Asta Krikščiūnaitė, Ieva Prudnikovaitė. L. Sinkevičiaus nuotr.
Laisvės gynėjų diena, Sausio 13-oji, paminėta gausiais renginiais, tarp kurių, kaip įprasta, svarbią vietą užėmė muzika. Vilniuje surengti du klasikos koncertai – Nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo atliktas grandiozinis Antonino Dvoržako „Requiem“, o Šv. Jonų bažnyčioje sausio 12 d. skambėjo Algirdo Martinaičio oratorija „Gailestingumo altorius“. Apsistosiu prie šio įspūdingo muzikos vakaro.
Ir veikalas, ir jo atlikimas nusipelno didžiausių pagyrimų. Nedažnai būna, kad vadinamųjų proginių koncertų programai neturėtume priekaištų. Kiek kartų oficialiuose valstybinių minėjimų koncertuose matėme iš nuobodulio snūduriuojančią publiką arba nepasitenkinimą spinduliuojančius muzikos profesionalus. Renkant tokiems koncertams programą labai sunku rasti tikrąjį aukso vidurį, kuris tenkintų abi minėtas puses. Lietuvių kompozitorių ir teoretikų vertinami ir rekomenduojami veikalai dažniausiai sunkiai skinasi kelią į platesnę klausytojų auditoriją... Pasirodo, tai ne visa tiesa: ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje yra veikalų, kurie vienodai vertingi ir patrauklūs tiek muzikams, tiek publikai, tik reikia juos prisiminti. Prie tokių kūrinių priklauso Šv. Jonų bažnyčioje skambėjusi A. Martinaičio oratorija „Gailestingumo altorius“ sopranui, mecosopranui, chorui ir styginių orkestrui, kurią atliko Asta Krikščiūnaitė, Ieva Prudnikovaitė, Klaipėdos mišrus choras „Aukuras“ (vadovas Alfonsas Vildžiūnas), Šiaulių valstybinis choras „Polifonija“ (vadovas Tomas Ambrozaitis) ir Klaipėdos kamerinis orkestras (vadovas Mindaugas Bačkus), diriguojami Modesto Pitrėno.
Vilniuje kūrinys skambėjo seniai, premjera įvyko 2007 m., apie jį kalbėta ir rašyta mažai, tad dabar jis tapo tarsi naujai atrastas. Tiesa, praėjusią vasarą jis buvo atliktas pajūryje, o dar seniau įrašytas ir į CD (šiek tiek kita redakcija). A. Martinaitis, savo kūrinius datuojantis nuo 1978 metų, į religinę muziką atsigręžė 1993 m. („Abaddon“, „Siloamo tvenkinys“) ir nuo to laiko rašė jos daug, naudodamas liturginius, šv. Pranciškaus ir kitus tekstus. Ši oratorija buvo sukurta Vilniaus Dievo gailestingumo šventovės užsakymu. Vilniečiai, eidami pro šią šventovę, gali pažvelgti į jos švenčiausią relikviją – Gailestingojo Jėzaus paveikslą, nutapytą pagal šv. Faustinos regėjimus. Šis paveikslas buvo labai svarbus ir kompozitoriui, kuriant oratoriją. Rinkdamasis kūrinio tekstą, A. Martinaitis perskaitė sesers Faustinos Kowalskos dienoraščius, išrinko iš jų tam tikras reikšmingas vietas, tarsi pasakojančias istoriją apie paveikslą ir skambančias kaip tikėjimą grindžiančios sentencijos. Keturios kūrinio dalys atliekamos be pertraukos. Pirmoji „O Kraujau ir Vandenie“ tarsi seka minėtą paveikslą, kuriame iš Jėzaus širdies sklinda dvi srovės: kraujo ir vandens. Antroji „Sveikas, gailestingumo soste“, kaip ir žodinis tekstas, yra pakilios nuotaikos, vyrauja mažoriški skambesiai. Trečioji dalis „Dievo gailestingumą giedosiu“ išsiskiria choro nuo piano iki fortissimo skanduojamu maldos tekstu, kartojamu daug kartų: „Dievo gailestingumą giedosiu per amžius, nes jis yra svarbiausia Dievo savybė, o mums – nepaliaujamas stebuklas.“ Finalinėje ketvirtoje dalyje „Dievo gailestingumo litanija“ pasikartoja kai kurie anksčiau skambėję motyvai, sujungiantys visą kūrinio muziką į darnią visumą. Dalių seka ir išdėstymas – dar vienas itin harmoningas šio muzikinio statinio bruožas.
Klausantis kūrinio puikiai girdi kiekvieną žodinio teksto frazę, meistriškai įgarsintą nepaprastai raiškiomis muzikinės retorikos figūromis, kai žodžiai ir muzika susilydo į prasmingą ir giliausias emocijas veikiantį vienį. Kūrinio tėkmėje girdimas ir visas Martinaitis – jo pamėgtas, skaudžią įtampą kuriantis ostinato,iš istorijos gelmių sklindanti biblinių psalmių melodika, organum stiliaus paralelizmai, graudžios liaudiškos religinės giesmės, J.S. Bacho polifonijos atskambiai ir kartu – puošnūs, XIX a. išpuoselėtos harmonijos akordai... Šios priemonės susilydo ir kuria jaudinantį muzikos paveikslą. Regis, kompozitoriaus ranką išties vedžiojo nepaprastas įkvėpimas.
Apie atlikimą sakiau: jis buvo puikus, taigi – bravo visiems.
