Muzika

Živilė Ramoškaitė

Smuikininko Algimanto Pesecko koncertinės veiklos 40-mečiui

Prieš metus Algimantas Peseckas specialiu koncertu šventė 60 metų sukaktį. Neteko jo girdėti, nes buvau išvykusi. Iki šiol jaučiu sąžinės graužimą, kad praleidau progą pasakyti simpatingam bendramoksliui „čiurlioniukui“ kelis nuoširdžius žodžius. Juk mokykloje esame kartu groję maestro Sauliaus Sondeckio vadovaujamame orkestre! Nesvarbu, kad ne šlovingiausiu jo laikotarpiu, kai kolektyvas skynė laurus užsienyje. Didžiausias paradoksas, kad man tuomet teko sėdėti koncertmeisterio kėdėje, o kolegai Alyčiui – kažkur už mano nugaros. Taigi apie nelengvą koncertmeisterio dalią, ją lydinčią įtampą ir atsakomybę šį tą išmanau.
 

Šiandien Algimantas Peseckas – Nacionalinio simfoninio orkestro, žymiausio Lietuvos šio žanro kolektyvo, koncertmeisteris, su dvidešimties metų stažu. Prieš tai gerą dešimtmetį jis buvo šio orkestro artistas, o iki filharmonijos dešimt metų griežė Operos ir baleto teatro orkestre, užėmė reikšmingą vietą šalia tuometinio koncertmeisterio Aleksandro Batovo. Tačiau A. Peseckas nei tada, nei dabar neapsiribojo orkestru. Smuikininkas noriai atlieka kamerinę muziką, koncertuoja su savo įkurtu kvartetu „Musica Camerata“, griežia įvairios sudėties ansambliuose, o su žmona Vilija – duetu. Neatsisakė jis ir

Jurgita Norvaišienė

Pianisto Leonido Dorfmano koncertas

Leonidas Dorfmanas visada itin atidžiai sudaro savo koncertines programas. Pianistas mėgsta

Živilė Ramoškaitė

Baigėsi IV Jaschos Heifetzo smuikininkų konkursas

J.  Heifetzo konkursus, dabar jau keturis, vykstančius Vilniuje kas ketveri metai, esu išklausiusi visus nuo pradžios iki galo. Apie tris jau rašiau šiame savaitraštyje. Ar rašysiu apie šį, pasibaigusį praėjusį sekmadienį (kovo 3 d.), tiesą sakant, šiek tiek dvejojau. Tačiau pirmadienį (kovo 4 d.) išgirdusi smuikininko Vilhelmo Čepinskio mintis per radijo „Klasika“ programą nusprendžiau, jog parašyti tiesiog būtina. Nustebino į eterį paleistos frazės apie konkurso finalininkus, kuriuos atrinkdama komisija esą žvelgė tik „iš savo varpinės“, o žiūrėti reikėjo kur kas „plačiau“. Savo požiūriui pailiustruoti V. Čepinskis paminėjo konkretų pavyzdį: jį nustebino, kad į finalą nepateko norvegų smuikininkas Christopheris Tun Andersenas, kurio smuikavimo stilius buvo artimiausias J. Heifetzo. Pagal Čepinskį išeitų, kad konkurso tikslas – atrasti smuikininkus, panašiausius į Heifetzą. Betgi tai visiškas absurdas! Šis konkursas, kaip ir daugybė kitų,

Rita Nomicaitė

 

Jūratė Vyliūtė, Gyvenimas – simfonija… Vilnius, Lietuvos kompozitorių sąjunga, 2012, 488 p.

 

Šią knygą apibūdinti, juoba įvertinti yra keblus reikalas, mat knygos veikėjas –

Živilė Ramoškaitė

Tačiau šįsyk G. Kremerio ir orkestro pasirodymas Vilniaus padangėje su teatru ar cirku nesusijęs. Jis suderintas su

Onutė Narbutaitė

Šarūno Nako kompaktinių plokštelių pristatymas Vilniaus knygų mugėje

Kodėl prisiminiau čia tą trivialų patyrimą? Todėl, kad Šarūnas Nakas yra tas kompozitorius, kuris turi savo vizijas ir geba jas bekompromisiškai realizuoti. Jis nuolatos ir kur kas intensyviau nei bet kuris iš mūsų mezga kontaktus – ne su beveide nužeminta publika, o su

Laimutė Ligeikaitė

Steinas Skjervoldas ir Sergejus Okruško atliko Franzo Schuberto vokalinį ciklą „Žiemos kelionė“

Pirmiausia, Franzo Schuberto vokalinis ciklas „Žiemos kelionė“ (eilės Wilhelmo Müllerio), kurį atliko Steinas Skjervoldas (baritonas) ir Sergejus Okruško (fortepijonas), yra vienas iš itin retai mūsų koncertų salėse skambančių tokių stambių pasaulinio muzikos lobyno deimantų, o pastaruoju metu ir vienintelis toks, išskyrus dar vieną to paties Steino Skjervoldo dovaną – 2012 m. lapkričio 11 d. su pianiste Egle Andrejevaite atliktą ankstyvesnį Franzo Schuberto vokalinį ciklą „Gražioji malūnininkė“ (eilės Wilhelmo Müllerio). Lietuvoje beveik gyvenantis norvegas Steinas Skjervoldas pratina mūsų publiką prie europietiškos kultūros tradicijų ir pasaulėžiūros, kai visuomenė (mažų mažiausiai muzikų profesionalų bendruomenė) tuoj pat atkreipia dėmesį į visuotinai pripažinto vertingu muzikos šedevro gyvo „atėjimo“, jo iš(si)pildymo faktą. O tas šedevras, kalbant apie vokalinę muziką, nėra

Laimutė Ligeikaitė

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos 80-mečio proga saksofonininką Petrą Vyšniauską kalbina Laimutė Ligeikaitė

,,Už koncertinę bei pedagoginę veiklą, muzikinės kultūros puoselėjimą ir sklaidą pasaulyje“ Petras Vyšniauskas 2002 m. įvertintas Nacionaline premija. Tarp kitų apdovanojimų (Vyriausybės meno premijos, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordino, Lietuvos kultūros instituto apdovanojimo „LT tapatybė 2007“ bei kt.), muzikantas yra pelnęs svarbų

Skaidrė Baranskaja

Pokalbis su choreografu Richardu d’Altonu

Pažvelgus į Lietuvos nacionalinio baleto trupės darbą, akivaizdžiai pastebimas nusiteikimas naujiems proveržiams. Ilgą laiką iki tobulumo šlifuodama akademiškų, tradicinių klasikinių baletų pas bei dirbdama daugiausiai su vietiniais arba kviestiniais žymiais Rusijos pedagogais, trupė galiausiai

Austėja Adomavičiūtė

Miuziklo iššūkiai Klaipėdos muzikiniame teatre

Spektaklio režisierius pirmą kartą „Adatą“, paremtą autobiografiniu to paties pavadinimo Andros Manfeldės romanu pagal jos scenai pritaikytą libretą, pastatė Latvijos nacionaliniame teatre prieš šešerius metus. „Adatos“ siužetinė linija grindžiama