Pasinėrus į džiazą

Kovo 3 d. nedidelis muzikinis teatras Vilniuje „Legendos klubas“ tapo džiazo entuziastų erdve, kurioje du gerbiamiausi šio žanro gitaristai – Leni Stern ir Mike’as Sternas – dalijosi scena su akomponuojančia grupe iš Lenkijos: Rafału Sarneckiu (gitara), Piotru Lemańczyku (bosinė gitara), Adamu Golickiu (būgnai) ir kviestiniu vakaro svečiu saksofonininku Kęstučiu Vaiginiu.

Leni Stern, net penkis kartus išrinkta geriausia metų moterimi gitariste, taip pat yra žinoma kaip multiinstrumentininkė ir dainininkė. Koncertuodama su Mike’u Leni prisideda ir savo vokaliniais talentais, kurie tampa raiškiais, subtiliai muziką papildančiais akcentais. Mike’as, kurio pagrindinis dėmesys skiriamas grojimui gitara, įkvėptas Richardo Bono ir paskatintas žmonos Leni, retai, bet taip pat uždainuoja scenoje. Šį vakarą Mike’as dainavo ne kartą.

Užburiantis ryšys tarp šių dviejų gitaros meistrų buvo jaučiamas nuo pirmųjų „Like a Tchief“ įžanginių natų, kurios, lydimos sudėtingos gitaros technikos ir pulsuojančio ritmo, liejosi į džiazo, afrikietiškos ir roko muzikos derinį. Unikalų skambesį tembrais papildė ngoni instrumentas, kurį Leni parsivežė iš muzikinių ieškojimų Šiaurės Afrikoje, ir paties Mike’o balsas, primenantis bliuzo ir soulo persmelktas natas. Prie Sternų scenoje prisijungus kitiems instrumentininkams, vakaro nuotaika buvo aiški – klausytojų laukia „senamadiškai“ jautri muzikinė patirtis, kuri lyg laiko mašina nublokš į praėjusio amžiaus 10-ojo dešimtmečio džiazo klubą Niujorke. Ši nuotaika apėmė iškart suskambus gerai žinomam džiazo standartui „Mr. PC.“. Jo versiją Mike’as įrašė dar 1994 m. albume „Is what is“ ir kaskart naujai ją atlieka iki šių dienų, melodiniu jautrumu ir savita stiliaus pajauta atiduodamas pagarbą jį įkvepiančiam Johnui Coltrane’ui. Aiškia Lemańczyko bosinės gitaros linija, susipinančiais gitarų modaliniais progresais sodriai liejosi įmantrūs Vaiginio saksofono solo.

Bliuzo ir roko įtakos mišinys suskambo kompozicijoje „You never know“, kuri savo sudėtingomis melodijomis ir harmonija patraukliai dar kartą peržengė džiazo muzikos ribas, primindama, kad Sternas – novatoriško džiazo kūrėjas, turintis tvirtus estetinius įsitikimus, ir jo kūryba – tai ne stilistinis kaitaliojimas, o skverbimasis gilyn į jau seniai atrastą savitą skambesį. Metališko, fusion garso atspalvių pridėjo elektrinė telecaster gitara, kuria Mike’as grojo per visą koncertą. Savo energija žavėjo būgnininkas Golickis klausytojų itin mėgstamoje Sterno kompozicijoje „Wishing Well“, įrašytoje albume „Time in Place“ (1988), o meistriškus gitarų solo pildė natūraliai, lengvai skambančios vokalizuotos Mike’o linijos.   

Instrumentininkai beveik nesinaudojo progomis pademonstruoti, kokie yra puikūs solistai, užtat „C Jam“ buvo ta kompozicija, kurioje galiausiai visi įsišėlo su savo improvizaciniais popuri. Energingomis, ryškiomis ritminėmis figūromis akompanuojant būgnininkui, duetu užgrojo Sternas ir Kęstutis Vaiginis. Nuo pat koncerto pradžios sodrius saksofono garsus žėręs Vaiginis savo solo atkarpas grojo taip, lyg muzikinė „chemija“ tarp jo ir Sterno būtų užsimezgusi dar prieš jiems susitinkant scenoje. Neatsitiktinai Mike’as yra palikęs įkvepiantį kūrybinį pėdsaką turtingoje Kęstučio muzikinėje kelionėje: dar Niujorko klubuose gyvai klausęsis legendos koncertų, šį vakarą su Sternu jis „kalbėjosi“ lyg su seniai matytu bičiuliu, o visapusiškas savęs, kaip artisto, išsipildymas tik pridėjo užtikrintumo šiam susitikimui, kuris džiugino publiką ir plojimais lydėjo į kontrastingus improvizacijų fragmentus soluojant Lemańczykui ir Sarneckiui.

Meistrišką savo solo kompozicijoje „Tipatinas“ atskleidė būgnininkas Golickis. Muzikantas žavėjo publiką neįtikėtina grojimo energija ir, kaip vėliau šypsodamasis sakys, „tai buvo vienas fiziškai sudėtingiausių koncertų mano karjeroje“.

Puikiai pažįstama roko-bliuzo klasika – Jimmy Hendrixo „Red Valley“, publiką privertusi pakilti iš savo vietų, buvo atlikta vakaro bisui. Dainos interpretacija ir atlikimas skambėjo lyg ryškus parašas, uždėtas ant Mike’o Sterno viso gyvenimo kūrybinių ieškojimų bei atradimų džiazo, fusion, bliuzo ir roko muzikos sintezėje, kuri žavi klausytojus ilgus karjeros metus. Puikiai visą vakarą grojo ir pritariančioji grupė.

Nepaisant dešimtmečius trunkančios karjeros, Mike’as Sternas ir Leni Stern žavėjo jaunatviška energija ir užkrečiamu entuziazmu. Techniškai sudėtingos kompozicijos, reikalaujančios ištvermės, skambėjo taip natūraliai ir lengvai, kad niekam nekėlė nė menkiausios abejonės dėl natūraliai sklindančio nuoširdumo ir pozityvumo, kuriuo Sternai scenoje dalijosi visą vakarą. O intymioje teatro aplinkoje publika galėjo visiškai pasinerti į nostalgišką muziką, jausdama kiekvieną natą ir niuansą taip, lyg pati būtų grupės dalis.