7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Adoruojama muzika

Koncerto „Grand Trio Vilnius: Dalia Kuznecovaitė, Davidas Geringas, Petras Geniušas“ atgarsis

Laimutė Ligeikaitė
Nr. 10 (1459), 2023-03-10
Muzika
„Grand Trio Vilnius“. D. Matvejevo nuotr.
„Grand Trio Vilnius“. D. Matvejevo nuotr.

Anksčiau žinomas ansamblis „Grand Trio“, kuriame daug metų grojo klarnetininkas Algirdas Budrys, jau buvo benueinąs į istoriją, tačiau pernai atgijo ir atsinaujino, pasivadinęs „Grand Trio Vilnius“. Prie ilgamečių trio narių – violončelininko Davido Geringo ir pianisto Petro Geniušo – prisijungė smuikininkė Dalia Kuznecovaitė. Šių ryškių scenos meistrų susibūrimas jau duoda gražių koncertinių vaisių.

 

„Grand Trio Vilnius“ koncerte Nacionalinėje filharmonijoje kovo 1 d. išgirdome solidžią ir retai atliekamą programą: Anatolijaus Šenderovo Fortepijoninį trio Nr. 1, Arnoldo Schönbergo seksteto „Pragiedrėjusi naktis“ („Verklärte Nacht“) Eduardo Steuermanno perdirbinį fortepijoniniam trio ir po pertraukos – Johanneso Brahmso styginių sekstetą G-dur Nr. 2, op. 36, kurį fortepijoniniam trio perdirbo Theodoras Kirchneris, paprašytas paties Brahmso. Sukirbėjo mintis, kad šviesaus atminimo Šenderovas savo Pirmąjį trio veikiausiai būtų išplėtęs bent jau iki seksteto, o gal ir iki orkestro, ką nuolat darė su savo ankstesniais kūriniais, o štai originalūs Schönbergo ir Brahmso sekstetai, priešingai, kaip tik buvo aranžuoti fortepijoniniam trio. Taip „subalansuota“ programa sujungė gana skirtingus kūrinius, o dar ir intrigavo, kaip skambės styginių partija, pritaikyta visiškai kitokios prigimties instrumentui – fortepijonui.  

 

Pirmasis Šenderovo fortepijoninis trio, parašytas dar 1971 m., byloja apie ankstyvosios autoriaus kūrybos modernėjančią kalbą, dramatizmo, kontrastų, dinaminių bangų bei atoslūgių kupiną dramaturgiją. Maloni staigmena buvo girdėti ir lietuvių liaudies dainos „Bėkit, bareliai“ atgarsius, kurie tarsi liauni melodikos daigeliai prasikaldavo pro sodrios faktūros pynę. Trio rašytas tuomet, kai Šenderovo kūryba dar nebuvo suradusi savo žydiškojo identiteto, pasireiškiančio Šventojo Rašto, giesmių, klezmerių muzikos ar žymių litvakų kūrybos inspiracijomis. Tačiau šis kūrinys primena dar vieną tradiciją – pirmųjų Lietuvos fortepijoninių trio veiklą, kurios pradininkas buvo kompozitoriaus tėvas violončelininkas Michailas Šenderovas, muzikavęs drauge su žymiausiais to meto atlikėjais: Aleksandru Livontu ir Olga Šteinberg, Stasiu Vainiūnu, Viktoru Radovičiumi, Mariam Azizbekova. Tai, kad šiandien turime ne vieną aukščiausio lygio fortepijoninį trio, matyt, yra ir šių pirmtakų mokyklos nuopelnas. Tokiame kontekste man suskambo „Grand Trio Vilnius“ atliekamas Šenderovas ir buvo justi, kad atlikėjams (ypač ilgamečiam Šenderovo kūrybos puoselėtojui Geringui) jo muzika puikiai pažįstama ir sava. 

 

Schönbergo šedevras „Pragiedrėjusi naktis“ Europos scenose labai populiarus, dažniausiai atliekama jo versija styginių orkestrui. Tačiau šįkart turėjome progą išgirsti retenybę – fortepijoninio trio sudėčiai šį poetišką kūrinį pritaikė austrų kompozitorius ir pianistas, Schönbergo mokinys ir jo kūrinių atlikėjas Eduardas Steuermannas. Raiškių charakterių, audringų dramų ir subtilios lyrikos kupiną muziką, įkvėptą vokiečių poeto Richardo Dehmelio poemos ir pasakojančią apie jausmingą vyro ir moters susitikimą tamsią naktį, Steuermannas pavertė, sakyčiau, savotiška tembrų opera, kurioje išryškinti moters (smuikas) ir vyro (violončelė) „vaidmenys“, o fortepijonas atlieka orkestro arba choro, o gal ir įsivaizduojamo scenovaizdžio funkciją. Geniušo fortepijonas skambėjo subtiliai, skaidriai, minkštai, kaip galantiškas palydovas jis lydėjo sodrius smuiko ir violončelės išsisakymus arba buvo neužgožiantis stebėtojas. Nors Kuznecovaitės smuikas atrodė vyraujantis, nestokojantis stilingos ekspresijos, atlikėja akimirksniu pereidavo į dinamiškai lygiavertį dialogą su santūriau bylojančia Geringo violončele. Išgirdau nuoširdžiai kiekvieno išgyventą ir meistriškai atliktą žinomo kūrinio versiją fortepijoniniam trio. Opusas „įvyko“. Kita vertus, ar tokiai „Pragiedrėjusios nakties“ instrumentuotei teikčiau pirmenybę? Kažin.

 

Antra koncerto dalis buvo skirta Brahmsui. Istoriniai šaltiniai teigia, kad du savo styginių sekstetus (B-dur, op. 18, ir G-dur, op. 36) aranžuoti fortepijoniniam trio Brahmsas paprašė savo draugo kompozitoriaus Theodoro Kirchnerio ir vėliau jį gyrė sakydamas, kad pats negalėtų to padaryti geriau, negu padarė Kirchneris. Beje, 1990 m. šiuos tuomet mažai žinomus trio Davidas Geringas su smuikininku Philippe’u Hirschhornu ir pianistu Aleksandru Rabinovičiumi įrašė į plokštelę, atliko prestižiniuose Europos festivaliuose. Dabar šie opusai puošia ir „Grand Trio Vilnius“ repertuarą, koncertuodamas Paliesiaus dvare ansamblis padarė jų įrašus. Filharmonijos publika išgirdo antrąjį trio G-dur, op. 36, – didžiulį trijų dalių opusą, greta bramsiško muzikos grožio išsklaidos reikalaujantį daug emocinių bei fizinių jėgų ir koncentracijos.

 

Romantinės kamerinės muzikos grožis matuojamas dar ir tuo, kaip atlikėjai atliepia idėją ir aprėpia formą, kiek gyvenimo patirties ir filosofinio gylio sugeba perteikti. Tą vakarą trys patyrę scenos meistrai skleidė nuoširdžią šios muzikos adoraciją ir pagarbą. Lygiavertiškai besiplėtojantys styginių ir fortepijono tembrai, vienas kitą papildydami, kartais vienas kitam „prieštaraudami“, kūrė tą bramsišką pasaulį, kuris kažkada, Richardo Wagnerio radikalumo laikais, jau buvo laikomas senamadišku, o šiandien, XXI amžiuje, koncertų scenose itin išpopuliarėjo, matyt, pasiilgus jame slypinčios natūralios žmogiškos emocijos ir vidinės darnos.

 

Reikia pripažinti, kad atlikėjams kūrinys vėrėsi ne iškart, tarsi pamažu, kaip sudėtingas, kupinas įdomiausių detalių mechanizmas, laipsniškai kalibruojamas, kol finalinėje dalyje – elegantiškame ir skaidriame Poco allegro – virto nugludintu deimantu. Šilti aplodismentai ir šūksniai „bravo!“ iškvietė du subtilius, jaukius bisus: su Vidmanto Bartulio „Muzika“ atlikėjai dar labiau emociškai atsivėrė, o su Brahmso dainos aranžuote, atrodė, pagaliau atsipalaidavo.

 

Lyg ir jokia ypatinga proga nepažymėtas kamerinės muzikos koncertas tapo neeiliniu pažinimo vakaru gausiai susirinkusiai ir anaiptol ne iš kolegų profesionalų susibūrusiai publikai, tarp kurios buvo ir neretai filharmonijos koncertus lankanti premjerė. Pastebimas visuomenės domėjimasis ne reklamos brukamais, o kameriniais aukštos kokybės turinį skleidžiančiais koncertais išties džiugina. Matyt, tai jau bendros kultūrinės sveikatos indikacija.

„Grand Trio Vilnius“. D. Matvejevo nuotr.
„Grand Trio Vilnius“. D. Matvejevo nuotr.
„Grand Trio Vilnius“. D. Matvejevo nuotr.
„Grand Trio Vilnius“. D. Matvejevo nuotr.
„Grand Trio Vilnius“. D. Matvejevo nuotr.
„Grand Trio Vilnius“. D. Matvejevo nuotr.