7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Elitas ir getas

 

Jūratė Katinaitė
Nr. 46 (1014), 2012-12-21
Muzika
„Bohemiečiai“ kalėdinių koncertų „Arijos iš dušo“ pristatyme.
„Bohemiečių“ nuotr.
„Bohemiečiai“ kalėdinių koncertų „Arijos iš dušo“ pristatyme. „Bohemiečių“ nuotr.

Kultūrinė veikla Lietuvoje jau seniai tapo nepadoriu užsiėmimu visuomenės akyse. Na, ne taip jau seniai – nuo 2009 metų, kai vienas po kito kilo „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ skandalai ir gandai apie kultūrininkus, švaistančius milijonus. Nors beveik niekas iš kultūrininkų tų milijonų nematė (tie, kurie matė, taip ir liko paslapty), apšmeižti liko visi. Nuo pat pradžių VEKS projektas buvo politikų idėja, nuleista kultūrininkams „iš viršaus“ kaip dar viena Europos Sąjungos direktyva, todėl ir kulminacijoje išvirto į politinį skandalą, kurio metu politikai nusišluostė rankas į kultūrininkų marškinius.
 

Praėjus trejiems metams, regis, nėra ko čia aitrinti senų, užsitraukusių žaizdų, tačiau, mano supratimu, randai matyti iš tolo ir jie, žinoma, nepuošia. Sykį radikaliai kirtus per kultūrininkų įvaizdį, paskui lengva numoti ranka į kultūrą, tiksliau, į jos biudžetą. Kriziniais metais Kultūros ministerijoje nubraukus beveik visas finansuojamas programas, visi poreikiai sukrito į skurdų Kultūros rėmimo fondo iždą. Kiekvieną pusmetį traukėsi jam skirtos lėšos, o paraiškų kiekiai augo aritmetine progresija. Taip buvo pasiektas dar vienas kultūrininkų įvaizdžio dugnas – tarpcechinės rietenos, paramos negavusiųjų protestai, sunykusi natų ir kompaktinių plokštelių leidyba, įstrigę tarptautinio bendradarbiavimo projektai ir daugybė kitų paralyžiuotų dalykų. Visa tai turėtų palaukti geresnių laikų. Tačiau kam visa tai prisiminti Kalėdų išvakarėse, kai reikia apžvelgti besibaigiančius metus ir pasidžiaugti pavykusiais darbais, užuot vėl kalbėjus apie pinigus, tiksliau, jų trūkumą? Betgi tas trūkumas taip iškreipė kultūros gyvenimą, kad Lietuva savo kultūrinio gyvenimo specifika ima vis labiau išsiskirti iš kaimyninių šalių. Ten, kur valstybė palieka tuščią nišą, kas nors joje įsitaiso. Toji tuščia niša – ori kultūros politika ir solidūs projektai, renginiai. Solidūs, žinoma, ne tuo požiūriu, kad susirenka prabangiai apsirengę žmonės pasižiūrėti, kam bus įteiktas „Auksinis svogūnas“, „Krištolinė kurpaitė“ ar kokia nors stilinga kepuraitė. Tačiau vis labiau ima regėtis, kad stilingų kepuraičių ir kurpaičių atlaidai visuomenės akyse įgyja kultūrinio įvykio statusą. Dar žiūrėk, juose groja orkestras, dainuoja Onutė Kolobovaitė ar kokia kita televizijos pagimdyta žvaigždutė, pametusi kelią pramogų pasaulio labirintuose. Taip atsiranda kultūros simuliakrai.
 
O kas darosi su vadinamojo grynojo meno renginiais? Jie stokoja finansavimo, nukenčia jų kokybė, viešinimas, reiškia – ir prieinamumas galimai suinteresuotai auditorijai. Tie, kurie išlaiko profesionalius kriterijus ir deramą lygį, tampa savotiškais getais su savo negausia auditorija. Tačiau yra ir kitas kelias – imtis „krištolinės kurpaitės“ metodikos, kitaip tariant, nuožmiai komercializuoti meninį įvykį. Tuomet rašomi absurdiški viešųjų ryšių pranešimai, kuriuose, nevengiant faktų iškraipymo ir netgi grubių kalbos klaidų (internetiniai portalai net nesivargina jų ištaisyti), skanduojama apie bereikšmius dalykus iš privataus menininkų gyvenimopavyzdžiui, apie pianisto kėdę, kurią jis visur vežiojasi su savimi. Nežinia, ar dėl to, kad bilietų kainos į tokio atlikėjo koncertą labai didelės, ar dėl to, kad unikaliosios kėdės niekas nepavogtų, bilietus tokiame koncerte tikrina ne įprasti darbuotojai, o prestižinės apsaugos paslaugas teikiančios firmos tvirti vyrukai. Viskas iki komiškumo sureikšminta, rengėjų pastangomis garbingiausias vietas užima tas pats prabangusis elitas iš „krištolinių kurpaičių“ ceremonijų. Taip, tai verslas. Jis nedraudžiamas. Iš pirmo žvilgsnio netgi skatintinas. Jauni, nepriklausomi organizatoriai imasi iniciatyvos paversti meną prestižine preke. Tai kas, kad pianistas – viso labo profesionalus virtuozas, kokių čia yra daug koncertavę ir už kurių pasirodymą klausytojui užtenka sumokėti 5 ar net 10 kartų kuklesnę sumą? Viešieji ryšiai veikia, publika pasimėgauja (tiksliau, dauguma apsimeta besimėgaujanti, juk koncertas – elitinis), pabaigoje, savaime suprantama, naujųjų laikų mada – audringos ovacijos stovint. Ačiū Dievui, kad yra ne tik naujoji, bet ir senoji muzikų karta, kuri dar geba atskirti pelus nuo grūdų, tiksliau, meną nuo pakuotės, tačiau ir jai būna netikėtumų. Ir čia norėčiau prisiminti neišdildomą įspūdį palikusį pianisto Valerijaus Afanasjevo rečitalį, taip pat skambiai reklamuotą, apšlakstytą rečiausių vynų degustacijomis. Koncerto poveikis buvo toks stiprus, kokį per gyvenimą tenka patirti tik keletą kartų. Tačiau prabangi publika, esu tikra, liko nuvilta: nebuvo blizgių, vikrių pasažų, pianistas sėdėjo ant niekuo neišsiskiriančios senosios filharmonijos kėdės ir vedė sukrečiantį dialogą su klausytoju apie būties slėpinį, išėjimo paslaptį. Didelė publikos dalis šnarėjo, nerimavo, jai šis dialogas aiškiai buvo per sunkus, juk ji atėjo pasižiūrėti į neeilinį neeilinių vynų žinovą ir, matyt, tikėjosi, kad ir rečitalis liesis lyg brangus vynas. Tačiau jis šniokštė juoda kraujo puta, kurios keteroje galėjai įžvelgti vilties spindulį. Ir priešingai, po koncerto sužinojau, kad nemažai melomanų nėjo į šį koncertą, pabūgę blizgios reklamos. Liko apsirikę ir vieni, ir kiti. Neturiu recepto. Šio koncerto valstybė neparėmė, tad organizatoriai pasirinko „krištolinės kurpaitės“ kelią.
 
Šiuo požiūriu absoliučiai nepralenkiama „bohemiečių“ prodiuserė ir režisierė Dalia Ibelhauptaitė, įrodžiusi, kad opera, tradiciškai laikoma perdėm brangiu menu ir neišgyvenančiu be valstybės paramos, gali tapti verslu. Agresyvi, dažnai vulgari reklama neatbaido publikos, neatbaido ir komerciniai, ant profesionalumo ribos balansuojantys, dažnai nuslystantys į kičo duobę pastatymai. Vadinasi, prodiuserė puikiai perpranta nebrandžios kultūrinės savimonės visuomenę ir gana tiksliai pataiko. Tačiau ir ji pavargo, ieškodama atramos mecenavimo tradicijų ir įstatyminės bazės stokojančioje šalyje, tad įsitaisė Vilniaus savivaldybės, garsėjančios skolomis ir savo kultūros institucijų marinimu (turiu galvoje chorą „Jauna muzika“, Šv. Kristoforo orkestrą), kišenėje. Pasirodo, komerciniams pastatymams remti lėšų atsiras.
 
Valstybei apleidus kultūros politiką, ima formuotis kitokia kultūros politika. Nieko čia unikalaus. JAV, didžia dalimi ir Jungtinės Karalystės kultūra taip ir skleidžiasi. Pati savaime. Ir ten daug puikių dalykų vyksta be jokių valstybinių strategijų ir finansavimų. Panašu, kad Lietuva, garsiai to neįvardijusi, jau gana aiškiai suka tokios savaiminės kultūros link. Tad ko gi čia būgštauti? Argi Londone ir Niujorke mažai puikių meno įvykių? Anaiptol. Tačiau ten gausu ir išprususios publikos, gebančios atsirinkti, ką ji norėtų išgirsti ir pamatyti.
 
Yra ir kita medalio pusė – pačių renginių organizatorių ribotumas. Neįtikėtina, tačiau kriziniais metais Lietuvoje išaugo festivalių skaičius. Valstybė iš dalies paremia jų per šimtą, dar beveik antra tiek festivalių norėtų paramą gauti. Lietuvos miestų ir miestelių kultūrininkai nieko daugiau ir nesugalvoja – tik festivalius, kurių turinį klonuoja iš vieno regiono į kitą su itin retomis išimtimis. Užuot pasirūpinę sodresniu kasdieniu gyvenimu, išleidžiame paskutinius grašius rengdami šventes.
 
Kol mes švenčiame, estai ir lenkai pasirūpino kasdiene duona, ne tik popieriuose pasitvirtinę strategijas. Todėl kryptingai vystoma jų kultūros infrastruktūra ir eksportas. Tai nereiškia, kad pas juos nesiveržia komercinės tendencijos, tačiau jos turi susirasti savo nišą, o ne įsitaisyti valstybės apleistoje.
 
Senoji tvarka griūna, krizė šį procesą pagreitino, visuomenė nebenori remti profesionalių ir jai nepatrauklių kultūros ir meno projektų, politikai kaip įmanydami purtosi šių priedermių, Kultūros ministeriją tarp koalicijos partnerių mėtydami lyg gličią medūzą, kurios niekas nenori liesti.
 
Kas toliau? Kalėdų išvakarėse kompozitorius, Nacionalinės premijos laureatas Osvaldas Balakauskas atšventė 75-metį. Prieš beveik 30 metų jis yra pasakęs, kad „visuomenės sveikatai būtina sąlyga – amžininkų meno nesupratimas“. Neseniai paklausiau, ar šiandien jis dar pritartų šiai minčiai. „Žinoma“, – atsakė profesorius. Todėl lieka viltis, kad menas, kaip ir gyvenimas, turi kitokią logiką ir likimą, nei varganos valstybės galvos gali nuspręsti.

 

„Bohemiečiai“ kalėdinių koncertų „Arijos iš dušo“ pristatyme.
„Bohemiečių“ nuotr.
„Bohemiečiai“ kalėdinių koncertų „Arijos iš dušo“ pristatyme. „Bohemiečių“ nuotr.