Muzika

Aldona Eleonora Radvilaitė

Nacionalinio Tulūzos orkestro ir pianitės Elizabeth Leonskajos koncertas

Koncerto programoje: Hectoro Berliozo Koncertinė uvertiūra „Korsaras“, op. 21 (1845), Roberto Schumanno Koncertas fortepijonui a-moll, op. 54 (1845), ir Modesto Musorgskio siuita „Parodos paveikslėliai“ (1874), pastarajai 1922 m. Maurice’as Ravelis sukūrė spalvingą, žėrinčią orkestrinę versiją, užsakytą žymaus rusų dirigento ir kontrabosininko virtuozo Sergejaus (Seržo) Kusevickio. Sunku spręsti, kas

Viktorija Daujotytė

Pasirodo svarbių knygų, gyvenimo liudijimų, turinčių ir intelektualinės biografijos ar autobiografijos bruožų. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje išėjo vertinga Vandos Zaborskaitės knyga „Autobiografijos bandymas“, beveik vienu metu su Edmundo Gedgaudo knyga „Ona Narbutienė. Gyvenimo preliudai“, rūpestingai išleista leidyklos „Versus aureus“. Gražus maketas, tikslus senų, retų fotografijų ir teksto santykis (dailininkas Saulius Bajorinas). Unikali biografinė ir autobiografinė medžiaga, galinti turėti

Laimutė Ligeikaitė

Kad modernioji lietuvių muzika, be vieno kito akibrokšto, iš esmės sukasi apie Messiaeną ar netgi Debussy, – daugelis tyliai pripažįstame. Bet kad ilgam apsistojo prie Bacho! – gluminantis atradimas, kurį padariau visai neseniai. Galimai susidariusia situacija paskatino pasidomėti Nacionalinėje filharmonijoje 2013 m. vasario 6 d. prasidėjęs IV Bacho festivalis ir jo pradžios koncertas „Bachas ir Lietuvos muzika“. Ypač rimtus įtarimus kelia koncerte skambėjusi ryškiausių Lietuvos kompozitorių Osvaldo Balakausko ir Algirdo Martinaičio kūryba bei jų bendrininkavimas su orkestru „Musica humana“ ir jo meno vadovu bei dirigentu Algirdu Vizgirda. Retrospektyviai pasekę kompozitorių ir „Musica humana“ bendrą veiklą, nustebsime, kaip seniai kasamasi po progreso pamatais ir kuriama istorinėmis konvencijomis grįsta muzika. Iš patikimų šaltinių (Muzikos informacijos ir leidybos centro) sužinota, jog ne tik užsakyti, atlikti, bet ir įamžinti kompaktinėse plokštelėse visas pluoštas baroko dvasia dvelkiančių kūrinių: CD „Raktažodis“ (2009) –O. Balakausko „Duetti Concertanti“, Koncertas obojui, marimbai ir styginiams,Vaidos Striaupaitės-Beinarienės „Raktažodis“; CD „Kelias ir keleivis“ (2006) – O. Balakausko „Šokių siuita“, A. Martinaičio „Kelias ir keleivis“; CD „tiltas [the bridge]“ (2003) – A. Martinaičio „Musikalisches Opfer“. Beje, su kitais senosios muzikos ansambliais bendradarbiauta taip pat. Tai tik keletas pavyzdžių iš koncerte skambėjusių autorių dosjė. O kiek dar yra kitų kompozitorių kūrybos, bylojančios apie keistą šiuolaikinių menininkų potraukį

Daiva Šabasevičienė

Pokalbis su kompozitoriumi Gintaru Sodeika

Pastaraisiais metais muzikos rašau tiek pat, kiek visada, gal net šiek tiek daugiau. Darbas valstybės tarnyboje tiesiog reikalauja papildomo deguonies, kurį man suteikia būtent kūryba. Bet tai daugiau muzika įvairiems kitiems atvejams (kūriniai atliekami tarptautiniuose šiuolaikinės muzikos festivaliuose). O dėl muzikos teatrui – sunku pasakyti. Matyt, turėjo ateiti laikas teatrui pagyventi be

Laimutė Ligeikaitė

Nauja kompaktinė plokštelė „Yiddish songs – a letter from the past (Laiškai iš praeities)“

Pirmasis šiais metais kompaktinės plokštelės sutiktuvių vakaras Vilniaus rotušėje sausio 28 d. – tik pradžia ne vienai panašiai progai, nes CD leidyba smarkiai suaktyvėjusi. Tačiau „sutiktoji“ kompaktinė plokštelė „Yiddish songs – a letter from the past (Laiškai iš praeities)“, kurią įrašė Rafailas Karpis (tenoras) ir Darius Mažintas (fortepijonas), neabejotinai išsiskiria iš visų išleistų įrašų ne vien muzikiniais, bet ir svarbiais mikroistoriniais ženklais. Šiose balsui ir fortepijonui aranžuotose žydų liaudies ir autorinėse dainose, atliekamose jidiš kalba, atsispindi iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje gyvenusių žmonių buitis, socialiniai ryšiai, išgyvenimai ir kiekvieno asmeninė tragedija užklupus karui. Įvairių nuotaikų dainos, tarp kurių yra ir pasodrintų šmaikščia autoironija (žydų liaudies daina „Freilechs Itcik“ – „Iciko vestuvės“), persmelktų skausmingais gimtojo miesto, geto prisiminimų (Alexanderio Olshanetskio „Vilne“ – „Vilnius“), kupinų raudos dramatizmo (Maurice’o Ravelio „Kaddish“), – tarsi nuo

Živilė Ramoškaitė

Vilniaus, Klaipėdos ir Šiaulių muzikų koncertas Šv. Jonų bažnyčioje

Ir veikalas, ir jo atlikimas nusipelno didžiausių pagyrimų. Nedažnai būna, kad vadinamųjų proginių koncertų programai neturėtume priekaištų. Kiek kartų oficialiuose valstybinių minėjimų koncertuose matėme iš nuobodulio snūduriuojančią publiką arba nepasitenkinimą spinduliuojančius muzikos profesionalus. Renkant tokiems koncertams programą labai sunku rasti tikrąjį aukso

LNF inf.

Lietuvos nacionalinė filharmonija pradeda 2013-uosius ir tęsdama 72-ąjį koncertų sezoną siūlo klausytojams daugybę progų atrasti save muzikos pasaulyje. Per penkis sezono mėnesius vien Vilniuje pristatomos 57 įvairių kolektyvų ar pavienių atlikėjų parengtos koncertinės programos, dar 7 naujos programos lauks klausytojų Trakuose, Salos pilyje rengiamame koncertų cikle. Dauguma jų bus pasiūlytos ir įvairių Lietuvos miestų ir miestelių publikai.
 

Intensyvus koncertų ritmas – įprastas Lietuvos nacionalinės filharmonijos (LNF) veiklos bruožas. Pasak LNF generalinės direktorės Rūtos Prusevičienės, kiekvienas siūlomas ir kruopščiai planuojamas koncertas yra savaip svarbus, įdomus, įsimintinas, tad kartais sąmoningai susilaikoma nuo išankstinių renginių vertinimų ar nuostatų, ką būtina išgirsti, paliekant laisvę klausytojui rinktis tai, kas jam aktualu ir priimtina. Į pasiūlą įtraukiami visi jau įprasti koncertų žanrai – nuo orkestro muzikos iki renginių visai šeimai, gerai žinomi ir debiutuojantys ar publikai dar mažiau pažįstami atlikėjai, kūriniai iš aukso fondų ir premjeros, o visa vienija pagrindinis atrankos kriterijus –

Jūratė Katinaitė

Kultūrinė veikla Lietuvoje jau seniai tapo nepadoriu užsiėmimu visuomenės akyse. Na, ne taip jau seniai – nuo 2009 metų, kai vienas po kito kilo „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ skandalai ir gandai apie kultūrininkus, švaistančius milijonus. Nors beveik niekas iš kultūrininkų tų milijonų nematė (tie, kurie matė, taip ir liko paslapty), apšmeižti liko visi. Nuo pat pradžių VEKS projektas buvo politikų idėja, nuleista kultūrininkams „iš viršaus“ kaip dar viena Europos Sąjungos direktyva, todėl ir kulminacijoje išvirto į politinį skandalą, kurio metu politikai nusišluostė rankas į kultūrininkų marškinius.
 

Praėjus trejiems metams, regis, nėra ko čia aitrinti senų, užsitraukusių žaizdų, tačiau, mano supratimu, randai matyti iš tolo ir jie, žinoma, nepuošia. Sykį radikaliai kirtus per kultūrininkų įvaizdį, paskui lengva numoti ranka į kultūrą, tiksliau, į jos biudžetą. Kriziniais metais Kultūros ministerijoje nubraukus beveik visas finansuojamas programas, visi poreikiai sukrito į skurdų Kultūros rėmimo fondo iždą. Kiekvieną pusmetį traukėsi jam skirtos lėšos, o paraiškų kiekiai augo aritmetine progresija. Taip buvo pasiektas

Živilė Ramoškaitė

Paskutinės nueinančių metų dienos juda keistai – prašvilpia nepastebėtos arba sustingsta, kamuodamos sunkiomis mintimis, nerimu, širdgėla. Stengiuosi galvoti apie šviesiausias besibaigiančių metų akimirkas, bet ne visada sekasi. Visi turime skaudžių netekčių – kas šeimoje, kas tarp draugų, bendradarbių ar iškilių asmenybių, kurias gerbė ir mylėjo: Rimas Geniušas, Stanislovas Kuzma...

Helmutas Šabasevičius

Pagal tradiciją kalendorinių metų pabaiga ženklina teatro sezono įsibėgėjimą, o šv. Kalėdų ir Naujųjų metų laikotarpis teatralams – tikras darbymetis. Vis dėlto baigiantis metams verta stabtelėti ir įvertinti ryškiausius įpusėjusio sezono įspūdžius.

2012–2103 m. naujoves Lietuvos baletas paskirstė racionaliai – sezoną atidarė ir užbaigs premjeriniais spektakliais, kurie Lietuvos baletui reikšmingi keliais aspektais. Baleto trupės meno vadovo Krzysztofo Pastoro „Tristanas ir Izolda“ supažindino žiūrovus su neoklasikinės XXI a. pradžios choreografijos estetika, pareikalavo didesnių nei įprasta žiūrovų pastangų suvokiant ir vertinant šį pagal Richardo Wagnerio muziką pastatytą kūrinį. Spektaklis ir jo staigmenos – įdomūs artistų darbai – jau pakankamai aptarti Lietuvos spaudoje, vertėtų tik dar kartą pasidžiaugti LNOBT iniciatyva šio spektaklio proga surengta konferencija ir recenzijų konkursu, kurio rezultatai žinomi ir „7 meno dienų“ skaitytojams, – puiki iniciatyva skatinti šokio meno refleksiją, drąsinti gausiai lankomų baleto spektaklių aistruolius ir profesionalus artikuliuotai reikšti savo susižavėjimą ar neišsipildžiusius lūkesčius. O paskutinis šio baleto sezono akcentas domina