Juo toliau, juo labiau įsitikinu, kad nepastebimi įvykiai yra reikšmingiausi. Galiu išvardyti daugybę pavyzdžių, bet apsistosiu prie naujausio. Tiesą sakant, koncertas, kurį svarbu prisiminti, įvyko vasario 24 d. Taikomosios dailės muziejuje, tačiau jo tematika vis dar tinka prie nesibaigusios žiemos („Žiemos kelionė“), o pats reiškinys vertas dėmesio netgi keliais aspektais.
Pirmiausia, Franzo Schuberto vokalinis ciklas „Žiemos kelionė“ (eilės Wilhelmo Müllerio), kurį atliko Steinas Skjervoldas (baritonas) ir Sergejus Okruško (fortepijonas), yra vienas iš itin retai mūsų koncertų salėse skambančių tokių stambių pasaulinio muzikos lobyno deimantų, o pastaruoju metu ir vienintelis toks, išskyrus dar vieną to paties Steino Skjervoldo dovaną – 2012 m. lapkričio 11 d. su pianiste Egle Andrejevaite atliktą ankstyvesnį Franzo Schuberto vokalinį ciklą „Gražioji malūnininkė“ (eilės Wilhelmo Müllerio). Lietuvoje beveik gyvenantis norvegas Steinas Skjervoldas pratina mūsų publiką prie europietiškos kultūros tradicijų ir pasaulėžiūros, kai visuomenė (mažų mažiausiai muzikų profesionalų bendruomenė) tuoj pat atkreipia dėmesį į visuotinai vertinamo muzikos šedevro gyvo „atėjimo“, jo iš(si)pildymo faktą. O tas šedevras, kalbant apie vokalinę muziką, nėra visų dainuojamos ir ausyse įstrigusios koloratūrinės arijos ar iš koncertų nesitraukiančios melodingos dainos, o sunkiai prieinamas, autentiškai pateikiamas, istoriškai reikšmingas egzistencinis pasaulis muzikoje. Kaip ir kiti du F. Schuberto ciklai – minėta „Gražioji malūnininkė“ („Die schöne Müllerin“) ir „Gulbės giesmė“ („Schwanengesang“) – „Žiemos kelionė“ yra ankstyvojo Europos romantizmo kultūros konteksto atšvaitas, vienas ryškiausių Lied tradicijos pavyzdžių, kai romantikų daina, išaugusi iš germanų kraštų liaudiškos muzikos, tapo pagrindiniu muzikinės saviraiškos būdu, be to, naujoviškai pavertusiu dainininką ir pianistą lygiaverčiais interpretatoriais ir partneriais.
Kaip anksčiau „7 meno dienose“ (2012 11 09) yra rašęs dainininkas Steinas Skjervoldas, „šie ciklai iškilo prieš mane kaip monumentalios šviesos ir tamsos struktūros, gigantiški, tačiau išlaikę nepaprasto grožio intymumą, be galo liūdni, giliai žvelgiantys į žmogiškąją prigimtį, jos baimę, meilę ir liūdesį kūriniai. Jie mane taip pakerėjo, jog žinojau – anksčiau ar vėliau turėsiu juos atlikti. Taip pradėjau dainuoti.“
Tokią dvasinę kelionę, vedančią nuo meilės, vienatvės iki mirties apmąstymų, Steinas Skjervoldas ir Sergejus Okruško išstudijavo, išgyveno ir atsakingai parengė klausytojų teismui. Tai ypatingo meistriškumo ir meninės brandos reikalaujantis dvidešimt keturių dainų ciklas, nes kaskart, su kiekviena daina atlikėjai myli ir nusivilia, klumpa ir keliasi, gimsta ir miršta. Ir visas šis emocinis krūvis yra ne kokioje nors paviršinėje vaidyboje, o poezijoje, susiliejusioje su muzika, o ši – su atlikėjais. Antrą, papildytą knygą „Muzikos atlikimas“ išleidęs Donatas Katkus („Tyto alba“, 2013) sako: „Jeigu Lied melodija, susiliedama su asmenybe, tampa muzikos karaliene, tai ta melodija ne bet kokia. Ji ima sutapti su atlikėjo emocine būsena, jo asmenybe, išreiškia jo psichikos būvį.“
Čia nepasislėpsi už kito garsesnės partijos, neužtušuosi atsainesnio programos parengimo (ko, deja, pasitaiko mūsų scenose). Čia dainininkas ir pianistas – viena visuma, jie „mainosi“ frazėmis, motyvais, meniniais, netgi psichologiniais sluoksniais, jie turi kvėpuoti kaip vienas, nes muzikinė dainų sandara susijusi su natūraliu žmogaus kvėpavimu, laisva tartimi. Ir jie kvėpavo vienu kvėpavimu! Tokį reiškinį seniai mačiau. Pasakysite, nieko naujo, juk tokia ir yra Lied esmė bei išskirtinumas. Taip, tik bėda, jog retam atlikėjui pavyksta tokį išskirtinumą pasiekti. Esu įsitikinusi, jog dainininkas net pamiršo, kad kolega šalia dar groja fortepijonu... Nes tai buvo visiškas garso, dinamikos, štrichų darnumas, vienas kito papildymas, bendras išsisakymas. Steinas Skjervoldas minkštu, natūraliu, neforsuotu balsu, labai aiškia tartimi, meninio išgyvenimo padiktuotais gestais ir žvilgsniais perteikė tarsi visą autentišką F. Schuberto vaizdinių ir asmeninių išgyvenimų pasaulį, kurį išsamiai yra išstudijavęs. Ką jau kalbėti apie dainavimą originalo kalba ir atmintinai (beveik pusantros valandos išdainuotų – išgyventų dainų vokiečių kalba, ne gimtąja (!) norvegų dainininkui). O seniai žinomas kaip vienas genialiausių Lietuvos pianistų (tik nekreipiantis dėmesio į viešuosius ryšius, tad mažiau ir populiarus) Sergejus Okruško parodė, kas yra pianistas Lied žanre. Jo, atrodo, nėra... Yra tik pridėtas trūkstamas meninio vaizdo sluoksnis, sukurta derama skambėjimo išraiška, „brūkštelimi“ keli poeziją iliustruojantys štrichai. Lanksčia dinamika, ne tik kontrastais, bet ir niuansais, nuolat kontroliuojamu tempu, pianistas Sergejus Okruško nežymiai „papildė“ Steino balsą ir jau išgirdome lyg širdies plakimą („Prie upės“), lyg ašaras („Pavasario polaidis“), lyg šunų lojimą tolumoj („Kaime“), pajutome lyg sparnų mostus („Varna“).
Paties F. Schuberto labai santūrūs, bet vaizdingi „efektai“ atlikėjų buvo pastebėti ir labai skoningai perteikti, taip subtiliai, kad, regis, lengvu lyg plunksna staccato fortepijono partijoje sukurtas krintančių lapų vaizdinys („Paskutinė viltis“). Beje, F. Schubertas kai kuriuos momentus iliustruoja ir ryškiau. Tai girdima trumpose melodinėse ir ritminėse frazėse: senovinio pašto rago skambesio atgarsiais („Paštas“), įkyroka tuščia kvinta ir trumpais besikartojančiais motyvais, primenančiais rylos sukimą („Rylininkas“). Taip pat yra dainų, kur kompozitorius naudoja kontrastus, bet visiškai ne klasikine maniera, o juos įprasmina lyg savotiškus giluminius psichologinius sluoksnius, ir, žinoma, atlikėjų pagalba pasiekia stiprų emocinį efektą. Antai dainoje „Sąstingis“, kurią dainininkas atlieka gana nuosaikiu tempu, nuolatinė triolių ritmika fortepijono partijoje virte verda perteikdama, kaip žmogaus viduje kunkuliuoja neviltis. Dainoje „Poilsis“ fortepijono partijos ritmika, kur keistai akcentuota silpnoji takto dalis, nuolat lydi dainininko melodiją tarsi perspėdama, kad ramybė apgaulinga.
Galima ilgai ieškoti daugybės F. Schuberto „paslėptų“, o šių puikių atlikėjų surastų prasminių muzikos niuansų. Atlikėjai pateikė juos itin stilingai ir jautriai, nepervaidindami ir labai gerai suvokę pačią ciklo visumą, nuoseklią jo dramaturgiją. Ciklo pabaigoje dainos yra gan lėto tempo, mąslios, šviesesnės. Herojus paseno, pavargo, bet įgavo išminties (daina „Drąsos“ – tarsi maršas, bet santūri). Žmogus jau nebijo mirties. Tą išvadą pateikė dainininkas su pianistu, ne paskaityta literatūra. O tai byloja apie nepaprastą atlikėjų meninę brandą. Ne veltui žymusis Konstantinas Stanislavskis yra pasakęs, kad norėdamas gerai atlikti operų arijas dainininkas turi būti aktorius, o norėdamas gerai atlikti kamerinę muziką – režisierius.
Deja, paklausyti šio reto koncerto susirinko negausi publika, ypač keista, jog atėjo tik vienas kitas (kad ir labai garbingas) muzikos profesionalas. Nors ir labai užsiėmę, nors nėra nei atlikėjų giminės, nei draugai, nei mokytojai, jie atėjo vedami tikrojo savo profesionalumo, atėjo pagerbti istorinio šedevro ir kolegų darbo. Tiesa, verti pagarbos visi klausytojai, kurie šį koncertą tiesiog išsirinko iš gausaus mieste vykstančių renginių sąrašo ir tikrai kultūringai praleido sekmadienio popietę. Tikiuosi, bent jau per „LRT Klasikos“ kanalą koncertą pamatys ir daugiau žmonių. Mūsų kultūrinį gyvenimą ir kamerinės muzikos sceną pasirinkusiam Steinui Skjervoldui, tokiam talentingam ir brandžiam menininkui, linkiu nenuleisti rankų ir savo atkakliais meniniais siekiais dar smarkiau išjudinti ir kolegas, ir platesnę visuomenės dalį.
