„Improdimensijos“ srauto pagauti

Sprogstu iš pasididžiavimo stebėdama „Improdimensijos“ įvykius, kurie paverčia mažą Lietuvos sostinės sceną nuolatine laisvojo džiazo galiūnų susitikimo vieta. Kamerinėje aplinkoje lyg įprastas kasdienis dalykas sklinda unikalūs garsiniai reiškiniai – ant ašmenų, jokių konvencijų ir prietarų nesusaistyti, visuomet nauji ir visuomet tikri pasakojimai, skirti siekiančiai pažinti ir tyrinėti garsą visuomenės daliai... Matyt, ji vis dar maža, tad įprastai šiuose seansuose vyksta „masonų ložės“ susirinkimai: publika nusiteikusi ne susipažinti su ryškiais laisvojo džiazo kūrėjais, ne būti šokiruota, įgelta aštrios muzikinės patirties, o pavalgyti savo duonos kasdieninės.

Tai, su kokiu malonumu kovo 1 d. klausytojai sugėrė „The Electrics“ koncertą, beveik nuvilia: juk spontaniška kūryba iš prigimties skirta provokuoti, sudirginti, o „Improdimensijoje“ sukelia pasitenkinimą, išpildo lūkesčius. Nes ši bendruomenė laisvosios improvizacijos fenomeno nenagrinėja „gražu–negražu“, „džiazas–nedžiazas“ ar „aš ne to tikėjausi“ lygmeniu. Čia visi sutaria, kad tai yra gražu, kad tai yra džiazas ir kad jis pasitinkamas atvirai, be jokių išankstinių nuostatų. Tai saugus kambarys nesaugiam menui tarpti, skirtas įkvėpimo ir įtakų cirkuliavimui bei niekada anksčiau neskambėjusios muzikos gimimui.

„The Electrics“ sudaro trimitininkas Axelis Dörneris, saksofonininkas Sture Ericsonas, kontrabosininkas Joe Williamsonas ir būgnininkas Raymondas Stridas. Jie, priešingai negu bando mus paklaidinti kvarteto pavadinimas, groja akustiškai, – tiesa, skleisdami garsus, kurių natūralia kilme sunku patikėti. Netradicinių grojimo būdų ir naujų sonorinių galimybių paieškos būdingos didelei daliai žanro apologetų, bet „The Electrics“ perkelia šį žaidimą į visiškai kitą lygmenį. Įsivaizduokite, iš saksofono sklinda dardėjimas lyg iš kokio perforatoriaus, trimitas gaudžia tarsi pramoniniai gamykliniai vamzdžiai ar „iš niekur“ pasklinda išmanųjį telefoną primenantis vibravimas: akis mato kvartetą, o ausyse skamba kažkokių kitų veikėjų teatras.

Tai – abstrakcijos teatras, surengtas, matyt, be intencijų sukelti klausytojui įkonkretintas asociacijas, tačiau man subjektyviai jų kilo. Pavyzdžiui, per griausmingą, klausos ištvermę išbandantį epizodą vaizduotėje atrasdama milžinišką gamyklą ar tiesiog triukšmais pulsuojantį nerimo varikliu varomą megapolį, tariau sau: „O!.. Kitu metu šis geležinių ritmų derinys, tos girnos ir chaotiškas poliritminis kalimas būtų man kalbėję apie kažkokį šaltą, bejausmį robotizavimąsi, o dabar, kai kasdien pagalvoju apie raketų sprogimo garsą, girdžiu taikią žmogaus veiklų simfoniją, giesmę mylimam kaimynui su perforatoriumi.“ Asociacija atsitiktinė ir subjektyvi, bet muzikantai skolinasi iš buities ir aplinkos didelę dalį garsyno, išprovokuodami klausytoją prisiminti tuos daiktus ar reiškinius, kurie tapo to skambesio inspiracija. Ir toks asociatyvus poveikis, manau, legaliai gali būti šios muzikos patyrimo dalis.

Garsai ir individualios, išskirtinės jų išgavimo technikos sudaro tik dalį „The Electrics“ virtuoziškumo. Sudėtingiausias parametras laisvosios improvizacijos srityje yra laikas. Jis svarbus bet kokioje muzikoje, bet kolektyvinėje improvizacijoje kartais nesileidžia pažabojamas netgi patyrusių kūrėjų. „The Electrics“ metodiškai perėjo per keletą skirtingų atmosferų – labai įvairaus ir kaskart paveikaus ritminio turinio, išlaikydami intrigą ir įtampą, kinematografiškai plėtodami nematomą „veiksmą“, užtikrindami sklandžius perėjimus tarp epizodų, sulimpančių į vientisą, sodrią, gana intensyvios dramaturgijos siuitą. Labai ryškūs būviai, esantys toli anapus įprasto tokios sudėties kvarteto diapazono, panardino į lengvą hipnozę, ir seanso pabaigoje paaiškėjo, kad ji pajėgi skleisti aplodismentus, dinamine amplitude konkuruojančius su kvarteto forte.

Gražiausia dalis – kad šis savaime svarbus ir unikalus koncertas yra „Improdimensijos“ srauto tąsa. Ir tas srautas liesis toliau: Vilniuje reguliariai skamba aukščiausio lygio laisvasis džiazas. Tai aukso laikai!