Laiškas gautas

Nepamenu, ar amžių sandūroje sukurtas ir pirmą kartą skambėjęs Algirdo Martinaičio „Laiškas visiems tikintiems“ (2000) tada buvo toks aktualus, koks yra šiandien. Kovo 16 d. Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro, vadovaujamo Gintaro Rinkevičiaus, iniciatyva kartu su Kauno valstybiniu choru (meno vadovas Robertas Šervenikas) Nacionalinės filharmonijos scenoje atgimė šis vienas įstabiausių Martinaičio stambios formos opusų chorui, orkestrui, diskantui ir skaitovui. Tai tapo ne tik prasminga dovana švenčiant Vilniaus 700 metų jubiliejų, bet ir reiškiniu, užpildžiusiu besiveriančią tuštumą, stokojant naujų aukščiausios prabos lietuviškų kūrinių, ir padėjusiu išlaikyti benutrūkstantį šiuolaikinės muzikos ryšį su klausytojais. Tikintiems (ir netikintiems) Martinaitis išsiuntė laišką, kurį atnešė šv. Pranciškaus paukščiai, lyg išsiilgto pavasario šaukliai. Ir stebuklas – po šio koncerto gamtoje prasidėjo tikras pavasariškas atšilimas!

Kompozitorius parengė naują penkių dalių (attacca) „Laiško visiems tikintiems“ redakciją. Pavyzdžiui, antroje dalyje („Lavernos kalno paukščiai“) atsisakydamas paukštiškos saksofono improvizacijos (anksčiau grojo Petras Vyšniauskas) ir šią medžiagą perkėlęs sopranams ir altams; italų, lotynų, lietuvių tekstus, parašytus šv. Pranciškaus Asyžiečio (1181–1226) religinių tekstų dvasia, pakeitęs tik lietuviškais (gražiai išrašytais orkestro parengtoje koncerto programėlėje, kurią daugelis sekė akimis), o dėl teksto fonetikos pakoregavęs ir kai kuriuos muzikinės medžiagos akcentus. Atnaujintas kūrinys pulsavo gyvybe, jėga, skleidėsi, galima sakyti, visa gamtine įvairove ir, žinoma, prabilo įvairiausiomis paukščių balsų imitacijomis. Ypač choro partijoje kartkartėmis liejosi paukščių klegesio polifonija ir poliritmija, gražiai deranti su orkestro tembrų žaisme.

Turtinga prasmių, užuominų, garsų ir atgarsių partitūra – nuo jaukios kaimo bažnytėlės giedojimo iki tauraus choralo, ką stilingai perteikė Kauno choro dainininkai, nuo skaidraus vaikiško balso fragmentų, kuriuos nuoširdžiai atliko Šiaulių berniukų ir jaunuolių choro „Dagilėlis“ diskantas Aistis Borusevičius, iki choro ir sodraus orkestro tutti, griausmingai šlovinančių Visagalį, – pakylėjo tarsi į kitą kokybę, atvėrė kitokią realybę. Įdomu tai, kad šioje pranciškonų idėjomis persmelktoje oratorijoje jaučiami ir pagoniškosios lietuvių tapatybės atšvaitai – kūriniui tai suteikia galios dar paveikiau skverbtis į mūsų sąmonės gelmes, užkabinant ir tas archajiškas savasties stygas, kurias kadaise įprasmino Bronius Kutavičius.     

Ketvirtoje dalyje skaitovas Algirdas Latėnas išsitraukia laišką, atplėšia ir šv. Pranciškaus vardu perskaito „Pamokslą broliams paukščiams“. Vėl įdeda laišką į voką, užklijuoja ir paslepia švarko kišenėje. Mažytis teatrališkas etiudas į visą sodrią muzikinių prasmių partitūrą įnešė savotiško „atsiribojimo efekto“, tarsi sakančio, kad skaitovas yra tik žmogus, tarpininkas, minties paštininkas, perduodantis šv. Pranciškaus priesakus šįkart ne paukščiams, o mums – dabartinio pasaulio žmonėms. Pasaulio, kuris atsidūrė prie susinaikinimo slenksčio. „Tu esi drąsa. Tu esi mūsų dangus ir viltis“, – bylojama kūrinyje, savo paveikumu teikiančiame šviesios vilties pažadą. Publikai sukėlus nuoširdžias ovacijas ir atlikėjų su autoriumi ilgai nepaleidus nuo scenos, salėje sklandė tik viena mintis: žmonėms tokios žinios labai labai reikėjo! Ir laišką su šia žinia jie gavo. 

Pagarba Gintarui Rinkevičiui, kad prikėlė ir kokybiškai koncerte atskleidė šį dabar aktualų kūrinį, kurį turėtų išgirsti ir platesnė auditorija. Įsivaizduočiau, kaip įspūdingai jis skambėtų kad ir vasaros festivaliuose, atviroje erdvėje, su gamtos ošimo obertonais ir natūraliu paukščių čiulbesiu. Būtina atnaujintą variantą įamžinti ir įrašuose, tad nustebino tai, kad kūrinio, 2000-aisiais transliuoto „Euroradijo“ bangomis visos Europos klausytojams, šįkart LRT nė nefilmavo. Ar atsirinkti, kas yra kultūriškai svarbu ir vertinga, – tokia sunki užduotis?

Dalintis įspūdžiais iš Valstybinio simfoninio orkestro koncerto pradėjau nuo antros vakaro pusės, man asmeniškai reikšmingiausios. Pirmoji buvo visiškai kitokia, nors irgi dovanojusi įsimintiną ir kokybišką meninį įvykį. Pirmą kartą Nacionalinėje filharmonijoje su Valstybiniu simfoniniu orkestru, diriguojant Gintarui Rinkevičiui, skambino visame pasaulyje koncertuojanti pianistė Anna Geniušienė – 2022 m. prestižinio tarptautinio Van Cliburno (JAV) konkurso sidabro medalio laimėtoja. Išgirdome orkestro repertuare pastaruoju metu dažniau girdimą Edvardo Griego Koncertą fortepijonui a-moll, kurio interpretacijos įspūdis kaskart kinta sulig kitu solistu.

Visada su jauduliu laukiu šio romantinio šedevro pirmųjų taktų – efektingų, kartu su orkestro lavina užgriūvančių fortepijono akordų kaskadų. Tai rodiklis, nulemiantis visą opuso atlikimo sėkmę bei traktuotę. Reikia pasakyti, kad tą vakarą išgirdome vieną geriausių, techniškai švariausių ir konvencionaliausių šio opuso interpretacijų – atrodė, taip ir turi skambėti jo šiaurietiškas sodrumas, trapi lyrika, tempai, niuansai, norvegų liaudies dainų ar finalinio liaudies šokio halingo savitumas.

Nors pianistės traktuotėje kartkartėmis prasiverždavo itin ryškus dramatizmas, su šiaurietišku santūrumu lyg ir prasilenkiantis, tačiau buvo užmegztas tvirtas solistės ir orkestro ryšys, juntamas bendras kvėpavimas, dinaminis balansas. Vakaras tapo gražiu deramos lygiavertės partnerystės pavyzdžiu. Bisui Geniušienė paskambino vieną „Lopšinę“ iš įvairių autorių lopšinių programos, kurią yra atlikusi „Organum“ koncertų salėje šių metų pradžioje. Tikėkimės, kad tarp įvairių koncertinių pianistės maršrutų vis labiau įsitvirtinantis Vilnius taps pakankama kultūrine platforma tokio lygio atlikėjams. Ir gal net tikrais namais?