7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Baleto sezonas: švenčių pusiaukelė

 

Helmutas Šabasevičius
Nr. 46 (1014), 2012-12-21
Muzika Baletas
Olga Konošenko spektaklyje „Žizel“  M. Aleksos nuotr.
Olga Konošenko spektaklyje „Žizel“ M. Aleksos nuotr.

Pagal tradiciją kalendorinių metų pabaiga ženklina teatro sezono įsibėgėjimą, o šv. Kalėdų ir Naujųjų metų laikotarpis teatralams – tikras darbymetis. Vis dėlto baigiantis metams verta stabtelėti ir įvertinti ryškiausius įpusėjusio sezono įspūdžius.

2012–2103 m. naujoves Lietuvos baletas paskirstė racionaliai – sezoną atidarė ir užbaigs premjeriniais spektakliais, kurie Lietuvos baletui reikšmingi keliais aspektais. Baleto trupės meno vadovo Krzysztofo Pastoro „Tristanas ir Izolda“ supažindino žiūrovus su neoklasikinės XXI a. pradžios choreografijos estetika, pareikalavo didesnių nei įprasta žiūrovų pastangų suvokiant ir vertinant šį pagal Richardo Wagnerio muziką pastatytą kūrinį. Spektaklis ir jo staigmenos – įdomūs artistų darbai – jau pakankamai aptarti Lietuvos spaudoje, vertėtų tik dar kartą pasidžiaugti LNOBT iniciatyva šio spektaklio proga surengta konferencija ir recenzijų konkursu, kurio rezultatai žinomi ir „7 meno dienų“ skaitytojams, – puiki iniciatyva skatinti šokio meno refleksiją, drąsinti gausiai lankomų baleto spektaklių aistruolius ir profesionalus artikuliuotai reikšti savo susižavėjimą ar neišsipildžiusius lūkesčius. O paskutinis šio baleto sezono akcentas domina teminiu, muzikiniu ir kūrybinės komandos naujumu – baletui „Čiurlionis“ muziką rašo Giedrius Kuprevičius, statys Lenkijos menininkai – choreografas Robertas Bondara, scenografijos ir kostiumų dailininkės Diana Marszałek ir Julka Skrzynecka, šviesų dailininkas Maciekas Igielskis, vaizdo projekcijų dailininkė Ewa Krasucka.
 
Premjeros – reikšminga, bet ne vienintelė baleto gyvastingumą liudijanti veiklos sritis. Tarp jų – įprastinis, kasdienis darbas, vaidmenys spektakliuose, kurie mena ne tik praėjusį tūkstantmetį, bet ir pasibaigusią epochą.
Klasikiniai baletai, kaip ir kitas kultūrinio paveldo objektas, reikalauja nuolatinės priežiūros, antraip netrunka virsti neskoningu sceniniu šurmuliu. Rodomi svarbiausiose teatro scenose, žiūrovams jie sukuria „aukštosios teatro“ kultūros iliuziją, formuoja jų vertybinę skalę, bet atstumia didesnių kultūrinių poreikių auditoriją. Per pastaruosius metus Lietuvos baleto repertuaras pasipildė svarbiausių klasikinių baletų naujomis versijomis. „Miegančioji gražuolė“, „Gulbių ežeras“, „Bajaderė“, menantys legendinio choreografo Marijaus Petipa kūrybos dvasią, „uniformuoti“ dailininko Viačeslavo Okunevo, bent jau iš pažiūros atitinka Grand Ballet reikalavimus. Kur kas skurdžiau atrodo iš senesnių laikų užsilikę pavyzdžiai: Ludwigo Minkaus „Don Kichotas“ (pastatytas 1994 metais), o ypač – Adolphe’o Adamo „Žizel“, menantis Tarybų Lietuvą – jo premjera įvyko 1985-aisiais, dar Michailo Gorbačiovo laikais. Abu šie spektakliai – jau kelių Lietuvos baleto artistų talento erdvė, brangi jiems ir tiems, kurie seka Lietuvos baleto istorijos kelią, o nelengvos šių senovinių baletų pagrindinės partijos – iššūkis artistams, jų profesionalumo rodiklis.
 
„Don Kichote“ pagrindinius vaidmenis spalio 19 d. pirmą kartą atliko Anastasija Čumakova ir Genadijus Žukovskis. Abu solistai formuoja daugiakultūrį Lietuvos baleto veidą – Čumakova, baigusi garsiąją Permės baleto mokyklą, Vilniuje šoka nuo 2008, Žukovskis, Baltarusijos valstybinio choreografijos koledžo auklėtinis – nuo 2011 metų.
 
Abu artistai turi rimtus profesinius pagrindus, išmokę klasikinio baleto judesius ir pozas, fiziškai ištvermingi. Čumakova atlieka visas pagrindines klasikinių baletų partijas, o Kitrės vaidmuo beveik užbaigia šį sąrašą. Akivaizdu, kad šokis artistei teikia malonumą; šokėja sumaniai įveikia techninius Kitrės partijos sunkumus, o jei kas ir nepasiseka, nesutrinka ir moka tai subtiliai retušuoti. Pirmojo veiksmo scenas Čumakova papildė charakteringais ispaniškais drabužio klosčių judesiais, solo scenas sušoko temperamentingai ir įkvėptai. Sapno paveiksle iškylanti Dulsinėjos vizija atrodė per daug konkreti, koketiška, stokojo paslapties. Antrojo veiksmo – tavernoje Čumakova stebino drąsa – įsibėgėjusi kelissyk rizikingai šoko Baziliui į glėbį, o paskutiniame paveiksle gana tvirtai susuko fouetté, šį kartą net su dvigubais pagražinimais.
 
Žukovskis, sukūręs pirmą didelį vaidmenį balete „Tristanas ir Izolda“, melancholiškas meilėje pasiklydusio riterio minas pakeitė bravūriškomis barzdaskučio šypsenomis. Jo kuriamas Bazilis – temperamentingas, organiškos fizikos, tačiau kiek prasčiokiškas, be skrupulų grabaliojantis Kitrę žemiau liemens. Šokėjas ištvermingas, matyti, kad daug dėmesio skiria techniniams iššūkiams ir šokio efektams, kurie kartais primena sportinius triukus – tokia buvo jo paskutiniojo paveikslo variacijos pradžia, paryškinta sudėtingais šuolių ir sukinių ore viražais. Kalbėdami apie baleto artistus, dažnai pasigendame „vidaus“, subtilesnių artistinių sprendimų, bet klasikinio baleto šiandienoje (ypač mūsų baleto kontekste) ryškus, užtikrintas išorinis vaidmens piešinys – didelis laimėjimas. Lieka išmintingai ieškoti pustonių, detalių, stengtis, kad efektai neperžengtų skonio ir stiliaus ribų.
 
Adolphe’o Adamo baletas „Žizel“ tebėra tarp didžiųjų profesinės ir artistinės baleto šokėjų brandos išbandymų. Primabalerinos titulą užsitarnavusi Olga Konošenko su šiuo vaidmeniu susipažinusi ir iš šalies – jau senokai šoka vėlių valdovės Mirtos partiją, ir iš interpretacinės perspektyvos – atlieka Balerinos vaidmenį Boriso Eifmanno balete „Raudonoji Žizel“, kuris sukurtas balerinos Olgos Spesivcevos biografijos motyvais ir kuriame baltojo romantinio baleto tema užima ypatingą vietą. „Žizel“ debiutai įvyko Vėlinių dieną. Konošenko įtikinamai sukūrė stilizuotą naivios kaimietės paveikslą – minkštuose jos siluetuose su kiek palenkta galva nesunku atpažinti romantinių graviūrų linijas. Jos vaidmuo, kurį sudaro pantomimos ir šokio sintezė, vystosi sklandžiai ir prisideda prie daugybę kartų matyto spektaklio atminties paveikslo. Drovų gimstančios meilės jausmą šokėja ryškina lengvais judesiais, kartais – staigiais mostais, kurie išduoda pažeidžiamą herojės idealizmą, paaiškina tragišką I veiksmo finalą. Atidžiai, kiek atsargiai kuriamas Konošenko-Žizel paveikslas – vientisas ir šviesus, kontrastą įgaunantis išprotėjimo scenoje. Antrame veiksme Konošenko sukūrė romantizmo sampratai ištikimą atleidžiančios meilės paveikslą – jo faktūros ir saviti bruožai išryškės būsimuosiuose spektakliuose. Bet jau dabar matyti šokėjos noras sukurti nežemišką vėlės paveikslą. Tai padaryti II veiksme padeda partneris – Genadijus Žukovskis. Jo Albertas – romantinis herojus, lengvabūdis ir atgailaujantis, kuriantis šį įvaizdį atitinkamais gestais ir veido išraiškomis. Vaidmens turinys ir forma organiškai susiję – Žukovskio šokis stilingas, santūriai efektingas, jam užtenka fizinės ištvermės apskaičiuotais, sklandžiais pakėlimais ir prilaikymais atskleisti nežemišką Žizel pavidalą ir ekspresyviai šokti kartu su vėlėmis.
Neteko matyti dar vieno šio sezono debiuto – Anželikos Cholinos balete „Barbora Radvilaitė“ pagrindinius vaidmenis lapkričio 9 d. pirmą kartą atliko Inga Cibulskytė ir Eligijus Butkus.
 
Kaip ir įprasta, švenčių laikotarpiui baletas numatė rekordinį Piotro Čaikovskio „Spragtukų“ skaičių. Šiam kalėdinės nuotaikos koncentratui prireikė nemažos artistinių pajėgų injekcijos, tik gaila, kad šokėjų pastangos ne visada gali atgaivinti režisūriniu, choreografiniu ir scenografiniu požiūriu suvargusį spektaklį, rodomą nuo 1996 metų. Viens kitą vejančiuose „Spragtuko“ spektakliuose pirmą kartą nedidelius vaidmenis parengė Julija Turkina, Haruka Ohno (Kinų šokio solistės), taip pat šį sezoną Vilniuje pradėję dirbti artistai: iš Baltarusijos atvykusi Aleksandra Ivanova (Ispanų šokis), ispanų šokėjas Oriolas Gomezas, nuotaikingai atlikęs Frico vaidmenį; Mažordomą oriai įkūnijo anglas Isaakas Evansas. Choreografiniu požiūriu sudėtingą Arlekino partiją paruošė Voicechas Žuromskas, o visų šių debiutų fone išsiskyrė Kristina Gudžiūnaitė, gruodžio 9 d. pirmą kartą šokusi Mari. Geros technikos šokėja surado įdomių vaidybos detalių ir atskleidė vaikišką savo herojės meilę jos sapnuose Princu virtusiam Spragtukui.
 
Įdomus šio sezono akcentas – Boriso Asafjevo baletas „Bachčisarajaus fontanas“, kurį spalio 30 d. Vilniuje parodė Baltarusijos didysis operos ir baleto teatras. Spektaklis, Valentino Jelizarjevo pastatytas pagal Rostislavo Zaharovo choreografiją, mums reikšmingas todėl, kad tai buvo pirmasis didelės apimties baletas, kurį Valstybės teatre po kelionės į Maskvą pastatė Bronius Kelbauskas – profesionaliosios lietuvių choreografijos pradininkas. Baltarusių trupė – gausi, techniškai pajėgi; „Bachčisarajaus fontano“ dekoracijas ir kostiumus sukūrė Lietuvos baletui labai gerai pažįstamas rusų scenografas Viačeslavas Okunevas. Pastaraisiais metais jam nešykštėta užsakymų, todėl baltarusiškasis „... fontanas“ persekiojo deja vu vaizdiniais – nuo Potockių dvarą supančių medžių ir krūmų, kuriuos dailininkas užveisė lietuviškos „Miegančiosios gražuolės“ karalystėje, iki prašmatnių audinių, kuriuos iš to paties tiekėjo įgijo ir baltarusiško Girėjo, ir lietuviškos „Bajaderės“ Radžos Dumgantos administracija.
 
Lietuvos baleto trupės ambicijas mobilizavo vis dar ne tokios dažnos viešnagės užsienyje – Bonos festivalyje „Highlights des Internationalen Tanzes“ lapkričio 13–16 d. parodyti trys Ludwigo Minkaus „Bajaderės“ spektakliai ir Mikio Theodorakio „Graikas Zorba“, entuziastingai sutikti žiūrovų ir jau garantavę būsimųjų išvykų maršrutus.

 

Olga Konošenko spektaklyje „Žizel“  M. Aleksos nuotr.
Olga Konošenko spektaklyje „Žizel“ M. Aleksos nuotr.