7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Byla nr. 1. Kaip Bachas lietuvių muzikos avangardą sužlugdė

 

Laimutė Ligeikaitė
Nr. 7 (1021), 2013-02-15
Muzika
Mindaugas Zimkus. D. Matvejevo nuotr.
Mindaugas Zimkus. D. Matvejevo nuotr.

Kad modernioji lietuvių muzika, be vieno kito akibrokšto, iš esmės sukasi apie Messiaeną ar netgi Debussy, – daugelis tyliai pripažįstame. Bet kad ilgam apsistojo prie Bacho! – gluminantis atradimas, kurį padariau visai neseniai. Galimai susidariusia situacija paskatino pasidomėti Nacionalinėje filharmonijoje 2013 m. vasario 6 d. prasidėjęs IV Bacho festivalis ir jo pradžios koncertas „Bachas ir Lietuvos muzika“. Ypač rimtus įtarimus kelia koncerte skambėjusi ryškiausių Lietuvos kompozitorių Osvaldo Balakausko ir Algirdo Martinaičio kūryba bei jų bendrininkavimas su orkestru „Musica humana“ ir jo meno vadovu bei dirigentu Algirdu Vizgirda. Retrospektyviai pasekę kompozitorių ir „Musica humana“ bendrą veiklą, nustebsime, kaip seniai kasamasi po progreso pamatais ir kuriama istorinėmis konvencijomis grįsta muzika. Iš patikimų šaltinių (Muzikos informacijos ir leidybos centro) sužinota, jog ne tik užsakyti, atlikti, bet ir įamžinti kompaktinėse plokštelėse visas pluoštas baroko dvasia dvelkiančių kūrinių: CD „Raktažodis“ (2009) –O. Balakausko „Duetti Concertanti“, Koncertas obojui, marimbai ir styginiams,Vaidos Striaupaitės-Beinarienės „Raktažodis“; CD „Kelias ir keleivis“ (2006) – O. Balakausko „Šokių siuita“, A. Martinaičio „Kelias ir keleivis“; CD „tiltas [the bridge]“ (2003) – A. Martinaičio „Musikalisches Opfer“. Beje, su kitais senosios muzikos ansambliais bendradarbiauta taip pat. Tai tik keletas pavyzdžių iš koncerte skambėjusių autorių dosjė. O kiek dar yra kitų kompozitorių kūrybos, bylojančios apie keistą šiuolaikinių menininkų potraukį senajam barokui? Turi tokių „nuodėmių“ ne vienas, pavyzdžiui, Mindaugas Urbaitis („Bachvariationen“, „Capricci“), Vytautas Barkauskas („Partita“), Arūnas Navakas („Cadenza“), Vidmantas Bartulis („I like J.S.Bach. Prelude C Major“) ir t.t. Užuot vedę lietuvių muziką į XXI a. halogenines erdves, jie žiūrėjo į baroką kaip į kokį daraktorių.

 
Svarstau, galbūt įstabioji Lietuvos baroko architektūra savo fluidais vis dar veikia menininkų sąmonę? Galbūt tai, jog Bacho laikais savos muzikos neturėjome (išskyrus Žygimanto Liauksmino vadovėlį „Ars et praxis musica“)? O gal mūsiškius traukia visai kitoks požiūris, toks kaip Benedetto Croce’s: barokas kaip kiekvienos epochos meno smukimo, krizės stadija? Kad ir kaip būtų, ir šiandien puolam tėvui Bachui į kojas nelyginant sūnūs paklydėliai...
 
Kadangi Osvaldas Balakauskas kelis dešimtmečius buvo vienas iš ryškiausių lietuviškos muzikos progreso variklių, juo didesnę nuostabą kelia ilgus metus jo slapta puoselėta baroko muzikos adoracija. Antai vienu populiariausių kompozitoriaus darbų laikomas Koncertas obojui, klavesinui ir styginiams (1981) savo faktūra artimas Antonio Vivaldi muzikai; „Concerto brio“ smuikui ir kameriniam orkestrui (1999, dedikuotas smuikininkei Rusnei Mataitytei) kai kurios dalys primena barokinio tipo koncertą, nors čia girdėti ir džiazo elementų. Ką jau kalbėti apie kūrinį „Das Bachjahr“ („Bacho metai“, 1985).
 
Galiausiai O. Balakauskas visiškai išsižadėjo avangardizmo. Pokalbyje su muzikologe Rūta Gaidamavičiūte (žurnalas „Krantai“, 2012 nr. 12) kompozitorius užsimena apie tradicijos pranašumą. Anot O. Balakausko, „(...) tradicija leidžia žaidimui įvykti, t.y. leidžia veikti žinomoms (tarkim, atsiradusioms dar prieš avangardą) arba pasąmoningai suvokiamoms taisyklėms, įžvelgti, ar muzika atitinka minėtas taisykles, pajusti jų pažeidimo žaismą. Aš matau efektyvesnį kelią, negu užmojis kiekvieną minutę kurti „originalius“ dalykus, kaip rekomenduoja avangardistai (pvz., Stockhausenas). Tas kelias skatina remtis tradicine kompozicija ir tradicine publika, mylinčia Rossini, Mahlerį, Prokofjevą ir, žinoma, džiazą (tradicinį!).“
 
Kas galėjo pagalvoti... Netgi naujausias O. Balakausko kūrinys „Odyssey-3“ fleitai, obojui ir styginiams – tai dar vienas neginčijamas barokinio mąstymo ekspansijos į lietuvių šiuolaikinę muziką įrodymas. Štai tokį pasiaiškinimą (koncerto programoje) pateikia pats autorius: „Odyssey-3“ fleitai, obojui ir styginiams (2012) – tai nauja, modifikuota ankstesnio kūrinio kameriniam orkestrui „Odyssey-2“ versija. „Odyssey-3“ – vienos dalies kūrinys, pagrįstas variantiniu besikartojančių melodinių ir ritminių struktūrų plėtojimu. Fleitos, obojaus ir styginių polilogas formuojamas pasitelkiant kontrapunktus, imitacijas. Taip išryškėja įvairiuose tembruose, registruose „klajojanti“ tema arba dominuojantis ritminis pulsavimas ir formuojamos skirtingo dinaminio intensyvumo kulminacinės bangos, kurios lemia muzikos ekspresiją.“
Beje, autorius čia nepaminėjo vieno svarbiausių savo kūrybos bruožų – muzikavimo laisvės, improvizaciškumo, kurie nereiškia „bet kaip“, o reiškia tikslaus struktūrinio sumanymo atspėjimą, pajautimą ir lengvą, elegantišką jo atlikimą (pačia tikriausia barokine prasme). Progą parodyti tokią muzikavimo laisvę autorius ir vėl suteikė orkestrui „Musica humana“, tik šį kartą atlikėjai ne iki galo ja pasinaudojo: buvo juntamas susikaustymas, šiek tiek prigesusi ekspresija. Tačiau skambesio visumą puošė stilingai solistų (fleitininkės Simonos Vaitkevičiūtės ir obojininko Roberto Beinario) atliekami barokinės melodikos atspindžiai, ornamentikos segmentai.
 
Stabtelėjusi prie atlikimo temos, pirmiausia pasveikinčiau didžiausią krūvį (greta orkestro) koncerte atlaikiusius atlikėjus: puikų obojininką Robertą Beinarį ir žinomą vargonininką bei klavesinininką Balį Vaitkų, kurie (ir solo, ir su orkestru) dalyvavo atliekant visus kūrinius ir sudarė patikimą viso koncerto basso continuo ir tiesiogine, ir plačiąja prasme. Jų muzikavimas sustiprino netgi orkestro pozicijas pateikiant tikrai didelę ir sudėtingą bei stilistiškai įvairią programą. Tokio pobūdžio programa – drąsus iššūkis ir festivalio orkestrui, ir publikai. Šią kartelę užkėlė Bacho festivalio iniciatorius Nacionalinės premijos laureatas Algirdas Vizgirda, puoselėjantis šiltus jausmus ir baroko, ir lietuvių šiuolaikinei muzikai. Reikia pripažinti, jog, nepaisant keleto nežymių „nuslydimų“, su šiuo iššūkiu orkestras pasiaukojančiai susidorojo.
 
Ypač koncerto energetinė skalė pakilo atliekant Johanno Sebastiano Bacho Kantatą „Herz und Mund und Tat und Leben“ (BWV 147), kurios sodriam skambesiui pasitarnavo ir pagausėjusios atlikėjų pajėgos: solistai Raminta Vaicekauskaitė (sopranas), Vilija Mikštaitė (mecosopranas), Ignas Misiūra (bosas), valstybinis choras „Vilnius“ (vadovaujamas Povilo Gylio). Solistų balsai skambėjo lygiai, raiškiai, o choras pademonstravo galintis įveikti netgi Bacho muzikos mobilumo vingius ir kartu išgauti minkštą, sodrų balsų derinį. Tiesa, pasak vakariečių baroko žinovų, šis stilius netgi nereikalauja tobulos technikos, daug kas priklauso nuo atlikėjo asmenybės, kiek individualumo kūriniui jis gali suteikti. Tad iš esmės suvokti ir perteikti baroką mes tik mokomės, ir netgi nesureikšminčiau to, ar būtinai artimiausiu metu išmoksime.
 
Bet grįžkime prie intriguojančios lietuvių muzikos situacijos. Koncerte skambėjo ir dviejų kraštutinumų pavyzdžiai, sustiprinę įtarimus, jog kompozitorius ir šiandien įkvepia ne naujos technologijos, o baroko galia ir autentiškumo paieškos. Į programą buvo įtraukta baroko kerams šį kartą nepasidavusios Vaidos Striaupaitės-Beinarienės kūrinio „Protėvių laiškai“ (2009, skirto Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui) versija sopranui, obojui ar anglų ragui, vargonams, klavesinui ir styginiams, sukurta 2011 m. ansamblio „Musica humana“ iniciatyva. Kūrinyje išlaikyta lietuviško folkloro dvasia, muzikinis jo audinys papildytas sutartinės, dzūkų monodinės dainos motyvais. Kūrinį sėkmingai atliko solistai Raminta Vaicekauskaitė (sopranas), Ula Čaplikaitė (fleita), Robertas Beinaris (obojus), Balys Vaitkus (vargonai). Tiesa, kūrinys šiek tiek iškrito iš bendro festivalio konteksto, tačiau neabejoju, jog šis gražus kompozitorės ir orkestro „Musica humana“ draugystės pavyzdys ilgai gyvuos kitų koncertų programose.   
 
Viso koncerto (galbūt ir viso festivalio) ir netgi Bacho dvasios įsikūnijimo lietuvių muzikoje kulminacija laikyčiau vieną nuostabiausių Algirdo Martinaičio kūrinių – Koncertą tenorui, fleitai, obojui, klavesinui ir styginiams „Musikalisches Opfer“ („Muzikinė auka“, sukurtas 2000 m. Vilniaus festivalio užsakymu ir skirtas Bacho jubiliejiniams metams). Tai išskirtinis kūrinys net ir paties kompozitoriaus kūrybos kontekste. Nors ten tebevyrauja religinė tematika („Abaddon“, „Siloamo tvenkinys“, „Būk pagarbintas, mano Viešpatie“, „Penkios invokacijos šv. Pranciškui“, „La Verna“, „Vigilija“, „Arma Christi“, „Ankstyvas lietus vėlyvas“, „Emmaus“, giesmės liturginiais tekstais, neseniai atlikta oratorija „Gailestingumo altorius“ bei kiti kūriniai), „Muzikinė auka“ (tekstas iš Apreiškimo Jonui, Apr. 12) sujungia religinius ir pasaulietinius, baroko ir dabarties ženklus. Apie tai byloja ne tik kūrinio idėja, bet ir pati muzikinė medžiaga, kuri, anot autoriaus, grindžiama „dviem monogramomis: B-A-C-H ir E-H-A-D; antroji hebrajų kalba Biblijoje reiškia: „Viešpats vienas ir vienintelis“. Šios dvi temos koncerte plazdena nuolat kisdamos.“ Viešpats ir Bachas (dažnai gretinami muzikų pasisakymuose) čia telpa viename muzikiniame altoriuje. Tai yra ir bendražmogiškas kodas, galįs būti priimtinas įvairių šalių klausytojams. Gaila, jog kūrinys nekeliauja po Europos scenas – papuoštų bet kokį festivalį. Įdomu, kaip jį atliktų užsieniečiai? Lietuvoje „Muzikinę auką“ su orkestru „Musica humana“ yra atlikusi ne viena solistų sudėtis (beje, yra ir kūrinys tokiu pavadinimu obojui solo). Šio koncerto solistai Mindaugas Zimkus (tenoras), Ula Čaplikaitė (fleita), Robertas Beinaris (obojus), Balys Vaitkus (klavesinas) taip pat pasistengė paieškoti filosofinės gelmės ir barokinių „raižinių“ darnos, nors būta ir dar sėkmingesnių kūrinio atlikimų (pavyzdžiui, atvejis su Lietuvos kameriniu orkestru ir tobulu Mindaugo Zimkaus dainavimu, spaudoje aprašytas, kaip ir oratorija „Gailestingumo altorius“, muzikologės Živilės Ramoškaitės).  
 
Šiai ar taip, „Muzikinė auka“ turi ir dar vieną prasmę. Tai simboliška mažos tautos akistata su didinguoju Europos baroku, savotiškas revanšas – jei ne Bacho epochoje, tai bent dabar. Ir nors, kaip paaiškėjo, yra ne vienas kompozitorius, pasirengęs šiam revanšui, A. Martinaičio „Musikalisches Opfer“ yra ta sunkioji artilerija, kuri taško į šipulius visokius istorinius bei kultūrinius nepriteklius ir euronepilnavertiškumo kompleksus.
 
Taip Bachas ir sužlugdė lietuvių muzikos avangardą, užkrėtęs daugelio kūrėjų sąmonę barokinės Metaforos – kaip įžvalgumo, sumanumo ir dvasios pilnatvės – troškimu.

 

Mindaugas Zimkus. D. Matvejevo nuotr.
Mindaugas Zimkus. D. Matvejevo nuotr.
Orkestras „Musica humana“ ir solistė Raminta Vaicekauskaitė. D. Matvejevo nuotr.
Orkestras „Musica humana“ ir solistė Raminta Vaicekauskaitė. D. Matvejevo nuotr.
Choras „Vilnius“ D. Matvejevo nuotr.
Choras „Vilnius“ D. Matvejevo nuotr.