikėjausi kūrinyje pajusti dvasinę erdvę, asociatyvinės patirties džiaugsmą, prie ko, tiesą sakant, mus pripratino Onutės Narbutaitės „Skiautinys mano miestui“ ar Broniaus Kutavičiaus „Epitafija praėjusiam laikui“ ir nuo ko išsivaduoti itin sunku (ir ar reikia?). Jokiu būdu nelyginu „Vilniaus sarabandos“ su minėtais kūriniais. Aptariamas veikalas yra šių dienų produktas, dabartinės vizijos liudijimas, bylojęs autoriams artimiausia kalba. „Čia nėra pažadų – jis nėra tavo, tu nesi jo. Bet jis tau bus amžiams. Ir bus tau vienintelis“, – ši kūrinio frazė bene geriausiai pateisina bet kokias kalbėjimo apie savąjį miestą priemones.

„Vilniaus sarabanda“ ir kiti Gelgoto kūriniai vėl skambės spalio 14 d. Nacionalinėje filharmonijoje. Nepatekę į kovo koncertą turės galimybę pasitikrinti savąją Vilniaus pajautą.

Muzikinių įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė