Stabilumo atspalviai

Nuskambėję koncertai periodikoje dažniausiai užfiksuojami ne iš įkvėpimo, o iš sąžiningo suvokimo, kad to reikalauja muzikinio gyvenimo kontekstas. Ypač kai scenoje pasirodo pripažinti atlikėjai. Tačiau čia nėra viskas taip paprasta. Recenzentui prireikia įkaitusios fantazijos, siekiant aptarti pavargusių ar įsipatoginusių įžymybių interpretacijas, ką tik visus narius pakeitusių, bet seną pavadinimą perėmusių ansamblių problemas. Minčių polėkio pritrūkus, tampa pergirtos profesinę savigarbą (laikinai?) praradusios fortepijono meno garsenybės. Pastebime apeinant senbuvių artistų nuovargio ženklus, kai net nekoreguojamas styginio instrumento derėjimas. Kiek esame nusiteikę kalbėti apie permainas ir stabilumą atlikimo pasaulyje? 

Nuoseklumo ir futuristinių naujovių dilemą šių eilučių autorei priminė pastaruoju metu išgirsti kameriniai koncertai „Organum“ salone bei Nacionalinėje filharmonijoje. Drąsus ir smagus jaunimas – soprano ir fortepijono duetai – parengė lietuvių klasikų dainų. Atlikėjų pagarba tradicinėms interpretacijoms pynėsi su įvairiais netikėtais požiūrio pokyčiais. Antai pradedančioji dainininkė demonstravo ryžtą peržengti save, imdamasi jos balsui kol kas netinkamų kūrinių. Per koncertą „Gėlių dainos“ scenoje po kelerių metų matėme Dovilės Kazonaitės (sopranas), Ilonos Pliavgo (sopranas), Onutės Gražinytės (fortepijonas) ansamblį. Savo sumanymu intrigavo pianistė, dažnai skambindama staccato, o garsams jungti naudodama skambesius ilginantį pedalą. Be to, popietė stebino teatrinio užmojo koncepcija. Gėlių temai iliustruoti filharmonijos Mažojoje salėje buvo sukurtas gėlių darželį imituojantis scenovaizdis, pasitelkus rekvizitą, specialų apšvietimą ir ant sienos demonstruojant žiedus vaizduojančią videomedžiagą.

Jei kalbėsime apie styginių kvartetus, pastaruoju metu gyvastingu stabilumu išsiskiria Kauno, Čiurlionio bei „Chordos“ kvartetai. Skambesį, kai tie patys ansambliečiai daug metų vieni kitų klausosi, puoselėja bendrą profesinį įvaizdį, patyrėme Čiurlionio kvarteto koncerte kovo 22 d. Nacionalinėje filharmonijoje. Palyginti su nurimusiais scenos vilkais, tvirto ir ryžtingo interpretavimo aspektas, kokį maloniai pajutome šiame koncerte, neatrodo savaime suprantamas, net kalbant apie profesionalus. Čiurlionio kvarteto narių iš kartos į kartą paveldėta prisiderinimo savybė ansambliui leido kurti gražų rezonansą su koncerto svečiu iš Latvijos pianistu Georgijumi Osokinu.

Pasaulinio ryškumo pianistus Georgijų ir jo brolį Andrejų Osokinus Rygoje augino jų tėvas profesorius Sergejus, taip pat pianistas. Kaip šių eilučių autorei paaiškino vertėjas Audrius Musteikis, muzikų šeima adaptavosi latvių kultūroje, net pavardėms suteikdama latvišką formą (Georgijs Osokins). Kiekvienas atskirai broliai yra pagerbti Latvijos valstybės – apdovanoti aukščiausiu, Didžiuoju muzikos prizu, o Georgijus tapo jauniausiu apdovanotuoju. Kad jis studijavo Vakaruose (JAV ir Europoje), kad laimėjo kelis tikrai garsius konkursus ir turi koncertinės patirties visame plačiame pasaulyje, buvo galima suprasti vos išgirdus pirmuosius fortepijono klaviatūros palietimus, kai aistringai įsikibta klaviatūros tarsi gyvybės gelbėtojos. Nacionalinėje filharmonijoje Osokinas pirmoje koncerto dalyje skambino solo. Girdėjome Johanno Sebastiano Bacho transkripcijas: Bacho vargonams pritaikytą Antonio Vivaldi „Sicilianą“ bei Ferruccio Busoni išplėtotą Bacho „Čakoną“ iš smuiko Partitos Nr. 2 d-moll. Busoni, šių dienų terminais kalbant, rekompozicija yra listiško virtuoziškumo stiliaus, taigi patogi artistui išskleisti savo vidaus pasaulį ir karštą temperamentą publikai sujaudinti.

Tokio lygio pianisto pasirodymą aptariant būtų juokinga aiškinti, kad kiekvieno garso ataka įskelia kibirkštį, kad kūrinio architektonika yra kuo puikiausiai suvokta ir kad artistas – be galo natūralus, todėl klausytojus ir užkrėtė meno stiprybe.

Antroje vakaro dalyje svečias su Čiurlionio kvartetu priminė Césaro Francko Fortepijoninį kvintetą, op. 14. Naujos energijos persmelktas suskambo net šis labiausiai tarp nugrotų kamerinių kūrinių gyvuojantis opusas. Gražiausia buvo, mano galva, rūpestingi instrumentų įstojimai, ypač fortepijono įsiliejimas tyru, bet energingu skambesiu.

Suabejočiau, ar koncerto pradžiai reikėjo schematiško ir gana ilgo Felixo Mendelssohno Kvarteto Nr. 2, kad ir kupino gražių melodijų.

Eidama į šį koncertą neplanavau rūpintis atsiliepimu apie jį. Imtis svarstymų paskatino brandus, vieningas kvarteto ansambliavimas ir puikus pianistas iš kaimyninės šalies. Ar visada mums arčiau Prancūzija, Suomija, Šveicarija? Latvijoje knibždėte knibžda gerų ir labai gerų muzikų.