Erdvės atmintis

Ar gali garsas perteikti pojūčius ir skausmą iš praeities? Prancūzų istorikas Pierre’as Nora yra apibrėžęs sąvoką lieu de mémoire kaip kolektyvinės atminties ne savaiminį, o tikslingą išsaugojimą jį materializuojant. Dažniausia to išraiška – atminimo lentos, muziejai, tačiau ilgainiui paminklų pertekliuje gali pranykti jų prasmė. Vis dėlto atminties, kad ir kokia ji būtų sunki, išsaugojimas yra reikšmingas. Tai matome Ukrainoje vykstančio karo kontekste: tautos, išgyvenusios rusų priespaudą, ne tik geriau supranta agresoriaus keliamą pavojų valstybei, bet ir labiau atjaučia asmenines tragedijas. Todėl menininkai imasi išskirtinės užduoties – prakalbinti erdves, persunktas stiprių išgyvenimų ir kančios, galų gale mirties ir gyvenimo džiaugsmo.

Tokių patirčių kaip niekas kitas nestokoja Okupacijų ir laisvės kovų muziejus. Vilniaus centre, Gedimino prospekte, dabartinių teismo rūmų rūsyje sovietmečiu buvo KGB kalėjimas, kur vyko tardymai, kankinimai ir buvo vykdomos mirties bausmės. Kovo 3 d. surengta patyriminė garso ekskursija „Atmintis“ kvietė ne tik stebėti, bandyti suprasti, bet ir visa tai išgyventi per garsą bei erdvę. 

Garsiniai pasivaikščiojimai šiuo metu Lietuvoje itin populiarūs, ypač norint atgaivinti istorinės atminties vietas. Vien Andrius Šiurys kartu su kitais kompozitoriais prisidėjo prie keleto panašių patirčių kūrimo – „Glaisto“ Vilniaus gete ir „Susitaikymo“ Kauno IX forte. Kodėl pasirenkamas būtent toks būdas atgaivinti atmintį? Kalbėdamas apie šį projektą kompozitorius Antanas Kučinskas teigė, kad garsas iš visų kitų raiškos būdų yra efemeriškiausias, turintis emocinį ryšį su faktais, perduodamas per atmintį, dėl to kuria labai subjektyvų santykį su praeitimi. Be to, jis turi išskirtinį santykį su erdve. Todėl sujungus garsinius meninius impulsus ir istoriškai svarbių išgyvenimų persisunkusią erdvę ši atgaivinama, tampa tarsi portalu, padedančiu užmegzti ryšį su praeitimi, aiškiau suvokti tam tikrų įvykių reikšmę.

Ekskursijos „Atmintis“ idėjos autorė ir kuratorė, kompozitorė ir muzikos terapeutė Snieguolė Dikčiūtė pirmiausia ją įgyvendino mažesniu mastu – kaip LMTA muzikos terapijos magistrantų projektą. Ilgainiui prie jų prisidėjo ir skirtingų kartų muzikai – kompozitoriai Andrius Šiurys, Antanas Kučinskas, Mantvydas Leonas Pranulis, šiuolaikinės muzikos atlikėjai Dominykas Snarskis bei Kornelijus Pukinskis, kuris tapo ir šios ekskursijos vedliu. Jo saksofonu kuriami „Šnabždesiai“ lyg garsinis gidas įsiliejo į vientisą patirtį, sujungė skirtingus epizodus, atskiras erdves ir atskiras patirtis. Pats jis taip pat dalyvavo kiekviename performanse, taip suteikdamas galimybę ekskursijoje laisviau peržengti atlikėjo, stebėtojo, klausytojo ribas.

Šios ekskursijos „eksponatai“ išdėstyti tikslingai: kai kurie jų kontrastuoja, kiti – pratęsia prieš tai buvusius. Bendrai jie kuria vientisą, emocinio krūvio pripildytą patirtį. Iš pradžių apsukę ratą po muziejaus ekspoziciją, lydimi dabar jau triukšmingų „Šnabždesių“, leidžiamės į rūsį, kur mūsų laukia ryškiausios patirtys.

Rūsyje – kalinimo kameros, karceriai, tardymo izoliatoriai, dušai. Iš jų sklinda gausybė skirtingų garsų, susiliejančių į bendrą triukšmų mūšą. Tamsiose ir itin mažose vienutėse – Šiurio parengta individuali garsinė patirtis „Psalmė vienatvei“. Stereoausinėmis kuriamas naujas erdvės pojūtis, žaidžiama su ką tik koridoriuje girdėtais iš kamerų sklindančiais triukšmais: girdi šūksnius, giesmes, o tuo pat metu tarsi tavo paties galvoje skamba kažkokie šnabždesiai. Elektronika visa taip sujungia į vientisą melancholijos masę. Labai nesinori užsibūti šioje atskirtyje.

Išėjus į koridorių tęsiasi pasivaikščiojimas po kalėjimo kameras bei Dikčiūtės ir jos studenčių kuriamus „Atminties kambarius“. Nedidelėse patalpose (jose kartais kalėdavo 15–20 žmonių) jaunosios muzikos terapeutės kuria audiovizualinę patirtį. Kamerose dažniausiai dainuojama (ar tai būtų liaudies dainos, ar lietuviškos katalikiškos giesmės ir maldos, ar kas nors kita) ir tai palieka ypač ryškų įspaudą – tarsi atgyja gyvi žmonės, iš praeities pasiekia čia skambėję jų balsai. Šiose kamerose taip pat svarbus ir vaizdas: vienose atlikėjos apsirengusios baltai, kitose – juodai, karceryje jas dengia šešėlis (jos čia ne dainuoja, o perkusiniais instrumentais „įgarsina“ vandenį). Duše susilieja garsinė ir vaizdinė patirtys – baltai apsirengusi arfininkė Viktorija Smailytė žydrų plytelių fone grodama grubia medine arfa kuria angelišką iliuziją, kai skaidrius konsonansinius sąskambius perlieja niūrios disharmonijos.

Einant koridoriumi iš toliau girdisi skardus daužymo garsas – jį papildo ir mūsų gido šauksmai. Vienoje kamerų Snarskis įkūrė „Mušamųjų katedrą“. Pavadinimas primena, kad priešais šios kankinimų kameros langus esančiame Muzikos ir teatro akademijos pastate buvo įsikūrusi Mušamųjų instrumentų katedra. Kameroje vykstantis performansas unikalus ne tik kankinimus primenančiais efektais, bet ir erdvės įveiklinimu: atlikėjas su grandine „groja“ įvairiais kameros paviršiais, kol ji užpildoma tiek garsiniais, tiek metaforiniais nelaisvės simboliais.

Praeidami pro vis atsinaujinančius „Atminties kambarius“ priartėjame prie tamsiausios kalėjimo vietos – šaudymo kameros. Tai paskutinė nuteistųjų kelionės stotelė. Ne be reikalo savo instaliaciją kompozitorius Kučinskas pavadino „Vartai atsidaro“. Pasak jo, jis kūrė garsinę erdvę ešafotui – vienintelei vietai, „kur dar galima išeiti į laisvę, kai nebegalima išeiti į laisvę“. Mūsų gidas inscenizuoja tragišką mirtį, o kulkų suvarpytos sienos primena apie tikras mirtis. Tačiau kūrinyje skambančių varpų ir varpelių skambesys yra šviesus. Ne be reikalo šis instrumentas tradiciškai asocijuojamas ne tik su mirtimi ir paskutine kelione, bet ir su prisikėlimu. Šįkart garsai praplečia erdvę ir suteikia vilties. Todėl per visą ekskursiją kaupęs tamsius patyrimus, čia, sakytum, tamsiausioje vietoje, netikėtai atrandi šviesą.

Paskutinė stotelė – kalėjimo kiemas, kur kaliniai buvo išvedami pasivaikščioti ir atsikvėpti. Tiesą sakant, prie šios patirties, be muzikos, garso ir erdvių, dar prisidėjo ir gaivus vakaro oras. Gaiva dvelkia ir Pranulio „Dainuojantis Žmogus“, atliekamas vokalinio ansamblio „Melos“. Žmogaus balsas, ypač skambėdamas atviroje erdvėje, nurodo gyvenimą, arba, pasak autoriaus, „gyvenimą su mirties nuojauta“. Balsų girdime kur kas daugiau nei matome – kai kurios dainininkės dainuoja atsiskyrusios uždaruose mažesniuose kiemeliuose. Kadangi šioje vietoje ekskursija sustoja ilgesniam laikui, galima pajusti ir dramaturginį plėtojimą (prieš tai skambėjusių kūrinių patirtys gana epizodinės). Iš pradžių pavieniai balsai ir reta faktūra leidžia atpažinti kiekvieną balsą, atliekantį skirtingų kultūrų liaudies melodijas. Ypač mažesniuose kiemeliuose, likus su viena atlikėja, sustiprėja vienatvės pojūtis: nors balsai ir susilieja į bendrą skambesį, kiekvienas jų atskirtas ir fiziškai, ir akustiškai. Tačiau faktūra vis tirštėja ir pavienės dainos pamažu ištirpsta plačiame choriniame skambesyje.

Kai kur, ypač „Atminties kambariuose“, neapleido jausmas, kad vis dėlto esi tik stebėtojas, atėjęs su grupe turistų, apžiūrintis eksponatus. Bet patirtis vis vien buvo labai asmeniška. Vaikštant nuolatos keitėsi dėmesys nuo individualių iki bendrų išgyvenimų: nuo pavienių balsų iki unisono, nuo vienutės iki atsiradimo minioje, nuo bendro, kolektyvinio skausmo iki vienišos kančios. Kas šią patirtį paverčia tokia tvirta, tokia stingdančia kraują? Atsakymas – muzika, gal veikiau garsinė erdvė, kuri nuolat keičiasi, intensyvėja ir slopsta. O kai pačioje erdvėje telpa skausminga atmintis, ta patirtis, kuri buvo atgaivinta penktadienio vakarą, tampa dar ryškesnė ir paveikesnė.