7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Onos Narbutienės praeludium

 

Viktorija Daujotytė
Nr. 7 (1021), 2013-02-15
Muzika

 

Paskutinis profesoriaus Eugenijaus Ignatonio tekstas – recenzija apie Edmundo Gedgaudo knygą „Gyvenimo preliudai“, skirtą Onos Litvinaitės-Narbutienės ankstyvajam gyvenimui: „Svarbiausia tai, kad išmokau mylėti žmones“ („Literatūra ir menas“, 2013 01 25). Esmingai išskirta Onos Narbutienės laiško mintis. Meilė žmonėms tikrai buvo lyg koks šios iškilios asmenybės žymuo. Muzikologijai rūpi ir muzika, ir jos žmonės. Tai ir Onos Narbutienės pozicija: parašė ir parengė keliolika knygų apie lietuvių muziką ir jos kūrėjus. Buvo muzikos mokytoja iš pašaukimo – ir tada, kai jau profesorė.
 
Pasirodo svarbių knygų, gyvenimo liudijimų, turinčių ir intelektualinės biografijos ar autobiografijos bruožų. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje išėjo vertinga Vandos Zaborskaitės knyga „Autobiografijos bandymas“, beveik vienu metu su Edmundo Gedgaudo knyga „Ona Narbutienė. Gyvenimo preliudai“, rūpestingai išleista leidyklos „Versus aureus“. Gražus maketas, tikslus senų, retų fotografijų ir teksto santykis (dailininkas Saulius Bajorinas). Unikali biografinė ir autobiografinė medžiaga, galinti turėti pateikimo variantų. Edmundo Gedgaudo pasirinktas būdas įdomus, komplikuotas – su ryškia autorine valia, jungiančia, rišančia. Knyga tiksliai pavadinta: preliudai, praeludium; dar prieš pagrindinį gyvenimo žaidimą, bet jau ir žaidimas, ir preliudai, kartais įgauna fugos atspalvį, kai aiškiai girdimas vienas balsas, o jo pateikta tema kartojama, varijuojama kitų balsų. Greitai einanti, greitai mąstanti, greitai sprendžianti, duodanti toną – fugos muzikinė prigimtis. Onos Narbutienės „gyvenimo fugos“ atskleidimo-atsiskleidimo dar turime laukti.
 
Knygą sudaro dvi dalys: giminės istorija, įdomi ir vertinga, ir laiškai jauniems, artimiems bičiuliams. Tad dalis knygos parašyta pačios Onos Narbutienės. Bet rašyti iš parašyto nėra lengva. Į knygą galima žvelgti keliais rakursais. Pasirenku laisvesnį – įspūdžio, sutelkto į Onos Narbutienės pasaulio atpažinimą, į asmenybės formavimosi kelią. Greta pagrindinės veikėjos ryškėja ir artimų žmonių, senelių, tėvų likimai, brėžiasi ir Vytauto Narbuto, mokslininko ir rašytojo, charakterio kontūrai. Su pasauliu, kuris prasiveria Edmundo Gedgaudo knygoje, jau buvo galima susitikti Onutės Narbutaitės kūrinyje „Skiautinys mano miestui“. Neapgavo nuojauta, jog šitie tekstai, šita muzika, šitoks Vilniaus skleidimasis – iš giliai, iš gilių giminės šaknų, kurios siekiasi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės.
 
Vos įžiūrimai – tas pats pasaulis, ta pati lietuviškumo pajauta („lietuvė yra mano siela“) kaip Šatrijos Raganos biografijoje, kūrybos versmėse. Muzikoje, muzikavime, skambinime: „Iki užsimiršimo. Kai atsisėdu, tai kokias dvi valandas, iš eilės viską, kas gražu. Ir vis prisimenu, ką užmiršau Tau paskambint.“ Chopinas („Pradėjusi klausytis jo muzikos supratau, kad taip kurti gali tik labai kilnios sielos žmogus“), žiūrėjimas į jo portretą („Atsimenu, pradėjau žiūrėti į salėj kabančius portretus, pamačiau Šopeno, ir man pasirodė, kad sutikau gerą pažįstamą, pasidarė lengviau“), žinojimas, kad nieko pasauly nėra puikesnio už gražią muziką ir už gražią meilę.
 
Koks šopeniškas sąskambis su Onos prasitarimu 1953 metų laiške: „Man taip būna gyvenime, kad aš kartais pajuntu laimę, o tai juk retai būna. Pajuntu ją tokiais momentais, kai jau įsimaišo liūdesys, kai jau žinau, kad viskas baigsis, bet dar yra.“ Dar yra, o jau baigsis. Tik muzika, tik labai gera lyrika pagauna šį momentą ir labai jautri siela – stebuklinga, kad Ona galėjo tai pasakyti. Stebuklinga, kad visa, kas turi autentišką būtį, gali prasitęsti. Edmundas Gedgaudas subtiliai veikia tuose prasitęsimuose, lyg būtų geras mediumas.
 
Toliau keli balsai, sutelkti knygoje – susisiekiantys, sueinantys į vieną tašką, kalbantys apie Onos Narbutienės asmenybės išskirtinumą. Balsai ne iš akademinio, ne iš muzikų pasaulio. „Aničku bolše vsex liubliu“, – sako senas sibirietis Irkutske. (Marija, Jurgio Baltrušaičio žmona, jau po poeto mirties, apie jo gyvenimą Paryžiuje: „jis ir čia privertė visus save pamilti“.) Yra tokia reta žmonių grupė – pamilstamų. Tai ir apie Onutę. „Pani, moja droga Pani...“, – tai Feliksas, „katafalkininkas“, kiemsargis, senamiestyje, prie Bernardinų, tarybiniame Vilniuje, jau po Sibiro, jau su šeima, jau apie Narbutienę. Sūnaus balsas, kai jau jos nebebuvo: „Nematė visokio „brudo“, todėl prie mamos jis ir nelipdavo. Neieškodavo kituose ydų. Tokio kito žmogaus gyvenime nesutikau. Jokios įtampos, jokių blogų nuotaikų. Mama visada švytėdavo.“ Duokite vaikams motinų, kurios švyti, ir pasaulis pasikeis.
 
Iš Onutės Narbutaitės užrašų apie giminės istoriją: „Apolono Radus-Zenkavičiaus, proprosenelio, giminės genealoginis medis buvo saugomas mano mamos šeimoje iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Anot bobutės, jo pradžia siekė maždaug XIV a. pabaigą – XV a. pradžią. Žmogus, kuriuo pradedamas medis tame dokumente, turėjęs raktininko titulą ir pareigas Vytauto Didžiojo dvare.“ Lietuvos generolas Leonas Radus-Zenkavičius, rūpinęsis ir lietuviška karine terminija: mums tinka žodis „kariūnas“, prof. Būgos patarimu. „Žodis „kariūnas“ skamba gražiai ir, mano supratimu, visiškai tinka Karo mokyklos mokiniams pavadinti“ – iš rašto krašto apsaugos ministrui. „Ona – savo senelio anūkė“, – taiklus Edmundo Gedgaudo įsiterpimas. Tikrai – slaptos generoliškos prigimties, gebėjusi valdyti ne įsakymais, o įtaiga; lengva ir malonu buvo jai paklusti, paklausyti. Turėjusi ir savo motinos, Sibire įsigijusios sunkią techninę specialybę, tvirtybės.
                     
Vilniuje giminės kurtasi iš kelių kartų. Ne ateiviai, savieji. Lietuviai ir lietuvybę pasirinkę. Puikios archyvinės nuotraukos, ryškūs veidai. Karinės vyrų uniformos, nuostabios moterų skrybėlės. Atkakliai ieškantis Edmundo Gedgaudo žvilgsnis: kur tos gražios balkono grotelės, kur Onos senelė vokietė Kotryna su būsima Onos mama Olga 1906 metais? Vilnius yra svarbus Edmundo Gedgaudo knygos veikėjas ir tai labai brangu. Vilniui labai reikia tokių autorių, turinčių savąją miesto patirtį ir miesto viziją.
 
Koloritingas ir prieškario Kaunas. Edmundas Gedgaudas turi gerą istorinę vaizduotę – kaip grįžimą, įsibuvimą, papildomą ir atkakliu senosios periodikos, istorinių šaltinių skaitymu. Prieškariniai laikraščiai turėjo žmonių, daiktų, vardų, įvykių. Atstatoma, atkuriama ir įdomi ankstyvoji kauniečių meilė operai. Tai svarbu – jauną Onos Litvinaitės gyvenimą lydi opera, labai įstrigęs „Faustas“, „Eugenijus Onieginas“. Jaunosios „operomanės“ – ar tai dar kada bus, ar dar bus įmanoma, kad žmogaus dvasia bręstų iš muzikos kaip pasirinkimo?
 
Kalbų ir tautybių sanpynos: lenkų, lenkų žemaičių, lietuvių, vokiečių. Tikybų: katalikų, evangelikų, stačiatikių. Ir atkaklus lietuvybės sąmoningumas, kurį iš Onos Narbutienės ne vienas bus patyręs. Mažosios Lietuvos, Klaipėdos realijos. Taip, Ona Narbutienė puikiai kalbėjo vokiškai, Nidos Thomo Manno festivalių metu ją nuolat kalbino vokiečiai, lyg jausdami kalbėjimosi malonumą. Litvinų pusė, pravardinė pavardė – lietuviai, gyvenę ne Lietuvoje, užteko ir Žemaitijoje ar Liepojoje. Liūnė Janušytė, „Korektūros klaidos“, vieno iš žaismingųjų, paryžietiškųjų prieškario lietuvių romano autorė, iš tos pačios giminės. Čiūtelių dvaras Klaipėdos krašte, paskutinis šeimos įsikūrimas, dar su prosenele Charlotta. Nuotrauka: Onutė prie senojo dvaro lesina vištas. Kažkaip ne dvarponiškai, prie rūmo turėjo būti klombos, gėlynai. O čia – vištos. Turėjo arkliuką, žemaituką. Žemaitukas – jau ponybė, bet labai žemaitiška.
 
Karas, bėgimas. Grįžimas atgal – prisiglaudimas Vilniuje, Tauro kalno papėdėje. Vilnius su Cz. Miłoszo žyme – „Miasto bez imienia“. Mokslo pradžia, Gimnazija, mylimiausias mokytojas Pranas Sližys, choro vadovas, pirmieji literatūros skonio pojūčiai, muzikos mokymasis.Visą gyvenimą išlaikys meilę savo mokytojams. Ir dėl to pati bus išskirtinė mokytoja – matanti, girdinti, jaučianti. Kas nėra turėjęs savo mokytojų, niekada nebus geras mokytojas.
 
Pokaris, o Vilniuje skamba daug geros muzikos. 1946 m. rudenį Aleksandras Livontas smuikavo Mendelssohno Koncertą e-moll, o su Eugenijumi Paulausku – Bacho Koncertą dviem smuikams d-moll. Jurgis Karnavičius skambino Čaikovskio Koncertą b-moll – tai puikios Edmundo Gedgaudo sutelktos muzikinio fono rekonstrukcijos, iš įvairių laikotarpių, skirtingų žanrų. Atskirai vertinga.  
 
Tremtis. Su motina, senele ir broliu 1949 m. ankstyvą pavasarį. Už LDK, už aukštą giminę, už senelį generolą, už tėvą – karininką. Nuo čia antroji knygos dalis – iš laiškų, daugiausia Vytautui Narbutui, klasės draugėms, Pauliui Juodišiui, Gražinai Ručytei. Šioje vietoje ir mums, skaitantiems knygą, reikia padėkoti visiems ir visoms, išsaugojusiems Onos laiškus. Labiausiai Vytautui Narbutui, laiškus ir laiškelius rūpestingai laikiusiam ne tik kaip savo atskirą turtą, bet ir kaip bendresnį ypatingos žmogaus prigimties paliudijimą: lumen naturale – šviesa, kuri sklinda iš pačios prigimties ir niekas, jokios aplinkybės negali jos užgesinti. Kam tenka laimė su tokia prigimtim susitikti, lieka jos apšviestas. „Švytinčių akių“mergaitė ilgomis kasomis. Ramios išminties šviesos apgaubta žilagalvė, išsaugojusi jauną dvasią.
 
Laiškai – unikali patirties medžiaga. Susitelksiu į vieną aspektą, į ankstyvuosius stiprios, šviesios prigimties liudijimus, į aiškiausias jos formuluotes, kad jos pasiektų kaip galima daugiau. 
 
1949-ieji, dar važiuojant į tremtį: „nė karto neverkiau, tik kartais taip norisi išlaužti stogą“; „norėtųsi išlaužti vagoną ir bėgti ten, kur taip traukia širdis“. „Išsiveržti, prasiveržti“ – stiprios prigimties jutimai. Pauliui Juodišiui, 1949: viską galima iš žmogaus atimti, „bet negalima atimti jo sielos ir prisiminimų“; „visokie keiksmai ir kiti dalykai manęs visai neliečia. Aš toliau gyvenu savo gyvenimu (...)“; „visgi garbė yra viskas, nesvarbu, jei aš kada gal apiplyšus ir kažin kokiame stovyje sugrįšiu pas Jus, bet žinosiu, kad savo naštą mokėjau pakelti garbingai“; „aš dejuojančių žmonių nelabai mėgstu“; „aš niekad nenoriu būti tokiu silpnu žmogum, kuris pirmai kliūčiai pasitaikius palūžta“; „kolchoze tai vis skaičiau tas dvi knygas, kurias turėjau su savim, būtent Maironio lyriką ir „Eugenijų Oneginą“.
 
Pradeda dirbti toj pačioj mokykloj, mokyti vaikus muzikos. Dar Irkutske įeina į savo gyvenimo kelią, į pagrindinę savo gyvenimo kryptį, kurios trauką taip anksti pajunta. Muzikos, jos istorijos pedagogė.
 
Vytautui Narbutui, žinoma, parašyta daugiausia ir giliausiai. 1952-ieji: „Vietų čia yra nepaprastai gražių, tik toks kitoks grožis, aš pasakyčiau šaltas. Visgi kiekvienam žmogui brangu savo, ir kaip gražu būtų kitur, viskas atrodo ne taip“; „aš turiu vieną blogą ypatybę, o tai prisirišimas. Aš žiūriu į žmones, kurie gali šiandien gyventi čia, rytoj ten, visur jie laimingi, turi naujus draugus, pažįstamus. O aš taip negaliu, aš tik ir galvoju apie Lietuvą, ir šita mintis neatskiriama nuo manęs“; „(...) nežiūrint visko, gyvenimas visgi gražus, reikia tik mokėti įsižiūrėti į tą grožį“. 1953-aisiais: „O man niekad nebūna nuobodu, net tada, kai esu priversta nieko neveikti“; „aš turiu savo pasaulį, kuriuo visgi gyvenu“; „tik dėka šio savo pasaulėlio aš ištvėriau viską, ką man teko pergyventi‘. „Aš sugebėjau išsaugoti savo gal net idealistines pažiūras ir niekas negalėjo jų sulaužyt“; „kartais pajuntu stačiai „fizinį“ skausmą. Apie tai aš negaliu daug kalbėti, nes per daug skaudu, bet, žinai, aš to niekados neužmiršiu ir ką daryčiau, kažkur širdies gilumoj visuomet jaučiu tą tėvynės ilgesį. Aš niekados nežinojau, kad ją taip myliu“; „Svarbiausia tai, kad aš išmokau mylėti žmones.“ Jutimas, kad yra gera mokytoja, kad net per „muzliteratūrą“ būna tokia tyla, kuri ir pačią stebina. „Mano vaikiukai“ – tai apie muzikantėlius prie didžiulės „Estonios“, apie Taničką, gabiausią mokinę, norėjusią supiršti savo mylimą mokytoją su kariškiu pusbroliu... Daug norinčių mokytis pas Oną, o juk dar tokia jauna. „Mano dvi „natūros“, – rašo apie save, linkusią į vienatvę (kaip tėvas ir diedukas), o kartais lyg nešamą kokios pakilumo bangos. Lydima muzikos, melodijų, literatūros ir į galvą lendantis motyvas „kak xorošy, kak sviežy byli rozy“ – tai iš Ivano Turgenevo, iš jo eilėraščių proza – tikrai muzikalus. „Kokios puikios, kokios gyvos buvo rožės“...
 
Gražinai Ručytei, jau grįžus, 1955 m. vasarą: „pravažiavau autobusu didelę Lietuvos dalį, važiavau nuo 10. 30 iki 20 val. vakaro (į Biržus). Ir Tu gali įsivaizduoti, kokiom akim žiūrėjau į visus kaimukus, į medinius kryžius prie kelio, į praeinančius žmones. Gera visgi Lietuvoj, labai gera!“ Lyg klausytumeis graudaus Jono Aisčio „Peizažo“: „Laukas, kelias, pieva, kryžius...“ (...), „Gera čia gyvent ir mirti! / Gera vargt čia, Lietuvoj!“ Ir čia pat atsimintum laiško sakinį, kaip viename subuvime Irkutske Ona Litvinaitė ir Gražina Ručytė – jaunos, gražios, pašėlusios – abidvi šoka lietuvišką polką... Kad pintųsi abi melodijos: elegijos ir linksmo šokio.