Trys premjeros ir du duetai

Neketinu ilgai samprotauti apie įvairius keitimus iš anksto suplanuotuose koncertuose. Ypač festivaliuose, kurie organizuojami prieš metus ir dar anksčiau. Į juos dažnai kviečiami pasaulyje žinomi atlikėjai, kurių užimtumo grafikas jau būna tankiai užpildytas. Negali numatyti ir muzikantų sveikatos būklės bei kitokių dalykų. Tad nesistebiu, kad aktyviai reklamuotą ir žaibiškai publikos išpirktą „Gaidos“ atidarymo koncertą spalio 20-ąją dėl Gidoną Kremerį ištikusios ligos teko atidėti net keliems mėnesiams. Pagaliau praėjusį sekmadienį, kovo 5 d., koncertas įvyko, o itin gausūs „Gaidos“ entuziastai liko patenkinti ir palydėjo jį ilgomis ovacijomis.

Koncerto programa patraukli ir intriguojanti, visi trys joje atlikti opusai skambėjo pirmą kartą Lietuvoje. Taigi, įvyko trys premjeros, o pirmoji – netgi pasaulinė. Tai Vytauto Germanavičiaus festivaliui sukurtas kūrinys simfoniniam orkestrui „Avalanche“. Kiti du – amerikiečių Nico Muhly (g. 1981) Koncertas dviem fortepijonams ir orkestrui „In Certain Circles“ bei Philipo Glasso Dvigubas koncertas smuikui ir violončelei. Juos atliko Roberto Šerveniko diriguojamas Valstybinis simfoninis orkestras ir du puikūs duetai – Zbignevas Ibelhauptas ir Rūta Rikterė bei Gidonas Kremeris ir Giedrė Dirvanauskaitė.

Koncertas pradėtas iš tiesų efektingai. Jau pirmieji paslaptingi trenksmo palydėti garsai privertė įtempti ausis. Germanavičius labai sėkmingai ir pagaviai įvaizdino sniego lavinos kalnuose slinkimą ir griūtis. Klausydamasis tiksliai parinktų instrumentų derinių – nuo žemiausio burzgesio ir griausmo iki švilpiančių aukštų tonų – galėjai įsivaizduoti didingą ir gąsdinančią gamtos stichiją. Nežinau, ar autorius ją pats išgyveno, ar tokia laki yra jo vaizduotė, bet garsais kuriamas reginys buvo tiesiog pritrenkiantis. Virtuoziškai įvaldytas visas orkestro skambesių arsenalas, tiksliai sudėlioti instrumentų deriniai, tad kūrinio klausymas teikė didelį malonumą. Prie to reikšmingai prisidėjo susikaupusiai grojęs orkestras, vedamas tikslaus Roberto Šerveniko mosto ir meistriškai formuojamų įspūdingų dinaminių bangų. Kompozitorius naudoja netemperuoto ir temperuoto derinimo garsus. Pasak jo, „natūralaus derinimo ragų ansamblio garsaeilio struktūra plečiama mikrotonais, temperuotais garsais“. Gerai girdimos ir sutartinių derminės struktūros, kuriomis, beje, viskam nurimus kūrinys ir užbaigiamas. Tiesą sakant, norėjosi tęsinio. Bet gal geriau, kai kūrinys per trumpas, nei per ilgas. Su tuo sutiko ir vienas kompozitorius, įdėmiai klausęsis šio opuso.

Muhly Koncertą dviem fortepijonams skyrė prancūzių duetui Katiai ir Marielle’i Labèque, beje, taip pat koncertavusioms šioje „Gaidoje“. Mūsiškis duetas meistriškumu nenusileidžia prancūzėms. Muhly virtuozinės faktūros prisodrintą koncertą jis įveikė su pasigėrėtinu azartu ir tikslumu. Kaip visada Ibelhauptas ir Rikterė sužavėjo atliekamos muzikos gyvybe, puikiu ritmo pojūčiu, turtingomis spalvomis – nuo subtilių akvarelinių atspalvių iki aštrių, netgi grubių skambesių. Kompozitoriaus sumanymas toks ir buvo: trijų kontrastingų dalių kūrinys skleidžiasi tarsi prieštarų seka. Pirmoje girdime prancūzų XVIII a. kompozitoriaus Jeano-Philippe’o Rameau kūrinio fragmentą, antroje – sarabandos ir žigos šokius, trečioje – tarpusavyje išsiskiriančius ritmo sūkurius. Paprastai kalbant, užuot skambinę kartu, pianistai skambina ne kartu, pasak kūrinio autoriaus, „skirtinguose ritminiuose pasauliuose“. Dirigentui teko įtemptai sekti šį muzikinį vyksmą, derinant orkestro ir dueto sąveiką.

Glasso muzika Lietuvoje skambėjo daug kartų. Ne kartą lankėsi ir pats kompozitorius. Man regis, yra susiformavusi savotiška jo garbintojų bendruomenė. Vieniems labai svarbūs jo ryšiai su Lietuva (tėvai – litvakai), kitiems – vieno iš minimalizmo pradininkų karūna. Jo muzikos pasikartojančių ribotų garsinių struktūrų klausymasis gali būti ir meditacijos forma. Savo muzikos kalbą jis išrado paveiktas indų muzikos 1967–1968 metais. Ji grįsta tonalia harmonija ir ostinato. Dvigubas koncertas, kurio klausėmės, sukurtas 2010 m. Nyderlandų šokio teatro užsakymu.

Lietuvoje kūrinys nėra skambėjęs, tad Kremerio ir Dirvanauskaitės dėka įvyko jo premjera. Diriguojamas Šerveniko pagirtinai grojo Valstybinis simfoninis orkestras, įveikęs visus partitūroje slypinčius sunkumus. Pasirinkti du styginiai instrumentai – tarsi du besikalbantys personažai, į kurių intymų pokalbį įsitraukia orkestras. Soliniuose duetuose Kremerio smuikas ryškino muzikinių frazių semantiką, jautriai į ją reagavo violončelė. Visuose duetuose dominavo mąslus, bet kartu jausmingas santykis su muzika, tonalus minoras, g-moll, e-moll..., o pabaigoje, regis, a-moll. Įstojus orkestrui faktūra pasikeisdavo, prasidėdavo judėjimas Glasso pamėgtais trigarsiais. Ši smuikui nepatogi faktūra visada kelia papildomą įtampą atlikėjui. Neišvengė jos net ir Kremeris.

Kadangi kūrinys skambėjo pirmą kartą, tikrai būtų buvę naudinga paskelbti jo dalių pavadinimus. Duetas Nr. 1 – Pirmoji dalis, Duetas Nr. 2 – Antroji dalis, Duetas Nr.3 – Trečioji dalis ir Duetas Nr. 4. Taigi, trys kūrinio dalys, prasidedančios solistų duetais, ir ketvirtasis duetas, prie kurio orkestras jau neprisijungia. Kodėl? Manyčiau, dėkingas laukas kūrinio prasmės interpretacijoms. Kaip šią muziką interpretavo Nyderlandų baleto šokėjai balete „Swan Song“ – nežinau, neieškojau ir šaltinių. Užtat klausytojų galvose galėjo suktis gana įvairios mintys. Nepatekusiems į koncertą siūlau susirasti įrašą, kuriame Kremeris ir Dirvanauskaitė kūrinį atlieka Paryžiaus filharmonijoje, Pierre’o Boulezo salėje. 

Pagaliau įvykęs Kremerio atvykimas „Gaidos“ festivaliui suteikė reikiamą pabaigą, tarsi efektingai suskambėjusį akordą.