Kylančia kreive

 

J.  Heifetzo konkursus, dabar jau keturis, vykstančius Vilniuje kas ketveri metai, esu išklausiusi visus nuo pradžios iki galo. Apie tris jau rašiau šiame savaitraštyje. Ar rašysiu apie šį, pasibaigusį praėjusį sekmadienį (kovo 3 d.), tiesą sakant, šiek tiek dvejojau. Tačiau pirmadienį (kovo 4 d.) išgirdusi smuikininko Vilhelmo Čepinskio mintis per radijo „Klasika“ programą nusprendžiau, jog parašyti tiesiog būtina. Nustebino į eterį paleistos frazės apie konkurso finalininkus, kuriuos atrinkdama komisija esą žvelgė tik „iš savo varpinės“, o žiūrėti reikėjo kur kas „plačiau“. Savo požiūriui pailiustruoti V. Čepinskis paminėjo konkretų pavyzdį: jį nustebino, kad į finalą nepateko norvegų smuikininkas Christopheris Tun Andersenas, kurio smuikavimo stilius buvo artimiausias J. Heifetzo. Pagal Čepinskį išeitų, kad konkurso tikslas – atrasti smuikininkus, panašiausius į Heifetzą. Betgi tai visiškas absurdas! Šis konkursas, kaip ir daugybė kitų, pavadintų žymiausių muzikantų vardais, skatina ne jų imitatorius, kurių ir šiaip pilna, bet ieško talentingų ir ryškių individualybių, iš kurių gali išaugti menininkai, pasiryžę svarbiausiam tikslui – muzikos tarnystei. Konkursas, kaip taikliai pasakė Gidonas Kremeris, nėra vien tam, kad laimėtum. Kiekvieno muziko laukia kitas, kur kas sunkesnis – gyvenimo konkursas. Minėto norvegų smuikininko pasirodymas kitų dalyvių kontekste (esu tikra, jų visų V. Čepinskis neišklausė) ryškumu nepasižymėjo, o jo iš tiesų žaviai ir stilingai atliktą privalomą Heifetzo transkripciją komisija kaip tik ir pažymėjo – atlikėjas pelnė prizą „Už geriausią J. Heifetzo transkripcijos atlikimą“. Jis grojo Manuelio Ponce–J. Heifetzo „Estrellitą“, kurią pakartojo (mano galva, ne taip sėkmingai, kaip I ture) ir per baigiamąjį vakarą filharmonijoje. Beje, į klausimą, už ką konkurse rašomi aukščiausi balai, iki galo niekada nebus atsakyta, nes tai daugybės dalykų – muzikalumo, įtaigumo, technikos įvaldymo ir t.t. – visuma, prie kurios prisideda ir neišvengiamas vertinimo subjektyvumas. Be abejonės, konkurse tenka konkuruoti, o kad pasisektų, būtina itin gerai pasirengti. Įdomu, kiek apie tai mąstė V. Čepinskis, prieš išleisdamas į sceną silpnai parengtą savo studentę?..

 

Tikiuosi, lengvabūdiški svaidymaisi priekaištais vis dėlto liausis. Tada teks visiems susibūrus, ne pavieniui, imtis realių darbų. Juk šis konkursas 2001-aisiais buvo surengtas didžiausiomis poros entuziastų pastangomis. Tada buvo švenčiamas Jaschos Heifetzo šimtmetis, jo garbei ir vyko tarptautinis konkursas. Atmintis išsaugojo pirmojo konkurso dvasią. Ji buvo labai šventiška, tačiau apgaubta nemenkos įtampos dėl organizacinių keblumų, labai kuklaus premijų fondo, nežinios: koks likimas laukia konkurso, ar jis ir liks tiktai proginis? Ką mano konkurso žiuri pirmininkas Gidonas Kremeris, ar jis sutiktų šią misiją tęsti? Tačiau konkurso iniciatoriai – profesoriai Jurgis Dvarionas ir Petras Radzevičius – dvejojo mažiausiai, jie jau kūrė viltingą ateities projektą: konkursą būtina tęsti, ir jie padarysią viską, kad tai įvyktų.

 

Konkursas įsitvirtino Lietuvos muzikiniame gyvenime, jis priimtas ir į tarptautinę organizaciją EMCY – Europos jaunimo muzikos konkursų sąjungą. Dar svarbiau, kad konkurso lygis nuolat kilo. Šiemet jis pasiekė savo apogėjų. Į Vilnių atvažiavo labai pajėgių atlikėjų, kurių klausydamasi patyriau įspūdžių, ilgai išliksiančių atmintyje. Nebus per smarku pasakyti, kad tai iškiliausia smuiko meno šventė Lietuvoje. 

 

I ture pasirodė 28 dalyviai iš 13 šalių: Graikijos, Japonijos, Jungtinės Karalystės, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados, Kazachijos, Lenkijos, Lietuvos, Norvegijos, Prancūzijos, Rusijos, Ukrainos, Vokietijos (keli atlikėjai nurodė dvi atstovaujamas šalis). Atlikėjų amžiaus riba pagal konkurso sąlygas – 27 metai, bet tokių ir nebuvo, dominavo studentiško amžiaus 18–25 metų jaunimas. Išskirtinis atvejis – trylikametė kanadietė Emma Meinrenken, atvykusi į konkursą su abiem tėveliais ir pedagogu Atisu Banku, buvusiu vilniečiu, dabar – Toronto Karališkosios muzikos konservatorijos profesoriumi. Mažoji smuikininkė ypač sublizgėjo atlikdama virtuozinius kūrinius, kuriuos grojo nepaprastai drąsiai ir labai greitai. Tačiau grojimo greitis muzikoje nėra didžiausias privalumas, ypač kai jis nebūtinas. Nikolajaus Rimskio-Korsakovo–J. Heifetzo „Kamanės skrydžiui“ jis visai tiko, o Camille’o Saint-Saënso Introdukcija ir Rondo capriccioso panėšėjo į pašėlusio tempo etiudą. Į finalą mažoji virtuozė nepateko, bet vis dėlto būtų buvę neteisinga jos visiškai neišskirti. Komisija šį keblumą išsprendė: įsteigė žiuri prizą (konkurso nuostatuose nenumatytą) ir paskyrė jį Emmai Meinrenken. Per baigiamąjį vakarą C. Saint-Saënso kūrinį smuikininkė jau grojo ne taip greitai ir tikrai sėkmingiau.

 

Kaip paprastai, didžiausią – net aštuonių dalyvių – grupę sudarė Lietuvos atstovai. Tai logiška: būtina išnaudoti progą dalyvauti tėvynėje vykstančiame tarptautiniame konkurse, pasitempti, parengti didelę programą, išbandyti jėgas ir, kas be ko, įvertinti trūkumus. I turo pusvalandinė programa buvo sudaryta iš įprastų konkursinių pozicijų: Johannas Sebastianas Bachas, vienas iš 24 Niccolo Paganini kapričų, stambios apimties virtuozinis kūrinys, privalomas naujas Broniaus Kutavičiaus kūrinys ir J. Heifetzo transkripcija. Taigi, tai galimybė visiškai atskleisti virtuozinius ir meninius sugebėjimus. Muzikiniu požiūriu mūsiškiai pasirodė reikiamo lygio, o kai kurie – išskirsiu Bernardą Petrauską ir Rūtą Mažolytę – labai sėkmingai. Bernardas Petrauskas tiksliai pagrojo N. Paganini Kapričą Nr. 21 ir ypač prasmingai – Broniaus Kutavičiaus „Andata e Ritorno“, tačiau nesėkmingai – Henryko Wieniawskio Variacijas originalia tema. Rūta Mažolytė iš visų išsiskyrė temperamentu ir giliu muzikalumu, kuris akivaizdžiai atsiskleidė atliekant Ernesto Chausssono „Poemą“. Tačiau ji, kaip ir kiti lietuviai, Paganini kapričuose įvėlė nemažai netikslių gaidų. Tvarkingai, bet nepakankamai raiškiai pasirodė Agata Daraškaitė, iš kurios bent aš tikrai tikėjausi ryškesnės meninės energijos ir įtaigos. Linkiu jai kūrybinės drąsos ir atverti muzikai širdį.

 

Naująjį Broniaus Kutavičiaus kūrinį visi, ne tik lietuviai, grojo gyvai ir raiškiai, gal tik keli silpnesni užsieniečiai nelabai perprato kompozitoriaus idėją. Šis veikalas autoriui išties pavyko, jis toks įdomus ir turiningas, jog nepabodo klausantis ir dvidešimt aštuntą kartą! Kita kalba apie Paganini. Juk jis tam ir įtrauktas, kad „iškristų“ techniškai silpnesni. Ne vienam jis tapo tikru Achilo kulnu. Bet buvo tokių konkursantų, kurie kapričą grojo kaip tik puikiai, o klupo grieždami kitus kūrinius.

 

Antra pagal dalyvių gausą grupė – keturi japonų smuikininkai, visi šiuo metu studijuojantys kur nors užsienyje, ne tėvynėje. Unikalia technika ir puikiu muzikos pojūčiu jau po pirmojo turo išsiskyrė aštuoniolikmetė Mayumi Kanagawa. Ji instrumentą valdo taip tobulai, jog gali pamanyti, kad grojimas smuiku yra lengviausias užsiėmimas pasaulyje. Beveik nebuvo abejonių, kad ji taps nugalėtoja. Kita Japonijos atstovė, dvidešimt penkerių metų Ayako Tanabe sužavėjo interpretacijos gelme. Vietoj virtuozinės pjesės ji pasirinko Roberto Schumanno–Fritzo Kreislerio Fantaziją C-dur, op. 131, kurios interpretacija prilygo brandaus menininko darbui. Vyrai japonai greta šių muzikančių atrodė gana blankiai.

 

Dar vienas dalyvis, kurį būtinai noriu išskirti, – septyniolikmetis Davidas Petrlikas iš Prancūzijos, savitas jaunuolis, nuoširdžiai atsidavęs muzikai, grojęs pagaviai ir lengvai. Jis buvo audringai sutiktas po I turo programos, o paskui ir finale. Greta kitų apdovanojimų jis pelnė ir publikos prizą.

Neaptarinėsiu visų į finalą patekusių smuikininkų. Kartais daugiau balų pelno ir tie atlikėjai, kurie pasirodo „teisingai“, „konkursiškai“, kuriems tarsi ir nėra ko prikišti, bet kažkodėl jie neįkrenta giliau į širdį. Tokių buvo.

 

Tad laikas pereiti prie finalo ir laimėtojų, kuriuos išrinko tarptautinės sudėties Gidono Kremerio vadovaujama vertinimo komisija: Ingrida Armonaitė-Galinienė, Jurgis Dvarionas, Borisas Garlitsky (Vokietija, Prancūzija), Sergejus Kravčenka (Rusija), Petras Radzevičius ir Kszysztofas Wegrzynas (Lenkija, Vokietija). Žiuri sekretoriaus pareigas ėjo Gediminas Dačinskas.

 

Finalas, į kurį pateko šeši smuikininkai, vyko Nacionalinėje filharmonijoje. Visi šeši turėjo galimybę laimėti premijas arba diplomus, tad dusyk nekartosiu pavardžių. Didžiausia ir labai maloni konkurso naujiena – solistams talkino ne simfoninis, o kamerinis orkestras, įžymioji „Kremerata Baltica“. Pagroti su šiuo orkestru scenoje svajoja ne vienas instrumentininkas. Juo labai džiaugėsi ir konkurso finalininkai, jautę dar ir nuoširdų visokeriopą orkestro palaikymą. Dar viena konkurso naujovė – privalomas kūrinys finale greta instrumentinio koncerto. Tai C. Saint-Saënso–Eugène Ysaÿe Valso formos etiudas Nr. 6, op. 52, kurio skoningą aranžuotę orkestrui (vietoj fortepijono) atliko „Kremeratos“ perkusininkas Andrejus Puškarevas. Koncertą reikėjo pasirinkti iš trijų, pasiūlytų paties G. Kremerio – Josepho Haydno Pirmojo arba Wolfgango Amadeuso Mozarto Pirmojo (abu su savos kūrybos kadencijomis), arba W. A. Mozarto Ketvirtojo (su J. Heifetzo kadencijomis). Tad net šešis sykius galėjome klausytis žaviojo Valso formos etiudo, triskart – J. Haydno koncerto, porąsyk Mozarto Ketvirtojo ir vienąsyk Pirmojo koncerto. Gausiai susirinkusiai publikai tai buvo smagus koncertas, bet atlikėjams – dar vis įtempta konkursinė kova. Kai žiuri išėjo skaičiuoti balų, publikai grojo specialiuosius prizus laimėję E. Meinrenken ir Ch.T. Andersenas, jiems akompanavo geriausios pianistės-koncertmeisterės prizu apdovanota Indrė Baikštytė. Dar vienas specialusis prizas „Už geriausią B. Kutavičiaus kūrinio „Andata e Ritorno“ smuikui solo atlikimą“ buvo įteiktas smuikininkei iš Vokietijos Verenai Chen, ji šį veikalą ir atliko.

 

Belieka išvardyti IV tarptautinio smuikininkų konkurso laureatus: I premiją (6000 eurų) laimėjo Mayumi Kanagawa (Japonija, JAV), II premiją (4000 eurų) laimėjo Davidas Petrlikas (Prancūzija), dvi III premijas (po 1500 eurų) laimėjo Aleksandras Kotelnikovas (Rusija) ir Ayako Tanabe (Japonija), dviem diplomais (po 1000 eurų) apdovanotos smuikininkės Anite Stroh (Vokietija) ir Rūta Mažolytė (Lietuva).

 

Manau, kad premijos finalininkams paskirtos teisingai. Nebūtų įmanoma ką nors užginčyti. Apie tai dar ilgokai svarstė salėje buvę smuikininkai ir smuiko pedagogai. Po ketverių metų, 2017-aisiais, bus proga šiuos svarstymus pratęsti.